Vakaras Apvertęs Mūsų Likimus

•42•

Po šios žinutės nieko nelaukdama greitai čiupau pieną, vaikams saldainių ir vis dairydamasi išėjau iš parduotuvės lyg bijodama, jog mane kažkas gali sekti. Tai tikrai nebuvo parašyta ant juokų. Ar dėl kokio nors žaidimo. Šiais laikais taip tikrai niekas nesielgtų. O dar tas vaikinas... Jis tikrai mane girdėjo tačiau vis tiek neatsisuko. Tai kėlė dar didesnį nerimą. Mintims vis labiau krypstant į blogąją pusę prasčiau oreantiravausi kelyje, tad vos nenutrenkiau kažkokio vyro. Giliai įkvėpusi sustojau šalikelėje ir užsimerkiau. Tik nereikia prisigalvoti... Tai atsitiktinumas, nieko daugiau. Ramindama save perbraukiau ranka per plaukus. Netikėtai kažkas pabeldė į langą ir aš krūptelėjau greitai atsimerkdama. Prie mašinos stovėjo policininkas susidėjęs rankas ant krūtinės. Tik to man ir betrūko... Atidariusi langą išspaudžiau nevykusį šypsnį tačiau jo veidas nepasikeitė

- Laba diena, prašome parodyti asmens dokumentą,- vyras aiškiai, nesismulkindamas tarė. Atsidususi sukandau dantis ir pasikuitusi savo tašėje juos ištraukiau

- Prašau,- tariau, vos jam gavus juos į rankas. Vyras peržvelgė dokumentą, kol mano akys iš lėto krypo į šoną, kai netikėtai pastebėjau tą patį vaikiną su kapišonu. Jo veido nėjo matyti, tačiau aiškiai buvo galima suprasti, jog jis ne šiaip ten stovi. Galbūt jis pamatė, jog aš perskaičiau lapelį ir dabar tapau kažkieno liūdininke. Širdžiai pradėjus dažniau plakti suspaudžiau kumščius laukdama kada greičiau policininkas atiduos mano kortelę

- Ar žinote, jog nusižengėte?,- policininkas pakėlęs akis į mane paklausė. Papurčiau galvą ir tik tuomet pastebėjau, jog stovėjau neleistinoje vietoje

- Labai atsiprašau, šiandien esu labai išsiblaškiusi,- pavargusiu tonu ištariau ir jis linktelėjo galva

- Nieko tokio panele Hemmings, tik kitą kartą atidžiai peržvelkite kelio ženklus,- tai taręs greitai nuėjo ir įsėdo į policijos mašiną. Na štai, taip ir būna kievieną kartą, kai visi sužino mano pavardę tuoj pat tampa mandagiais ir draugiškais. Dar kartą pažvelgusi į tą pačią vietą, vaikino jau nepastebėjau, jis pranyko lyg čia ir nebūtų jo buvę arba man jau vaidenasi. Užkūrusi mašiną pasukau pažįstamu keliu, tačiau tai nebuvo namai, man reikėjo atsiplėšti nuo miesto ir pabūti tyloje su ja.

Pasiekusi žvyruotą kelią pristabdžiau mašiną ir lėtai įriedėjau į kapus, kuriuose karaliavo mirtina tyla. Viena kita moteris tvarkė savo pažįstamų kapus tačiau šiaip čia visada susirinkdavo mažai žmonių. Vos tik išlipau užrakinau mašiną ir nupėdinau prie Bekos kapo. Jis buvo vienintelis toks išsiskiriantis savo paminklu. Kadangi tai buvo didelis angelas, kuris traukė akį kiekvieno praeivio. Tai buvo Amelios nuosprendis, nes ji norėjo taip pagerbti merginos atminimą. Nors ir atrodo vieniems, jog tai pinigų švaistymas, mums tai lyg didis prisiminimas. Kaskart pamačius šį angelą išvystu prieš save Beką stovinčią prieš mane ir šypsančiąsi. Ji buvo vienintelė mano normali draugė ir svarbiausiai pusseserė. Tiek nedaug laiko mes praleidom kartu, o dabar jos jau nebėra. Jaučiuosi taip lyg vis dar sapnuočiau ar gyvenčiau sapne.

Pritūpusi šalia merginos kapo užsimerkiau ir užverčiau galvą aukštyn, jog nepradėčiau verkti. Kodėl išeina pirmieji tie, kurie būna padarė mažiausiai blogo? Kaip sakoma, toks likimas ir jo jau nebepakeisi, tačiau tai taip neteisinga. Blogio pilnas pasaulis, kuriame atsiveria vis didesnė skylė, traukianti paprastus žmones, reikia būti labai stipriam norint į ją neįkristi ir nenukeliauti prarajon. Jaučiu, kartais ir pati norėčiau į ten nukeliauti, tačiau tai kalbu ne aš, o manyje tūnantis blogis. Jis verčia mane galvoti, kas būtų, jei atkeršyčiau visiems už Bekos mirtį. Tačiau jie kentėtų, žvelgčiau į jų baimingus veidus ir nusišypsočiau supratusi, jog mano darbas padarytas.  Bet tai ne išeitis. Kerštas yra pats blogiausias variantas apie kurį galiu pagalvoti, kadangi tai ką padaryčiau, jau nebegalėčiau atsukti atgal. Todėl visada save sustabdau prieš imdamasi rimtų sprendimų ir persvarstau galimybes

- Atleisk man,- tyliai sušnabždėjau žvelgdama į mažą nuotraukėlę įrėmintą į paminklą,- tai aš kalta, nereikėjo man svarstyti. Galėjau iš karto eiti paskui tave, tačiau buvau per didelė savanaudė, jog tai padaryčiau, kartais žmonėms net nesuvokia kas vyksta aplink juos. Tą dieną, taip ir jaučiausi. Jei tik galėčiau atsukti laiką...

- Nesigraušk savęs dėl to, tai tikrai ne tavo kaltė,- už kelių žingsnių išgirdau Amelios balsą. Lėtai atsisukau ir liūdnai šyptelėjau papurtydama galvą

- Ne Amelia, jūs galit man sakyti bet ką, tačiau širdyje visada jausiu kaltės jausmą

- Juk mes apie tai jau kalbėjome daugybę kartų, žinau, visiems skaudu, tačiau negali to nuspręsti viena, tai įvyko dėl vienintelio žmogaus,- sugiežtėjęs Amelios balsas parodė jos piktumą,- tas vaikinas visada bus kaltas,- supratusi, jog ji kalba apie Meisoną prikandau lūpą sustabdydama artėjančias ašaras,- ir tu,- ji bedė pirštu į mane,- net nebandyk daugiau kartoti, jog viskas nutiko per tave, kadangi tai būtų didžiausias mano girdėtas melas,- moteris atidžiai nužvelgė mane

- Gerai, daugiau to nebesakysiu, prie jūsų,- pridėjusi dar kelis žodžius ji pavartė akis ir priėjusi mane apkabino,- kaip jums sekasi, ar mamai jau pavyksta iškepti tą gardųjį pyragą?,- susidomėjusi paklausė ir aš šyptelėjau prisminusi paskutinį kartą, kai mamai pamiršus išjungti orkaitę jis pridegė

- Pažiūrėsime šiandien, kaip tik važiavau parvežti pieno,- tai tarusi tuoj pat pati supratau ką pasakiau ir išplėčiau akis. Gretai išsitraukiau iš rankinės telefoną rasdama jame dešimt praleistų skambučių nuo mamos. Ups... Man tikrai galas,- nenoriu nutraukti mūsų pokalbio tačiau manęs jau ieškojo motina ir manau šiandien man geruoju nesibaigs,- greitai ištariau ir Amelia linktelėjo galva

- Nieko tokio, eik, kol dar nesukilo visą miesto policija,- ji šyptelėjo

- Ir beto, šiandien Kolinsai rengia susitikimą, jei nori būtinai prisijunk,- mirktelėjusi tariau ir greitai išėjau iš kapinių kartu rinkdama mamos numerį. Vos tik praėjus vienam pyptelėjimui ji atsiliepė ir atrašė moralės pilną žinutę. Pažadėjus grįžti už dešimt minučių ji kiek nusiramino ir palinkėjo gero kelio. Be jokių trukdžių greitai pasiekiau namus ir lengviau atsidusau. Vos tik išlipusi prie manęs pripuolė Tomas su Luku. Vaikai atrodo sekė mano kiekvieną žingsnį

- Kur mūsų saldainiai?,- Lukas paklausė lįsdamas į mašiną

- Ei, ei vyručiai, ramiau,- sudrausminau juos. Kartais reikia parodyti ir šiek tiek drausmės, nes paskui užaugs tikri išpuikėliai. Jie atsistojo vienas prie kito ir susidėjo rankas ant krūtinės. Greitai išėmusi kiek pratirpusius saldainius padaviau jiems ir vaikai nieko daugiau netarę greitai nubėgo į savo pusę. Pavarčiau akis pagalvodama, koki šiuolaikiniai vaikai nemandagūs. Ačiū Laila. Tu labai gera Laila. Dar niekada negirdėjau, jog jie man ištartų kažką panašaus. Išėmusi pieną uždariau mašinos dureles ir nupėdinau į namus, kuriuose jautėsi vištienos kvapas

- Štai ir tavo pienas,- įėjusi tariau ir mama krūptelėjo atsisukusi į mane

- Dieve tu mano, kaip išgasdinai, galvojau, jog tau kažkas nutiko,- ji papurtė galvą ir priėjusi apkabino

- Man viskas gerai, tik buvau užsukusi pas Beką,- lengvai atsakiau ir ji linktelėjo

- Tik daugiau taip niekur nedink,- ji pagrūmojo pirštu ir aš atsitraukiau papurčiusi galvą

- Gerai mamaaa,- išeidama tariau. Užlipusi į antrą aukštą atidariau savo kambario duris ir sustingau vietoje. Nejučiomis širdis pradėjo trankytis greičiau išvydus jį stovintį mano kambaryje.