Vakaras Apvertęs Mūsų Likimus

•63•

Tai ką pamačiau prieš save, atrodo, širdis nusirito į kulnus. Rankos kaip mat pradėjo drebėti, o kūnas sustingo. Jos žalios akys buvo išplėstos, o rankinė nukritusi ant žemės. Dėl užstrigusio gumulo gerklėje negalėjau prakalbėti, tačiau už mane tai padarė Meisonas

- Sveiki pone Hemmings,- jis ramiai prakalbo lyg nieko nebūtų atsitikę prieš kelias sekundes. Motina vis dar sustingusi lėtai pajudėjo link mūsų

- Ką visa tai reiškia?,- ji tyliai ištarė

- Mama,- įsitempiau,- aš galiu viską paaiškinti,- lėtai paraidžiui tariau, tačiau ji iškėlė ranką mane nutildydama, todėl pasijaučiau dar blogiau

- Aš atvykau į čia dėl to, nes atleidau tau, tačiau nesitikėjau pamatyti šio vaizdo,- ji peržvelgusi mane keistai ištarė. Ką? Greitai pažvelgiau į Meisoną. Ji man atleido? Kaip? Sumikčiojau lyg žuvis negalėdama suregzti sakinio. Tamsiaplaukis pastebėjęs, jog tuoj susilydysiu su žeme įsiterpė

- Ponia Hemmings ar yra dar kažkas dėl ko atvykot?,- per daug mandagiai paklausė. Nuo kada jie taip mandagiai bendrauja? Niekada nesu mačiusi, jog Meisonas taip elgtųsi su mano tėvais

- Taip, noriu pasikalbėti su tavimi akis į akį ir kartu pasakyti, jog Laila gali bet kada grįžti namo,- ji linktelėjo galva į mane. Likusi be žado atsirėmiau į sieną. Kas čia vyksta?

- Palaukit palaukit, mama,- pažvelgiau į ją,- Kaip... kodėl...

- Aš viską žinau, Meisonas prieš kelias dienas parašė man laišką,- vos jai tai pasakius kaip mat atsisukau į vaikiną ir susiraukiau, tačiau jis papurtė galvą nenorėdamas apie tai kalbėti

- Tuomet apie ką dar jūs turit pasikalbėt, jei viskas išspręsta?,- nesigaudydama aplinkoje ištariau. Akys vis lakstė nuo mamos iki Meisono, tačiau abiejų veiduose negalėjau nieko įžvelgti, lyg būtų užsitvėrę sienomis nuo manęs,- Meisonai!,- pikčiau ištariau

- Tai ne tavo reikalas,- šiurkščiai atsakė palikdamas mane be žado

- Nedrįsk taip kalbėti su mano dukra!,- šalia išgirdau piktą mamos balsą,- jai atleidau, nes tu buvai už tai kaltas, tačiau tau....,- ji sustojo ir papurtė galvą,- viskas priklauso nuo tavęs, pats žinai ar esi to vertas,- peržvelgusi jį motina linktelėjo galvą link vaikino  kabineto,- o dabar eime, reikia kai ką aptarti,- nieko nelaukdama apsisuko ir su savo aukštakulniais nukaukšėjo į kabinetą. Vos tamsiaplaukiui pajudėjus atsistojau prieš jį ir sukryžiavau rankas

- Kas čia vyksta po galais?! Ką pasakei mano motinai ir kaip iš viso jūs susiję?,- neketindama taip paprastai pasiduoti pradėjau jį kamantinėti. Iš vaikino veido supratau, jog jis tikrai šiam pokalbiui nenusiteikęs. Nervingai perbraukė ranka per plaukus ir pažvelgė į mane

- Turi pasitikėt manim, o visam kitam ateis laikas,- irzliai ištaręs paėmė mano alkūnę ir kol aš bandžiau suvirškyti jo pasakytus žodžius vaikinas mane įstūmė į kambarį ir jame užrakino. Susipratusi kas įvyko pradėjau krutinti rankeną tikėdama, jog ji taip stebuklingai gali atsirakint

- Meisonai!,- piktai sušukau

- Geriau neaušink burnos, o eik ruoštis, nes vos tik tavo motina išeis, mes išvažiuosime,- nueidamas ištarė, kol aš tuo metu beperstojant trankiau duris. Galiausiai atsibodę atsitraukiau ir piktai suurzgiau

- Kad tave kur Meisonai!,- irzliai ištariau ir paėmusi pagalvę stipriai mečiau į duris. Ji lyg pūkas atsitrenkusi nukrito ant žemės, o aš visa pikta atsisėdau ant lovos. Kaip jis mane užknisa! Negalėjau net pasikalbėti su motina, ogi taip ilgai jos nemačiau.

Po penkių, o galbūt dešimties minučių nusiraminau ant tiek, jog galėčiau pradėti ruoštis šiam vakarui. Iš tikrųjų net negalvoju rengtis suknelę ar sijonę. Jei aš jam bent kiek rūpiu, neturėtų vaikino galvoje būti mintys vien apie mano aprangą. Kiek pasikuitusi radau puošnius baltus marškinėlius ir šiek tiek plėšytus juodus džinsus. Viskuo apsirengusi net gi nudžiugau savo tokiu pasirinkimu, kadangi retas atvejis, kada man patinka mano išrinkti drabužiai. Man iki madų pasaulio, kaip iki mėnulio, todėl visada ir vertinau labiau kelnias ir bliuzonus, nei sukneles. Vaikščiodama pirmyn atgal netikėtai sugalvojau pašnipštinėti po šį kambarį. Juk jame turi būti atsarginis raktas! Vos apie tai pagalvojusi viduje pradėjau šokinėti iš laimės.

Pradėjusi nuo spintelių iškrausčiau kiekvieną iš jų, tačiau rakto niekur nebuvo, todėl nuėjau į vonią. Deja, joje taip pat nieko neaptikau, o ir nuotaika su kieviena sekunde pradėjo sekti. Atsirėmusi į sieną atidžiai peržvelgiau  kiekvieną kambario kampelį. Galbūt kažko nepastebėjau, nes taip visada ir būna. Rečiausiai atkreipiam dėmesį į tai, kas yra pagrindinis tikslas. Atsidususi užverčiau galvą į lubas. Ką aš čia spankstu? Tikriausiai čia nėra jokio rakto... tiesiog mano smegenys per daug sumanios, o ypač kalbant apie pabėgimą. Atsirėmusi į spintelę užsimerkiau ir kai norėjau ranka perbraukti per plaukus kažkas šalia manęs nukrito. Atsimerkusi pažvelgiau į grindis pastebėdama mažą knygutę. Pavarčiau akis pagalvodama, jog galima sakyt net nejudėdama sugebu numest ar sugadint daiktus. Paėmusi ją į rankas pavarčiau, tačiau mano akys užkliuvo už didelio tarpo knygos viduryje. Kiek prisimerkiau ir atverčiau tą puslapį. Mano akys kaip mat prasiplėtė, kai pastebėjau joje raktą

- Negali būti,- tyliai sušnabždėjau. Kaip tai iš viso įmanoma? Nusijuokusi paėmiau jį ir padėjau knygą atgal ant spintelės. Na ir kas galėjo pagalvoti, jog jis gali būti tiesiog paprastoje, nieko neišsiskiriančioje knygoje? Greitai priėjusi prie durų lėtai įkišau raktą ir dar labiau nusišypsojau supratusi, jog jis tinka. Tikriausiai dar niekada taip nebuvo pasisekę. Išėjusi į koridorių tyliai nupėdinau į pirmą aukštą. Iš Meisono kabineto nesigirdėjo jokių balsų, reiškiasi ji jau išvažiavo. Kažin apie kokius reikalus jie kalbėjosi... Užsigalvojusi įžengiau į virtuvę ir sustingau išvydusi užsisukusį Meisoną. Vaikinas buvo pasirėmęs į spintelę ir nuleidęs galvą. Per kelis metrus nuo jo jaučiau, kad kažkas negerai, tai jautėsi visoje virtuvėje

- Meisonai, ar tau viskas gerai?,- tyliai ištariau, kai vaikinas stipriai įsikabino į spintelės stalviršį. Vos išgirdęs mano balsą jis greitai atsisuko. Priėjusi norėjau jį apkabinti, tačiau nesupratau kas įvyko.

Lyg sulėtintam filme, Meisonas krinta ant žemės ir pradeda kratytis. Pirmas penkias sekundes nesuvokiau kas vyksta, tačiau vos tik atsigavau parkritau šalia vaikino

- Meisonai?!,- sušukau nesuprasdama, kodėl iš viso tai vyksta. Vaikinas visiškai į nieką neregavo, o jo kūną be perstojo krėtė traukuliai,- Meisonai pažvelk į mane!,- isteriškai ištariau ir pajaučiau kaip pradedu ryti ašaras. Panikai apėmus kūną greitai atsistojau ir keturklūpščia nubėgau prie pirmo pasitaikiusio telefono. Surinkusi pagalbos numerį, net nesuprantu, kaip iš viso moteriai paaiškinau kas vyksta, nes ašaros bėgo upeliais, o isterija ir baimė jau seniausiai buvo apėmusi kūną.

Nežinau kaip ar kada, bet po kažkiek laiko pasigirdo greitosios sirenos ir durys buvo atplėštos. Visą tą laiką rydama ašaras klūpėjau prie tamsiaplaukio kūno net neįsivaizduodama kaip galiu jam padėti. Jaučiausi tokia bejėgė ir kartu silpna. Viskas vyko per daug greitai ir man nesuprantamai, kol galiausiai atsidūrėme ligoninėje. Visą kelią laikiau jo ranką savo delne matydama jo veide tiek daug skausmo. Ties operacinės durimis buvau nuo jo atskirta ir galėjau tik stebėti, kaip vaikinas yra įvežamas į palatą. Tuomet ir pajaučiau pirmuosius nevilties pojūčius.