Vakaras Apvertęs Mūsų Likimus

•65•

Lėtai žingsniuodama koridoriumi žvelgiau į baltą popierių turimą savo rankose ir galvojau ar verta jį skaityti. Viena pusė priešinosi primindama, jog tai kas parašyta gali baigtis dar blogiau. Tačiau kita taip pat neatsiliko ir tyliai šnabždėjo kuo greičiau jį atplėšti...

Įėjusi į kambarį uždariau duris ir atsirėmiau į jas kartu nuslysdama ant žemės. Žvelgiau pro langą į lietų, kol nepajaučiau ant rankos šlapumos. Ir žinoma tai buvo ašaros.. Vienintelės kurios man dar likę. Sukandusi dantis lėtai atplėšiau voką ir iš jo išėmiau kelis kartus perlenktą, šiek tiek suglamžytą lapą. Nuo pirmųjų žodžių pajaučiau kaip pradeda drebėti kūnas, o smegenys tarsi atsijungia

Sveika Laila. Jei gavai šį laišką reiškiasi padėtis ne pati geriausia, todėl iš karto įspėju neliūdėk dėl manęs. Net pats nesuprantu ką noriu pasakyti, o gal tiksliau neįstengiu. Esu per didelis bailys ir savanaudis, todėl negalėjau to prisipažinti. Visą šį laiką stūmiau tave kuo toliau nuo savęs, nes žinojau, kad visa tai nesibaigs gerai. Niekada nenorėjau, jog liūdėtum ar verktum dėl manęs, kadangi nesu to vertas. Ir pati tai puikiai supranti. Todėl aš tave paleidžiu... Gali, kad ir šiandien susikrauti daiktus ir keliauti kuo toliau nuo manęs, nes tai bus geriausia išeitis. Kad ir kaip sunku tai rašyti, tačiau tik noriu, jog būtum laiminga. Nesuprask manęs klaidingai ir negalvok, jog tu man nerūpi, nes tai būtų pats didžiausias melas, kurį tau esu sakęs. Vos tik atėjai į mano gyvenimą apvertei jį aukštyn kojom. Net nepajaučiau kaip su kieviena diena pradedu labiau šypsotis išgirdęs tavo juoką ar matydamas šypseną, tačiau skaudino, kai ji nebūdavo skirta man... Norėjau tavęs tik sau, todėl ir tapau toks beširdis monstras naikinantis tau visus brangius žmones. Po velniais kaip norėčiau atsukti viską atgal. Vos pagalvojęs, kaip pasielgiu mane pradeda be proto graužti sąžinė. Tačiau aš esu to vertas... Visi turim sumokėti už padarytus blogus darbus. Manasis laikas jau išaušo.
Šios pastarosios dienos buvo labai sunkios. Tačiau aš pagaliau radau, ko ieškojau. Bent jau siūlo galą už kurio galėjau užkibti. Žinau, tau tai gal ir nereiškia kažko įspūdingo, bet aš pagaliau sužinojau informacijos apie Elizabeth.. Mano mažąją sesutę, kuri "mirė" prieš daugelį metų. Tačiau tik dabar pasikuitęs dokumentuose supratau, jog ji gyva. Deja, tokia ta mano visa informacija. Prie jos dirba nemažai mano žmonių todėl labai tikiuosi ją rasti. Bent jau tikėjausi, dabar šį darbą perduosiu saviškiams.
Tokia ta gyvenimo ironija... Na, o dabar pagaliau atėjo tas laikas, kai galiu pasakyti, jog myliu tave Laila. Ir visada mylėsiu, net gi būdamas labai toli nuo tavęs. Nes tu esi visas mano gyvenimas.

"Myliu tave Laila" - Šie žodžiai buvo mano paskutinė viltis. Giliai širdyje tai jaučiau. Dabar aš tikrai nepasiduosiu ir prikelsiu jį nors ir iš numirusiųjų. Neleisiu, jog jis taip paprastai iškeliautų iš šio pasaulio nesuradęs savo sesers. Su šia mintimi šiurkščiai nusibraukiau ištryškusias ašaras iš padėjusi laišką ant spintelės išėjau iš namų, kuriuose mama su Amelia jau seniai miegojo.

Gatvėse vyravo mirtina tyla, kurią drumstė tik mano batų sukeliamas triukšmas. Žinojau, jog taip vaikščioti vienai naktį yra labai pavojinga, tačiau po tokio Meisono prisipažinimo, juk negalėjau sėdėti vietoje. Turiu išsiaiškinti kur randasi jo pagrindinė būstinė ir nukeliauti į ją. Tačiau kaip? Paspyrusi akmenuką stabtelėjau. Džeimsas.. taip, jis galėtų padėti. Tačiau pirma turiu nueiti aplankyti Meisoną, tuomet galėsiu pradėti tamsiaplaukio nebaigtą užduotį. Mano mintis nutraukė kažkoks garsas už manęs. Sustingusi nustojau eiti. Lėtai, lyg per siaubo filmą atsisukau ir išvydau kažkokį vyrą. Mano nelaimei po kelių sekundžių jų atsirado dar keli. Lėtais žingsiais pradėjau eiti atgal, kol nesupratau, jog esu jų taikinys. Išsigandusi dėjau į kojas už savęs girdėdama laviną keiksmažodžių ir sunkių žingsnių

- Niekur nepabėgsi lėlyte!,- vienas sušuko visai arti. Pastebėjusi netoli savęs tvorą kiek įmanydama greičiau pribėgau prie jos ir įsikabinusi peršokau. To pakako, jog bent kiek nuo jų atsiplėščiau.

Vos gaudydama orą įbėgau į ligoninę, tačiau atsisukusi už savęs jau nebemačiau tų vyrų. Širdis atrodė iššoks iš krūtinės, todėl atsirėmiau į koridoriaus sieną ir giliai įkvėpiau. Kas buvo tie vyrai? Ko jiems iš manęs reikėjo? Galva - pilna klausimų

- Atsiprašau? Ei, ar jums viskas gerai?,- sumirksėjusi kelis kartus atsisukau į mano amžiaus merginą, kurios akyse galėjau įžvelgti nerimą. Linktelėjusi galva lėtai praėjau pro ją, tačiau buvau sustabdyta jos rankos,- jūs visa balta, gal atnešti vandens?,- ji pradeda mane erzinti.. Nepažvelgusi į ją papurčiau galvą, tačiau ji neatstojo,- supraskit, aš tik noriu padėti, šiandien mano pirma diena, atleiskit jei jums trukdau,- liūdnu balsu prakalbo ir galiausiai vėl atsisukau į ją. Prieš mane stovėjo šviesių garbanotų plaukų ir rudų akių mergina. Nunarinusi galvą į ligoninės grindis nedrįso į mane pažvelgti

- Žinai, neatsisakysiu stiklinės vandens ir vadink mane Laila, o ne jūs,- atsidususi ištariau. Merginos galva pakilo, o veidas sužibo,- jei ką, būsiu 309 palatoje,- greitai ištariau ir pagaliau gavusi laisvės nupėdinau pas Meisoną.

Kaip ir praeitą kartą tamsiaplaukio veide nesimatė nė mažiausios kruopelytės gyvumo. Kad ir kaip baisu pagalvoti, tačiau jis atrodė lyg gyvas lavonas. Palatoje buvo atneštos kelios gėlės ir mažas meškutis. Tik labiau įsižiūrėjus supratau, jog jis man primena maniškį, kai buvau visai maža kievieną dieną visur jį su savimi nešiodavausi. Susiraukusi paėmiau jį į rankas ir apsukau pastebėdama išbraižytas raidės "Kiekvienas atperka savas klaidas. Dabar - tavo eilė" Sustingusi krūptelėjau, kai prasivėrė durys

- Na štai, imk, pasijusi geriau,- numetusi žaisliuką ant spintelės greitai atsisukau į merginą ir šiek tiek šyptelėjusi paėmiau stiklinę su vandeniu. Rankos kaip mat stipriai suspaudė stiklinę, jog atrodė, kad galėčiau ją sutraiškyti. Nuleidusi akis į vaikiną sukandau lūpas

- Laila, kažkas negerai?,- išgirdusi merginos balsą kaip mat papurčiau galvą ir išgėriau kelis gurkšnius atnešti vandens

- Aš jaudinuosi dėl Meisono,- tyliai ištariau daugiau sau nei jai

- Jam viskas bus gerai, juk vyrai stiprūs,- tyliai nusijuokusi ištarė

- Galbūt tu ir teisi,- po kelių sekundžių tylos pratariau. Pasisukusi uždėjau savo ranką jam ant kaktos, tačiau netikėtai pajaučiau kaip mano galva pradeda svaigti. Susvirduliavusi  atsirėmiau į lovą, o kai pažvelgiau į merginą ji paprasčiausiai stovėjo šalia ir nieko nedarė, tarsi nematydama manęs

- Kas per..,- tyliai ištariau. Galva buvo apsunkusi ir stipriai tvinkčiojo, todėl turėjau stipriai įsikabinti į lovą. Nepraėjus nė sekundei į palatą įsiveržė tie patys vyrai ir pradėjo artintis prie manęs

- Nuvežkit ją Denui, jis pasirūpins šita šliundra,- iš švelnios ir mandagios merginos, ji pavirto į visai kitą žmogų. Susiraukusi norėjau pasipriešinti, kai vaikinai paėmė mane už rankų, tačiau mano jėgos vis labiau silpo. Galiausiai girdėjau tik užtrenkiamų durų garsą ir juoką.