Vakaras Apvertęs Mūsų Likimus

•19•

Po dviejų savaičių

Laila

Bėgiodama miškelyje stabtelėjau prie savo nuolatinio suolukio stotelės ir atsidusau. Jį radau praėjus kelioms dienoms po Adamo išvažiavimo. Šis miškas man kaip antri namai, nes daugumą savo laiko jame praleidžiu rinkdama uogas, bėgiodama ar retkarčiais nuskindama gėlių puokštę. Beje, kadangi dabar jau eina antra vasaros savaitė tai kaitina labiau nei reikėtų. Kiekvieną dieną spigina kaitri saulė ir tik labai retai nulija, dėl to reikia ne mažai padirbėti Amelios darželyje, kurį ji vadina "mūsų darželiu". Mano rožė, kurią pasodinau prieš kelias savaites jau pradeda skleisti savo juodus didingus žiedlapius primindama, kas yra karalienė. Dažnai nueinu prie jos ir tiesiog stebiu galvodama kaip iš viso pasaulyje gali būti juodų rožių. Mano mintys beveik išsivalė ir tik labai retai susapnuoju košmarus susijusius su Karteriais. Jei kalbant apie Medison dienoraštį... Aš vis dar jo neskaičiau. Tiesiog pagalvojau, jog tuo metu man visko per daug ir nenorėjau dar labiau gilintis į jų šeimą, kurioje daug tamsių paslapčių. Man užteko ir tą dieną sutikto namo. Daugiau į tą pusę nebėgioju, kadangi yra du keliukai, vienas veda link namo, kitas prie visai neseniai atrasto mažo upelio. Dabar jaučiuosi daug geriau, kiekvieną dieną šypsausi ir linksmai bendrauju su Amelia, pamiršdama viską aplink, vieną kartą net gi bandžiau paskambinti Megan tačiau vos išgirdusi jos pirmus žodžius iš karto padėjau telefoną suprasdama, jog tai prasta idėja. Jei ji sužinotų, jog aš gyva ir sveika, manau, pirmiausiai kaip reikiant supyktų, kadangi mieste esu oficialiai paskelbta kaip mirusi. Pirmą kartą išgirdusi tai per televizorių per kūną perėjo šiurpai ir kelias dienas negalėjau nustoti apie tai galvoti tačiau dabar lyg ir viskas pasitaisė. Tačiau vienas dalykas vis dar išliko. Nuo tos dienos, kai Džeimsas mane paleido pas Liją daugiau nieko iš jo negirdėjau, nors jis ir minėjo, jog dažnai atvažiuos. Tikiuosi, jog Meisonas jo nenužudė, nes tokia kaltė kristų ant mano pečių visam gyvenimui. Nenoriu niekada daugiau gyvenime jo sutikti. Per žinias vis dar yra kartojamas jo vardas ir tai jog mane nužudė būtent jis. Pakėlusi galvą ištiesiau rankas ir prasimankštinau. Šiandien nebuvo viena iš tų dienų, kad gerai išsimiegočiau, kadangi tik po kelių savaičių laiko ir vėl susapnavau košmarą. Iš pradžių viskas buvo gerai tačiau netikėtai išėjus į lauką prieš save išvydau juodų rožių krūmą tačiau jis buvo sudarkytas, o jo viduryje gražiai padėta balta rožė. Tai siejasi su gėriu ir blogiu. Vargšė viena balta rožė tokia tyra tarp juodų išdarkytų. Tačiau kas keisčiausia, jog, kai paėmiau ją į rankas prieš save išvydau juodą siluetą ir žalias tamsias akis. Žmogus artėjo link manęs tačiau aš negalėjau eiti atgal, kadangi mano kojos buvo lyg prirakintas prie žemės. Priėjęs tas žmogus paėmė iš mano rankų rožę ir netikėtai ją sutrypė, o rožė lyg sugadintas daiktas pavirto į juodą, suterštą ir nereikalingą. Vis dar galvoju apie šį sapną ir ką jis galėjo reikšti. Tad todėl ir išėjau pabėgioti, jog prasiblaškyčiau.

Apsisukusi pasukau tuo pačiu takeliu kaip ir atbėgau. Kaip Adamas buvo minėjęs per šias dienas jau mačiau ne vieną stirną miške. Tačiau vos man priėjus arčiau jos išsigandę pabėgdavo. Kartais net gi pasijusdavau kaip snieguolė ir septyni nykštukai. Kvailos mintys tačiau bent jau geros. Pasiekusi namelį lengvai atsidusau ir įėjusi į vidų pasičiupau vandens buteliuką. Šaltas vanduo greitai atgaivino mano suprakaituotą kūną. Netrukus man prieš akis išdygo Amelia su keista šypsenėlė

- Sugalvojau, jog mums pats laikas nukeliauti į miestą. Jog neatsitiktų kokių netikėtumų uždėsiu tau peruką. Šitiek laiko jau nebuvome mieste, o čia kaime tik darbai ir mums laikas pailsėti,- ji greitai viską vardijo ant galo mirktelėdama. Pakėlusi antakius negalėjau patikėti. Ji visas dienas man sakydavo, jog negalime pasitraukti nuo trobelės, o dabar taip paprastai pasiūlo nuvažiuoti į miestą

- Ar yra tam svarbi priežastis, jog iš niekur nieko užsimanėt važiuoti į miestą?,- juokais susiraukiau ir jį papurtė galvą

- Ne, tiesiog norėjau mums padaryti laisvą dieną ir nuvažiuoti papramogauti,- ji lengvai tarė ir pagriebė iš manęs vandens buteliuką,- o dabar marš ruoštis, nes už dešimt minučių išvažiuojam,- juokais piktai tarė ir pati nusijuokė kartu prajuokindama ir mane. Užbėgusi į antrą aukštą greitai persirengiau kitais rūbais, kai netikėtai iš spintos iškrito Medison dienoraštis. Taip aš pakeičiau jo vietą, kadangi tarp drabužių jį būtų sunkiau rasti ir jog man nekiltų pagunda. Paėmusi jį nuo žemės peržvelgiau lyg pirmą kartą ir prikandau lūpą. Ir vėl buvo noras ją atvėrus paskaityti tačiau sudraudusi save padėjau jį atgal ir uždariau spintą kaip ir savo pagundą palikdama joje. Peržvelgiau save veidrodyje įvertindama savo išvaizdą ir nusišypsojau. Džinsiniai šortukai  puikiai tiko, o crop- top trumpa bliuskutė lyg pasiūta specialiai man. Išėjusi iš kambario nusileidau į pirmą aukštą ir svetainėje sutikau Amelią apsirengusią taip pat šortukais ir ilgesne maikutę. Kaip tokių metų ji tikrai karštai atrodė. Ji man šyptelėjusi uždėjo blondinišką peruką ir padavė mažą veidrodėlį. Iš ties dabar buvau labai panaši į tai kaip atrodžiau prieš penkis metus. Trumpi, pečius siekiantys plaukai atrodė nuostabiai. Išėję į lauką Amelia nuėjo prie garažo ir jį atidarius man tiesiogine ta žodžio prasme nukrito žandikaulis. Tai tikriausiai buvo naujausias BMW modelis. Juoda mašina blizgėjo lyg katik būtų paimta iš salono, o vidus švelniai kvepėjo vanile. Apstulbusi lėtai užsisegiau diržą ir pažvelgiau į Amelią, kuri to net nesureikšmino. Išvažiavę iš namų ir vėl prisiminiau tą pirmą kartą, kai čia atvykau. Atrodo taip lyg tai būtų atsitikę prieš metus. Tas Džeimso kuklus šypnis ir mūsų atsisveikinimas. Amelia įsukusi į pagrindinį kelią pagrasino muziką ir mes galima sakyti pradėjome taškytis vos išgirdę pažįstamą dainą. Galiausiai per pusvalandį pasiekę miestą moteris patylino muziką ir aš galėjau pasigrožėti matomu vaizdu. Kadangi iš Bostono niekada neišvažiuodavau, tad kiekviena jo smulkmena mane žavėjo. Namų struktūra ir vaizdas čia buvo visai kitoks nei Bostono. Ameliai sustojus prieš didelį prekybos centrą mano akys prasiplėtė. Jaučiuosi lyg pirmą kartą atvažiuočiau į visai kitą šalį. Išlipę iš mašinos moteris įsikabino man į parankę, o aš vis dar apakinta aplinka sekiau ją. Vos tik įėję mūsų pirmas tikslas buvo drabužių parduotuvė, na tiksliau Amelios. Lėtai apžiūrinėdama rūbus netikėtai prieš mane išdygo Lija su krūva drabužių

- Jei ką aš einu į kabiną, o tu būtinai turėsi kažką išsirinkti, nes kitaip neišeisim iš šios parduotuvės,- ji greitai viską sumalusi nubėgo į kabiną ir užsidarė. Nusijuokiau iš jos elgesio ir papurčiusi galvą toliau žiūrinėjau įvarius rūbus, kai už apie užkliuvo suknelė. Ji buvo vasarinė, lengva ir nebuvo labai atvira, nusišypsojusi paėmiau ją į rankas ir nėjau prie vienos iš kabinų laukdama Amelios. Išėjusi su juoda, prigludusia prie kūno suknele mano antakiai šoktelėjo į viršų

- Na ir kaip?,- ji pasisukiojusi paklausė

- Ji labai graži, bet nemanai, jog ji šiek tiek per atvira?,- abejingai tariau nenorėdama jos įžeisti. Ji peržvelgusi save atsiduso ir linktelėjo

- Aš irgi taip galvojau tiesiog norėjau pasiklausti tavo nuomonės,- ji šyptelėjo ir greitai persirengusi išėjo iš kabinos,- na o dabar tavo eilė,- atsisėdusi ant kėdės pažvelgusi į mane tarė. Sunkiai atsistojusi nuėjau į kabiną. Apsirengusi suknelę pervedžiau ranka per ją ir šyptelėjau. Mėlyna švelni medžiaga kaip tik tiko man. Priekis šiek tiek trumpesnis už galą, krūtinė neišvirtusi tačiau šiek tiek pakelta. Išėjusi iš kabinos pasistaipiau ir moteris suplojo rankomis atkreipdama pašalinių žmonių dėmesį. Peržvelgusi juos netikėtai kitoje parduotuvėje išvydau tai kas privertė mano šypseną akimirksniu dingti iš veido ir vos ne parklupti ant žemės. Jo žalios, tamsios akys žvelgė tiesiai į mane, o aš stengiausi kuo giliau įkvėpti, jog nenualpčiau vidury parduotuvės.