Vakaras Apvertęs Mūsų Likimus

•70•

Meisonas

Megei dingus man iš akių net nepajaučiau kaip lūpose susiraitė šypsena. Ši mergina ne iš kelmo spirta, tai pagalvojau vos jai prakalbus. Jos akys degte degė pykčiu man, o suspausti kumščiai rodės bet kurią akimirką galėjo pasileisti į darbą. Pasijaučiau taip lyg būtume amžini priešai, kuriuos sieja ryšys... Gyvenime nesu taip keistai jautęsis, tačiau mane viliojo merginos kietas charakteris, kūno linkiai ir svarbiausia atsakas į mano kūno kalbą. Ji tikėjosi, jog ją pabučiuosiu vos sutikęs ir dabar deja gailiuosi, jog to nepadariau. Laimei galėsiu šią merginą labiau pažinti per artėjančias  dvi savaites.

Iš minčių mane pažadino skambantis telefonas. Išsitraukęs jį ir pažvelgęs į ekraną nustebau išvydęs Džeimso numerį. Jei jis man skambina, reiškias reikalas rimtas. Nieko nelaukdamas atsiliepiau ir pasitraukiau toliau nuo trobelės, jog Amelia negirdėtų mūsų pokalbio

- Klausau Džeimsai,- surimtėjęs prakalbau

- Turim svarbių naujienų. Viena iš jų tokia, jog šiandien matėm Deno kekšę paliekančią jo būstinę. Kad ir kaip keista niekas jos dar nėra matę, tačiau pasistengsiu pasidomėti daugiau. Bet tai ne svarbiausia, jei ta mergina tikrai yra su Denu, kaip tuomet Laila? Juk ji negalėjo prasmegti skradžiai žemę. Visus šiuos metus galvojom, jog ji pas jį, tačiau visai neseniai sužinojom, jog jos ten net nėra!,- Džeimsas sušuko priversdamas mane susiraukti ir suspausti kumščius

- Palauk. Ką tu apie tai iš viso žinai. Denas galėjo ją pervežti į kitą būstinę ir palikti, tačiau man ji šiuo metu tikrai nerūpi, sakyk ką dar sužinojai?

- Atsinaujino duomenys ir gali būt, jog sužinosim kur yra Elizabetė. Deja prie to taip pat nagus prikišęs Denas... Kadangi viskas ką sužinom, visi duomenys atkeliauja iš vienos iš jo būstinių, todėl būtų gerai, jei atvažiuotum ir kartu su komanda viską pasitartume

- Gerai, būsiu už penkiolikos minučių,- greitai ištaręs pabaigiau skambutį ir atsisukęs į medį stipriai trenkiau kumštį, jog tuoj pat pajaučiau kaip perėjo skausmas. Po paskutinio karto žaizda dar buvo ne pilnai užgijus, o dabar ją tik dar labiau pagilinau,- po velniais,- tyliai nusikeikiau ir papurtęs kumštį prisidėjau prie lūpų,- suknista Laila ir suknistas jos meilužis,- sukandęs dantis ištariau ir patraukiau link mašinos. Norėjau dingti iš čia kuo toliau, nuo visų problemų, tačiau lyg tyčia, jos vaikšto paskui mane ir laukia kada galės priminti apie savo egzistavimą. Kad ir kaip stengčiausi jas ignoruoti, deja, aplinkybės neleidžia to padaryti, todėl tenka tik susitaikyti su esama padėtimi.

Laila

Prabudusi prieš save pastebėjau paskutinius saulės spindulius, baigiančius pranykti už horizonto. Baisiai skaudėjo kaklą, o kojos vis dar kabėjo ant fotelio. Net neįsivaizduoju, kada spėjau taip susiraityti. Atrodo vieną akimirką gurgšnojau vyną, o kitą jau buvau įmigusi.

Pasiraiviusi išlipau iš fotelio ir nupėdinau į virtuvę, jog galėčiau pasigaminti valgyt, kadangi jaučiau kaip skrandis jau maršus grojo. Vos tik įžengiau kaip mat sustingau ir lyg įbesta stebėjau Meisoną pasirėmusį į barą ir geriantį kavą. Atrodo praėjo vos kelios valandos nuo mūsų susitikimo, tačiau mes ir vėl stovime vieni du lyg seni pažįstami. Vaikinas pakėlęs akis šyptelėjo. Perėję šiurpuliukai per kūną priminė, jog visa tai yra tikras gyvenimas, o ne sapnas iš kurio netrukus pabusiu

- Sveika,- lyg niekur nieko ištarė

- Amm.. labas?,- prikimusi prakalbau,- ką čia veiki?

- Kiek prisimenu mūsų karas prasideda nuo šiandien todėl turiu sugalvojęs vieną užduotį,- gudriai ištarė priversdamas mane susiraukti

- Kokią?,- prisimerkusi ištariau

- Pamatysi,- tarė mirktelėjęs ir paėmė mano mašinos rankčiukus, kurie stovėjo visai šalia manęs

- Ei, ką darai?!,- sušukau vaikinui einant link išėjimo

- Sakiau, jog pamatysi. Jei nenori netekt rakčiukų geriau klausyk manęs,- Meisonas atšaukė. Suspaudusi kumščius patraukiau link durų. Ot šunsnukis, galvoja įvaldys padėtį ir tuomet galės mane perlenkti. Na bernužėli turiu nuvilti, nes ne su ta prasidėjai...

Išlėkusi į lauką radau jį atsiremusį į mano mašiną ir tarp rankų laikantį cigaretę. Turiu pripažinti išvaizda Meisono pritrenkianti, spėju merginų jis neatsigina, o ypač dabar dėvėdamas juodą maikę, tokius pat džinsus, sportbačius ir kožą, kuri be abejo tobulai jam tinka. Papurčiusi galvą įrėmiau rankas į klubus ir nustačiau rimtą veidą

- Ką sau manai savindamasis mano daiktus?,- aršiai ištariau. Vaikinas baigė rūkyti ir priėjęs prie manęs staiga prisitraukė ir uždėjo rankas ant liemens. Krūptelėjusi atrėmiau delnus jam į krūtinę ir pažvelgiau į akis, kuriose pamačiau įsižiebusią ugnį, jei taip galima pavadinti. Vaikino vyzdžiai buvo išsiplėtę, tačiau ne nuo svaigalų, o nuo geismo, kas mane sujaudino ir leido atsipalaiduoti kūnui.

Pakėlęs ranką jis švelniai perbraukė per žandą ir paėmęs netvarkingai išsipašiusią sruogą užkišo už ausies, priversdamas mane išleisti gilų atodūsį. Tuomet prikišęs veidą prie manojo tyliai sušnabždėjo

- Lenktyniausim. Tai bus pirmas taškas kažkurio naudai,- tuomet greitai atsitraukė ir padavęs rakčiukus nuėjo link savo mašinos. Vis dar sustingusi stebėjau jo žingsnius, kol galiausiai Meisonas atsisuko ir pakėlė antakį,- Nagi, judam. Tik stenkis neatsilikt,- mirktelėjo ir įsėdo į mašiną. Prabudusi iš savo minčių perbraukiau ranka per plaukus ir įsėdau į mašiną. Nesuprantu ką šis vaikinas su manim daro... Juk aš turiu su juo žaisti, o ne jis su manim. Vos Denas sužinos apie šitą susitarimą nedelsiant atsiųs vyrus ir tuomet viskas baigsis labai blogai. Turėjau ne mažai laiko, jog jis priprastų prie manęs, tačiau tai nereiškia, jog mes labai gerai sutariam.

Užvedusi mašiną išvažiavau iš kiemo ir nurūkau paskui Meisoną, kuris regis be gailesčio lėkė tamsiomis gatvėmis. Po kelių minučių įvažiavome į trasą ir sustojom šalia vienas kito. Man nespėjus susigaudyti iš kažkur išlindo vyras ir įjungė šviesas. Atsisukusi į Meisoną pastebėjau jį ramiai sėdintį mašinoje ir žvelgiantį į tolį, tačiau lyg pajutęs mano žvilgsnį jis atsisuko ir kreivai šyptelėjo. Parodžiusi vidurinį pirštą tikriausiai jį nustebinau, kadangi jo antakiai kaip mat šoktelėjo viršun. Dabar aš nusišypsojau ir nukreipiau žvilgsnį į trasą. Vyrui atsistojus tarp mūsų su dviem vėliavom jis iškėlė jas į viršų ir kai buvo duotas ženklas važiuoti, nė neapsidairydama šoviau į priekį. Seniai taip nevažiavau. Adrenalinas pulsavo mano venomis, o kūnas virpėjo iš laimės ir kartu laisvės, kurią neatmenu kada  jaučiau.
Net nepastebėjau kaip tamsiaplaukis išsiveržė į priekį palikdamas mane gale. Labiau paspaudusi greitį pastebėjau finišą, tačiau, jog jį aplenkt man reikėjo tik pusės metro. Pajutusi kaip užėjo stiprus galvos skausmas sulėtinau, tad Meisonas lengvai kirto pirmas finišą. Vos man sustojus ir vėl pajaučiau tą keistą jausmą. Prieš save ryškiai išvydau tamsiaplaukį

- Ir tu tai vadini padėjimu? Ir be tavęs galėjau juos susirasti. Man į gyvenimą atnešiai tik juodas spalvas,- sušnypščiau

- O ko tu tikėjaisi? Galvojai, kad įsimylėsiu tave? Brangute toki prasimanymai yra rašomi tik romanuose, kai blogas berniukas pamilsta gerą mergaitę, tačiau įsikalk sau tai į galvą - manęs nedomina jokia mergšė savo graudžiom akutėm ir riestu užpakaliuku. Visos jūs skirtos tik dulkint ir....,- nespėjus jam pratęsti sakinio greitai priėjau ir trenkiau antausį.

Išsigandusi pašokau iš vietos, kai išgirdau barškenimą į langą. Vos pasukau galvą prieš save išvydau tamsias Meisono akis.

Noriu visoms padėkoti, jog balsavote už mane mia 2019 tačiau kartu pranešti ir prastą žinią 😔. Kažkas atsitiko, jog skaitytojoms prabalsuojant už mane neprideda +, todėl didelė galimybė, jog nelaimėsiu. Iš tikrųjų tuo labai nusivyliau, tačiau stengiuosi save nuteikti, jog tai tik laikina klaida... Deja, jei iki rytojaus vakaro skaičius nepasikeis - reiškias pralaimėjau 😔