Vakaras Apvertęs Mūsų Likimus

•82•

Salėje spengė tokia mirtina tyla, jog net ūžė ausyse. Kiekvieno žvilgsnis  buvo nukreiptas į mane, tačiau net ir visus sudėjus nebūtų tokio aštraus žvilgsnio kaip Meisono. Jis žudė mane ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Vaikinas stipriai sukando dantis, jog atrodo net girdėjau kažką trakštelint. Suspaudęs kumščius greitais žingsniais priėjo prie manęs ir sugriebė ranką. Kadangi kartu ją truktelėjo į save pajaučiau stiprų skausmą pilve ir cyptelėjau. Meisonas kaip mat ją atleido ir pritūpė prie manęs. Pažvelgusi į jį pastebėjau jaudulį, nerimą su kruopelyte pykčio. Kiek galėdama įtikinamiau nusišypsojau ir uždėjau delną jam ant skruosto

- Pasiilgau tavęs,- sušnabždėjau ir akimirkai užsimerkiau. Žinojau, jog tai ne klaida ir jam tikrai manęs reikia, jaučiau tai, tačiau jis pats stengėsi neigti stumdamas manę nuo savęs, jog apsaugotų nuo viso pasaulio blogio

- Neišsisuksi, mūsų laukia rimtas pokalbis,- žemu balsu prakalbo ir greitai atsistojo perimdamas vadeles iš Džeimso,- tavęs taip pat kai kas laukia,- Meisonas linktelėjo galva į salės galia sėdinčią juodaplaukią merginą. Labiau įsižiūrusi atkreipiau dėmesį į jos tobulus veido bruožus: aukšti skruostikauliai, putlios lūpos, didelės gintarinės akys, balta, skaisti oda apie kurią svajoja dauguma merginų. Man net žandikaulis atvipo. Atgavau protą tik tuomet, kai buvau pakeliui į tamsiaplaukio kabinetą. Atrodo visai neseniai čia vaikščiojau... Kaip atmintis mane apgauna.

Meisono kabinetas taip pat nebuvo pasikeitęs. Tokie patys baldai, spalvos ir net gi atmosfera. Žinoma ji buvo slegianti. Vaikinas pastatė mane prieš savo darbo stalą ir atsirėmęs į jį įsmeigė žvilgsnį. Tuomet griežtai ištarė

- Ką po velniais čia veiki?,- mačiau jo akyse jaudulį susimaišiusį su pykčiu, tačiau už viską labiausiai nerimą. Žinojau, jog jis jaudinasi dėl manęs. Pati taip reaguočiau, jei pamatyčiau jį ką tik po operacijos būstinėje

- Pagalvojau, jog čia manęs labiau reikia nei ten. Taip pat ar gi tu norėtum, jog likčiau toje ligoninėje su tau nepatinkančiu gydytoju, kuris ateina mane patikrinti kelis kartus per dieną? Kas žino, ką jis galvoja, kai būna vienas, ką jau kalbėt apie tai, kai mintys nukrypsta į pacientę...

- Gana, supratau, jog tu ryškiai peržengei ribas. O jei tik galėčiau...,- jis nutilo ir papurtė galvą,- dabar taip, kadangi tavęs kaip matau neis prirakint, todėl būsi kartu su Amelia, ji kaip tik šiuo metu tvarko reikalus, tik jei pamatysiu, kad kiši nagus pradėsiu skaičiuoti tavo bausmes. Jau mažiausiai vieną ir taip užsidirbai,- pažvelgė įspėjamu žvilgsniu grūmodamas pirštu

- Gerai mielasis,- nusišypsojau. Meisonas, bandęs nuslėpti šypsnį neišsisuko

- Pakartok,- gundomai ištarė ir atsirėmęs į vežimėlio bortus priartėjo prie mano veido

- Mielasis,- sušnabždėjau. Vaikino akyse sužibo aistra ir po akimirkos mūsų lūpos susijungė į vieną šokį. Švelnus ir lėtas bučinys kabinete sušildė temperatūrą, o oras tarsi pranyko. Meisonas prispaudė savo rankas man ant kaklo, aš savąsias suleidau jam į plaukus. Deja, viskas kaip mat išnyko vos kažkam pasibeldus į duris

- Balandėliai labai nenorėčiau jus užtikti besiglamonėjančius ant stalo, tačiau turiu pranešti žinias...

- Tuoj ateinu,- Meisonas burbtelėjo. Išgirdusi tolstančius žingsnius giliai atsidusau ir atsitraukiau,- Laila..,- Meisonas uždelsė kelias sekundes,- myliu tave,- Vaikinas ištarė, atsisukusi į jį šyptelėjau

- Aš taip pat tave myliu Meisonai, iš visos širdies,- sumurmėjau sulaukdama akinančios šypsenos

~~~

Jau praėjo kelios valandos per kurias iš Amelios susižinojau nemažai informacijos. Nors Meisonas ir sakė nieko neliesti, slapčia, jam nematant vis prikišdavau nagus, deja, tai nebuvo lengva padaryti, kadangi jis nuolat mane stebėjo ir tikrino. Kelis kartus net gi buvo priėjęs paklausti ar nenoriu važiuoti namo ir kartu pasiteiravo sveikatos. Atsakiusi, jog man viskas kuo puikiausiai vaikinas suabejojo. Galvojau, jog bet kurią akimirką per prievartą įsodins į mašiną ir išveš. Mano laimei tai neįvyko, todėl ramiai galėjau sėdėti ir kartu su Amelia aptarinėti detales. Sužinojusi, jog Elizabeta vadė ir dar ne šiaip sau, o gaujos man atvipo žandikaulis. Manau per šiandieną turėčiau jį pamesti.

Kadangi vaistų poveikis šiek tiek praėjo todėl vėl jaučiau menką skausmą, bet tai man netrukdė susikaupti, o ypač stebėti Džeimsą su juodaplauke, kuris nuo jos neatsitraukė nė per žingsnį. Buvo taip keista matyti jų iškalbingus žvilgsnius, šypsenas ir kibirkštelę akyse. Būtinai turėsiu su juo pasikalbėti vos tik atitrūks nors kažkiek nuo Meisono pavadėlio, kurį vaikinas buvo tvirtai pasirišęs prie savęs. Per šį laiką niekas negavo pertraukų ar maisto. Kievienas prie savęs teturėjo vandens buteliuką, o atidžiau atkreipus dėmesį net ir tas  nevisų buvo atidarytas. Pavyzdžiui manasis iš viso nesuprantu kaip vis dar gyvas kalbėdamas be sustojimo jau kelias valandas. Lyg koks robotas viską dėstė, tačiau veide nesimatė nė kruopelytės nuovargio. Pajautusi stuktekėjimą į petį kelis kartus sumirksėjau ir atsisukau į Amelią

- Ką?,- pasimetusi ištariau. Moteris prisimerkusi nužvelgė mane. Rodos praklausiau svarbią informaciją. Nekaltai šyptelėjau

- Nenoriu skaityt moralų, tačiau manau, jog tau vertėtų važiuoti namo,- balse aiškiai atsispindėjo susirūpinimas. Papurčiau galvą

- Man viskas gerai. Niekur nevažiuosiu iš čia be Meisono,- užtikrintai ištariau. Nors balsas kiek prikimęs, jėgų vis dar turėjau. Ameliai toks mano atsakymas nepatiko, tačiau vietoj to, jog prieštarautų ji tik atsiduso ir numojo ranka

- Kartais esi užsispyrusi ožka ir kaip tave Meisonas sutramdo...,- dejuodama ir dūsaudama tarė

- Paprastai,- man už nugaros atsklido žemas balsas. Visai iš galvos išėjo, jog vaikino balso nesigirdi kalbančio. Pasilenkęs link manęs pabučiavo į lūpų kraštelį, o pirštais perbraukė per kaklą sukeldamas milijonus šiurpuliukų,- vienas iš būdų - pavergimas švelnumu. O dabar, keliaujam namo,- sušnabždėjo ir greitai atsitraukęs suėmė vežimėlio rankenas

- Jaučiuosi taip lyg turėsiu priklausyti nuo jūsų visų, o ir pats žinai, kad man tai nepatinka,- nepatenkinta burbėjau

- Žinau, bet užtat kai grįšim galėsiu suteikti tau malonumą,- vaikinas gundomai ištarė ir aš kaip mat nuraudau lyg burokas. Išplėtusi akis pažvelgiau į Amelią ir tuomet į jį. Meisonas keistai nusijuokė,- mano mieloji, kalbėjau ne apie intymų malonumą, o psichologinį. Darysiu tau masažą, tu atsipalaiduosi,- mirktelėjęs dar kartą nusijuokė, o aš  sėdėjau užlieta karščio susimaišiusio su gėda

- Idiotas,- sukandusi dantis ištariau

- Ir aš tave myliu mažute,- greitai pakštelėjo į žandą, tuomet atsisveikinę su visais patraukėme link mašinos, o už keliasdešimt minučių jau gulėjau savo jaukiame namelyje, ant sofos, kai tuo tarpu aplink mane buvo pridėstyta pilna pagalvėlių. Meisonas sakė, jog tai kažkaip atpalaiduos... Mintyse nusijuokiau iš šio jo pasakymo, tačiau pagalvėlės buvo labai minkštos ir nereikėjo net gi ilgai laukti, kol pradėsiu keliauti į sapnų karalystę, o dar ypač veikė tamsiaplaukio švelni prisilietimai įtrinant raminamąjį kremą. Todėl po pusvalandžio jau buvau giliai smigusi.