Vakaras Apvertęs Mūsų Likimus

•43•

Vaikinas stovėjo užsisukęs nuo manęs ir kažką vartė tarp įvarių nuotraukų ir knygų. Su virpančia širdimi įėjau į kambarį ir garsiai trinktelėjau durimis priversdama jį pašokti iš vietos

- Ką čia veiki Adamai?,- keistai paklausiau suraukdama antakius. Vaikinas atrodė lyg pasimetęs šunelis tačiau stengėsi tai užgošti žvelgdamas į mano kambario spintelę

- Nieko, tik laukiau tavęs, tavo mama minėjo, jog išvažiavai ir turėtum tuoj grįžti,- kiek nesmagiai atsakė ir aš jį peržvelgiau nieko neįtardama. Linktelėjau galva atsisėsdama ant lovos

- Taigi ko tau reikėjo?

- Aš.. na.. tik norėjau įsitikinti ar tikrai ateisi šiandien,- kiek pamikčiojęs tarė tačiau aš nepatikėjau jo žodžiais

- Sakyk tiesiai šviesiai man nemelavęs,- prisimerkusi ištariau. Vaikinas kelias minutes patylėjo ir tuomet ištarė tai, kas išmušė mane iš vėžių

- Norėjau tave pakviesti pasivaikščioti šiandien vakare, 'velso' parke vakarais vyksta tikras šviesų festivalis. Dauguma taip jį vadina dėl savo grožio,- lyg apgalvodamas kievieną savo žodį lėtai ištarė

- Žinau kur yra 'velso' parkas Adamai, tačiau kam tau taip jaudintis, juk ne į pasimatymą kvieti,- paprastai ištariau ir jis kiek nuraudo išgirdęs ką pasakiau

- Na, gerai tuomet, tai susitiksim pas mus septintą vakaro,- išeidamas tarė ir greitai pasišalino. Nusišypsojau dėl jo tokio nedrąsumo. Iš išvaizdos nepasakytum, jog jis toks bailus. Kadangi vaikinas buvo aukštas, dailių bruožų ir netgi turėjo kelias tatuaruotes. Atsimenu pirmą kartą jį išvydusi supratau, jog jis kitoks nei visi vaikinai. Adamas nesidrovėjo padėti tėvams dėl ko kiti vaikinai būtų tik pavartę akis. Jis draugiškas, mielas tačiau dažnai būna užsidaręs savyje ir net neina suprasti apie ką jis galvoja. Atrodo lyg nukeliautų į kitą pasaulį, niekam nežinomą ir negirdimą. Atsidususi atsistojau nuo lovos ir surinkau visas knygas į vieną vietą. Netikėtai vartydama albumą už akių užkliuvo tuščia vieta. Tačiau joje turėjo būti mano nuotrauka daryta šiais metais. Kaip dabar prisimenu, kai ją įsidėjau į albumą. Tuomet buvo labai karšta diena ir visi kartu vykome link jūros. Galiausiai privažiavę reikiamą stovyklavietę nubėgau persirengti maudomą, o kai išėjau į lauką mama mane nufotografavo. Neatrodžiau žinoma kaip modelis tačiau bent jau buvo iš ko pasijuokti. Nusišypsojau prisiminus tą dieną ir neatkreipdama dėmesio į nuotrauką viską sudėjau atgal į lentyną pagal tam tikrus viršelius. Priėjusi prie veidrodžio išsiėmiau mamos dovanotą pakabuką ir užsidėjau jį ant kaklo. Tai buvo begalybės formos ženkliukas, kuris man visada primins mamą. Atrodo praėjo tik keli metai tačiau jaučiuosi lyg čia gyvenčiau jau amžinybę. Šilta aplinka ir draugiški žmonės padėjo man greitai apsiprasti. Kiek pasikuitusi spintoje galiausiai radau ko man reikėjo. Einant į susitikimus visada reikia bent kažkiek pasipuošti. Kad ir kaip nemėgau suknelių, dėl mamos privalėjau jas dėvėti. Ne kažkokias prabangias tačiau paprastas vasarines trumpas suknutes. Dėl vieno vakaro galiu tai iškęsti. Išsitraukusi raudoną suknelę pridėjau ją sau prie kūno ir nusišypsojau. Tai buvo viena iš mano mėgstamiausių suknelių. Be rankovių, lengva lyg pūkas ir svarbiausiai tobulai prigludusi prie kūno. Štai ko reikėjo, jog suknelė būtų tobula. Kiek pasisukiojusi prieš veidrodį nusijuokiau iš savo vaikiško elgiasio ir padėjau suknelę ant lovos pradėdama ruoštis šiam vakarui.

Meisonas

Dveji metai... praėjo suknisti du metai, o aš vis dar čia.. Ir kas gi dėl to kaltas? Ogi ta išpuikusi mergšė, sugadinusi mano gyvenimą. Jei ne ji čia netupėčiau. Dabar turėčiau savo verslą ir gyvenimą, o ne gyvenčiau su susmirdusiom kalėjimo žiurkėm. Kiekvieną dieną turiu pakęsti jų duodamą maistą, tiksliau ėdalą. Kadangi čia visiem nusišikt ant kalinių. Supypsėjo skambutis pranešdamas apie artėjantį prižiūrėtoją. Priėjęs mano kamerą jis sustojo ir pabeldė lyg į duris. Sukandęs dantis pavarčiau akis dėl jo tokio nevykėliškumo

- Gavai siuntinį,- jis šaltai ištarė ir numetė daiktą ant žemės. Kiek pasukęs galvą susiraukiau išvydęs vidutinio dydžio baltą voką. Nulipęs nuo kieto savo guolio paėmiau jį į rankas ir atplėšiau viduje rasdamas tai, ko man reikėjo

- O taip mažyte, aš ateinu pas tave,- tyliai sušnabždėjau perbraukdamas per švelnų nuotraukos paviršių. Mergina šypsojosi žvelgdama į objektą tačiau ta šypsena netrukus dings iš jos veido visiems laikams. Du metus čia sėdėdamas nešvaiščiau laiko niekams. Galvoje sukosi įvairūs variantai, kaip aš ją kankinu ir ji iš lėto man pasiduoda. Ir vėl pajusiu ją slystančią po manimi, kai šiurkščiai skverbiuosi į merginos vidų. Mintims nukrypus link jos kūno automatiškai uždėjau ranką ant klyno pajausdamas, jog kelnėse trūksta vietos. Dar kartą pažvelgiau į nuotrauką ir apvertęs ją perskaičiau tai kas buvo parašyta "viskas padaryta, šiandien būsi laisvas". Keli žodžiai tačiau tai buvo galima pavadinti geriausia mano gyvenimo diena. Pagaliau dingstu iš šitos susmirdusios skylės.

Laila

Po kelių valandų buvau pilnai susiruošusi tik tereikėjo susirasti aukštakulnius. Pervertusi savo spintą niekur jų neradau, kadangi pas mane karaliavo sportbačiai arba lygiapadžiai bateliai. Tad neliko kitos išeities kaip paieškoti jų mamos spintoje. Vos tik atvėrusi ją prieš mane atvėrė galybė rūbų, o ypač batelių ir suknelių. Atsidususi papurčiau galvą. O aš galvojau, jog pas mane spintoje daug rūbų. Po kelių minučių pasisekė radus neaukšto kulno juodus batelius. Nusišypsojus pavaikščiojau kambaryje iki kol išgirdau mamos balsą liepiantį leistis žemyn. Greitai dar pasitvarkiau savo garbanotus, pečius siekiančius plaukus ir išėjau nukaukšėdama į pirmą aukštą. Laimei jau buvau kiek prasitreniravus aukštakulnių vaikščiojimą ir anksčiau taigi nereikėjo labai kentėti. Vos tik nulipus prieš save išvydau motiną su kristalų spalvos suknele. Jai ji puikiai tiko ir dar labiau paryškino siaurą liemenį

- Labai gražiai atrodai dukra,- ji nusišypsojo

- Tu taip pat ne ką prasčiau,- mirktelėjau jai ir moteris sukikeno,- beto kur tėtis?,- apsidairydama paklausiau

- Jis negalės dalyvauti, sakė, jog turi labai daug reikalų,- ji papurtė galvą,- na bet mes ir vienos galim apsieiti,- mama įsikabino į mano parankę ir aš linktelėjau galva šyptelėdama

- Žinoma,- tariau ir patraukėme link išėjimo.

Pasiekę Kolinsų namus juose jau buvo susirinkę nemažai žmonių. Dauguma šnekučiavosi ar aptarinėjo projektų planus. Virtuvėje mus pasitiko Adamas ir Roberta, vaikino mama. Ji šiltai nusišypsojo išvydusi mus ir apkabino lyg būtume nesimatę metų metus

- Sveikos atvykusios,- ji tarė, kartu pradėdama aptarinėti augalų rūšis su mama. Pamačiusi už kelių metrų nuo savęs vyno taurę paslapčiom pasišalinau ir čiupau ją lyg savo vienintelį išsigelbėjimą. Nesu viena iš mėgėjų gerti tačiau kartais sau leidžiu

- Ar mano kvietimas vis dar galioja?,- krūptelėjau išgirdusi už savęs Adamą. Lėtai atsisukusi linktelėjau galva sutikdama. Vaikinas šyptelėjo ir vienu momentu pastebėjau jo mintis nukrypusias kažkur kitur,- tuomet puiku, jei nesupyksi tik pasiimsiu megstuką,- jis sukdamasis tarė

- Ne, aš palauksiu tavęs lauke,- ištariau ir jis greitai pasišalino. Kiek susiraukiau dėl jo tokio elgesio tačiau pabaigusi taurę išėjau į lauką įkvėpti gryno oro. Jau temo ir lauke kai kur buvo įsižiebę žibintai tačiau pats oras buvo tobulas. Vaikinui išėjus į lauką, kiek prietemoje jį nužvelgiau ir už akių užkliuvo viena detalė - jo juodas megstukas. Atrodo, lyg būčiau jau tokį mačius.