Vakaras Apvertęs Mūsų Likimus

•85•

Kaip nekeista atsikėliau saulei dar tik prašvitus. Galvojau, jog kiek laiko pagulėsiu ir pasimėgausiu minkštais patalais, tačiau vidinis rėžimas privertė lipti iš lovos. Laimei šalia gulintis vyras net nesujudėjo. Meisonas ramiai gulėjo vieną ranką pakišęs po pagalve, o kita ilsėjosi ant neseniai gulėto mano pusės šono. Taigi galėjau nieko netrukdoma apsirengti šiltą megztinį ir laisvas kelnias. Tuomet įsispyrusi į šlepetes tyliai išsliūkinau iš kambario.

Virtuvėje prisiminiau savo maisto gaminimo įgūdžius, kurie nebuvo suprastėję. Radusi visus produktus, kurių reikia, mažiau nei per pusvalandį pagaminau blynelius. Kai jie garavo ant stalo užsiviriau arbatos ir susisukusi į dekutį pasukau terasos link. Rytas kaip niekad buvo nuostabus. Saulė jau kėlė visus miško gyventojus, kurie savo giesmėmis vienas kitą pasveikino su artėjančia dar viena diena. Užsimerkusi mintimis nukrypau į geruosius prisiminimus. Tai, kas įvyko per šiuos metus. Kaip pirmą kartą susipažinau su Amelia, Meisonu, Džeimsu ir kitais... Tačiau į galvą netikėtai atėjo mintis, o kaip mama? Juk nemačiau jos šitokį ilgą laiko tarpą. Vos Meisonas pabus būtinai turėsiu jį iškamantinėti.

Kadangi stovėjau atsirėmusi į duris, saulė maloniai kaitino kūną, todėl pamaniau, jog būtų gera mintis pasivaikščioti po mišką. Juk per tokį orą būtų nuodėmė likti namuose. Šyptelėjusi žengiau žingsnį per jas, tačiau tuomet nesupratau kas įvyko, kadangi girdėjau tik savo klyksmą ir dūžtančio puodelio garsą, kurio šukės susimaišiusios su krauju mėtėsi ant trinkelių. Galėjau jausti tik kažkokį daiktą įsirėžusį man į kulkšnį, tačiau skausmas buvo nepakenčiamas. Lyg kas su pjūklu pjautų koją. Pajutusi stiprias rankas apglėbiančias mano liemenį net nepajutau kaip sušukau iš skausmo

- Aš čia mažute, nusiramink, viskas bus gerai,- išsigandęs, drebančiu balsu tyliai kalbėjo Meisonas. Greitai pakėlęs nunešė ant sofos, tuomet paėmęs skiautę medžiagos tvirtai užveržė, jog sustabdytų kraujavimą. Spausdama kumščius sukandau dantis. Galva pradėjo svaigti, tačiau neketinau pasiduoti,- pažiūrėk į mane,- Meisonas suėmęs mano veidą tyliai ištarė,- dabar skaudės, tačiau tu mano mergaitė ir žinau, jog gali tai ištverti, taip?,- vos jam tai ištarus linktekėjau galvą. Kaip tik tuo metu pažvelgusi į koją pastebėjau spąstus, kurie būna dedami šernams ar laukiniams gyvūnams gaudyti. Išplėčiau akis pamačiusi kiek daug kraujo teka net gi ir užspaudus kraujavimą. Širdis bet kurią akimirką galėjo sustoti, kaip ir mano kvėpavimas

- Kas čia įvyko?,- per miglą išgirdau silpną Amelios balsą

- Kažkas padėjo spąstus,- Meisonas nedaugžodžiaudamas greitai atsakė. Amelia dar kažko klausė, tačiau aš skendėjau atviroje erdvėje, kurioje girdėjau tik žodžių nuotrupas

- Terasa... lapelis... parašyta..padėjo...rožė..,- po paskutinio žodžio atsijungiau, tačiau dar likęs truputėlis blaivaus protas pakuždėjo, jog viskas buvo suplanuota ir ne bet ko, o Elizabetos.

~~~

Pabudimas, deja, manęs visai netenkino ir nebuvo malonus. Galva svaigo, akyse temo, o pusės kojos iš vis nejaučiau. Tikriausiai tie spąstai pasiekė net gi kaulą. Kadangi jaučiausi atsipalaidavusi spėjau, jog kažkas suleido raminamųjų, kitaip skausmas neleistų net miegoti. Suamanavusi riebiai nusikeikiau dėl netikėtos ir nenumatytos skausmo bangos, kuri lyg iš giedro dangaus nukrito ir pakirto koją. Išgirdusi greitus žingsnius net nesivarginau grįžti į pradinę būseną, buvau pavargusi ir nusilpusi. Su trenksmu atsidarė durys ir į kambarį prigužėjo žmonių. Pasidarė kiek nesmagu būti jų stebėjimo centre, tačiau tuoj pat mane išgelbėjo, mano manymu, gydytojas

- Kaip jaučiatės panele?,- maloniai, kiek prikimusiu balsu paklausė. Matėsi, jog vyrukas jau kopia į šeštą dešimtmetį, tačiau pagal amžių tikrai atrodė vis dar patrauklus. Veido nevagojo raukšlės, o akys kupinos atsidavimo ir vilties. Lėtai linktekėjau galvą

- Atrodo gerai, tik truputėlį vis dar skauda koją,- šyptelėjusi ištariau. Gydytojas rūpestingai priėjęs ją apžiūrėjo

- Džiugu girdėti, jog taip greitai gijate, šiuo metu jums suleisti raminamieji, kurie slopina skausmą, tačiau ilgiausiai po savaitės būsite sveika kaip ridikas. Beje, žaizda gili, labai mažai trūko ir būtų įskėlusi kaulą, todėl patariu kuo mažiau judėti,- vyras viską išdėstęs atsitraukė ir paėmęs nuo spintelės pirmosios pagalbos lagaminuką plačiai nusišypsojo,- o dabar paliksiu jums vaistus, jūsų vyrui viską išdėsčiau kada juos gerti, na ir šiaip visą instrukciją, ko negalima daryti

- Buvo patartina to nedaryti,- įsiterpiau puse lūpos šyptelėdama,- dabar jis man neleis net pajudėti visą savaitę,- pažvelgusi į Meisoną pastebėjau jį šypsantis ir kartu vartant akis,- ar gi ne tiesą sakau mielasis?,- pernelyg maloniai ištariau

- Nesijaudink, jei norėsi, galėsiu ir pririšti,- mirktelėjęs tarė. Kambaryje pasigirdus juokui ir kikenimui išraudau ir užsidėjau kaldrą ant galvos. Idiotas! Mintyse sušukau, tačiau veide vis tiek neblėso šypsena.

Po kelių valandų namai liko tylūs ir tušti. Džeimsas išvažiavo po skubaus skambučio, Amelią vos privertėme išeiti, o pats Meisonas įsitaisęs gulėjo šalia

- Ar tau neatrodo keista?,- prakalbau mirtinai tylai esant kambaryje

- Kas?,- tamsiaplaukis labiau prigludęs paklausė ir permetė savo ranką po mano pagalvę

- Jog Elizabeta pasirodė tik dabar?

- Tikrisiausiai sužinojo apie Deno mirtį. Juk jis ją užaugino pagal savo kriterijus ir norus. Jis ją pavertė bejausme,- pajaučiau kaip įsitempia vaikino kūno raumenys. Uždėjusi ranką jam ant krūtinės raminamai pradėjau vedžioti nematomas formas. Kiek atsileidęs kalbėjo toliau,- jei tik galėčiau viską pakeist. Jeigu mano tėvas nebūtų tavęs pagrobęs, nebūtų ir viso šito balagano. Elizabeta būtų su mumis, o ne vadovautų gaujai, ji būtų mylima ir galėčiau ją saugoti nuo visokių padugnių

- Mes ją rasim ir tuomet galėsi susigrąžinti savo mažąją sesutę,- ramiai ištariau. Vaikinas pažvelgė į mane ir jo akyse neliko nė menkiausios kruopelytės pykčio

- Nesuprantu, kodėl ji tau norėjo pakenkti? Ir tu taip ramiai į tai reaguoji

- Juk mūsų tėvai amžini priešai. Mano tėvas labai negražiai pasielgė. Būdami jauni jie pridarė daug neatitaisomų klaidų, kurias turime spręsti mes. Taip pat dar viena priežastis, kodėl ji linki man blogo tai Deno mirtis, tačiau aš tikiu, jog kai ją susigrąžinsi ji supras ką padarė blogai ir apskritai - Kas yra blogis. Su laiku visi keičiasi Meisonai. Taip pat ir mes, atrodo visai neseniai pykomės ir riejomės, o dabar pažiūrėk, gulim vienoj lovoj ir kalbamės apie mus ištikusias problemas lyg du suaugę žmonės,- entuziastingai pabaigiau

- Deja, dėl vieno tu klysti,- vaikinas kreivai šyptelėjo,- aš niekada nesuaugsiu ir nebūsiu vienas iš tų nuobodžių vyrų, kurie dienas leidžia prie televizoriaus, o vakarais net nepamaloninę savo moters eina miegot,- kimiai ištarė ir sukando mano apatinę lūpą. Aiktekėjusi įvėliau kairę ranką jam į plaukus, tačiau netrukus išgirdau metalo skamtelėjimą. Susiraukusi pažvelgiau į šoną pastebėdama savo dešinę ranką pritvirtintą prie lovos atlošo. Jis prirakino mano ranką antrankiais

- Tu juk juokauji?,- nesuprasdama paklausiau. Vaikinas atsistojo ir patraukė link durų. Stabtelėjęs atsisuko ir nusišypsojęs pašaipiai ištarė

- Aš niekada nejuokauju,- mirktelėjo,- pailsėk, neužilgo grįšiu,- tuomet trinktelėjęs duris išėjo. Su atvipusiu žandikauliu pažvelgiau į antrankius ir juos papurčiau. Galvojau, jog iš šito jis tikrai išaugo, pasirodo labai klydau.