Vakaras Apvertęs Mūsų Likimus

•12•

Man norint žengti link kapinių netikėtai buvau sučiupta už rankos. Atsisukusi pastebėjau keistą Džeimso veidą

- Neik pas jį. Jis tikrai tau nieko nepasakos, nebent aprėks,- vaikinas pradėjo purtyti galvą

- Man nesvarbu, kodėl jis mane gali tampyti kaip maišą, kur tik jis nori, o aš visiškai nieko apie jį nežinau. Net pavardės neatsimenu. Jei jau aš skaitausi kaip bendradarbiaujanti su jumis tai reiškiasi aš galiu žinoti tiesą,- norėdama ištraukti ranką iš jo gniaužtų tariau

- Bet jis karšto būdo. Meisonas tau gali kažką padaryti,- lyg pasimetęs vaikas dairėsi bandydamas surinkti sakinį. Susiraukiau dėl jo žodžių

- Jis jau padarė, o visa kita galiu ištverti,- šaltai tariau. Vaikinas kelis kartu sumirksėjo lyg abejodamas tačiau vos tiek paklausė:

- Ar tarp tų ištvėrimų buvo ir jūsų bučinys?,- keistai tarė. Susiraukusi supratau apie ką visą šį laiką jis kalbėjo. Tai štai kodėl jis visą laiką tylėjo mašinoje. Ar jam dėl to skaudu? Kadangi jo veide atsispindėjo tokia emocija kurios dar nesu mačiusi

- Ką? Tas bučinys nebuvo tikras, tai tik priedanga, tačiau kodėl tau taip jis parūpo,- prasimerkiau

- Nes... tu man rūpi. Aš negaliu žiūrėti kaip Meisonas šaukia ant tavęs, tiesiog noriu tave nuo jo apsaugoti, bet neturiu tam galių,- nuleidęs galvą tarė. Pažvelgus į jį man užeina noras paguosti šį vaikiną. Šyptelėjus priėjau prie jo ir uždėjau ranką ant peties, o jo akys tuoj pat pasiekė manąsias

- Nesijaudink, man viskas bus gerai, dar ne tiek ištvėriau,- stengdamasi numalšinti jo jaudinimąsi tariau ir jis šyptelėjo. Man norint atsitraukti jis pažvelgė man per petį ir keistai susimėtęs tuoj pat įsitraukė į savo glėbį. Pasimetusi nežinojau ką daryti, tad rankas palikau mataškuoti šonuose. Neilgai trukus tuoj pat buvau atplėšta nuo vaikino, o Meisono piktos akys skrodė Džeimsą

- Viskas, užtenka šitų nesąmonių. Pasakysiu vieną kartą ir daugiau nekartosiu,- bedė pirštu į Džeimsą,- kad nesiartintum prie jos, nes nesi jai kažkoks draugelis. Dar kartą pamatysiu tavo letenas priliečiant ją ir išmesiu vidury gatvės,- grėsmingai taręs uždėjo savo ranką man ant liemens ir jį suspaudė. Jam norint praeiti kelią užstojo juodaplaukis. O ne. Tegul jis tik nesipriešina, nes kitaip tikrai gaus mėlynių. Savo rudomis akimis jis žvelgė į Meisoną net nesiruošdamas trauktis. Džeimsas buvo maždaug penkiais centimetrais žemesnis už Meisoną, o ir pats kūno sudėjimas smulkesnis, dėl to bijojau dar labiau

- O kas tu toks jai esi, kad gali daryti ką nori hmh?,- Džeimsas piktai tarė. Pirmą kartą mačiau jį piktą. Jo antakiai buvo stipriai suraukti, o akys kaskart nukrypstančios į mane. Pajaučiau kaip šalia stovintis Meisonas įsitempė, kas reiškia, jog nieko gero nelaukia

- Aš galiu daryt su ją ką noriu, nes aš ją pagrobiau. Dabar ji - mano nuosavybė,- lediniu balsu tarė sukandęs dantis. Sunkiai įkvėpusi tikrai nenorėjau, jog jie susimuštų, tad atsargiai uždėjusi ranką ant Meisono nugaros, švelniai perbraukiau, o vaikino žvilgsnis tuo metu šiek tiek sušvelnėjo ir nukrypo į mane. Nežymiai jam išspaudžiau šypseną

- Ji ne koks daiktas, kad galėtum ją pasisavinti,- išgirdau juodaplaukio balsą, o Meisono žvilgsnis ir vėl įsmigo į jį,- tegul ji pati pasirenka su kuo nori būti,- metė iššūkį Džeimsas, o tamsiaplaukio antakiai tapo stipriai suraukti

- Tebūnie,- nuskambėjo vienintelis Meisono žodis, o per mano kūną perėjo nematoma elektra. Vaikinas paleido mane ir pažvelgė tokiu žvilgsniu lyg sakytų " Žinai kas bus jei pasirinksi jį, o ne mane"

- Aš negaliu to daryti,- pasimetusi tariau,- aš nesiruošiu rinktis tarp judviejų, nes mano pasirinkimas būtų nė vienas iš jūsų,- bandydama išsisukti iš tokios padėties sunkiai teištariau žodžius

- Neįdomu ar gali, ar ne. Yra toks žodis kaip privalai,- Meisonas šaltai tarė. Pažvelgusi jam į akis mačiau tik šaltį ir baimę tačiau nukrypus į Džeimso pusę pastebėjau jo nuoširdų žvilgnį, kuris skatino pasirinkti jį. Giliai įkvėpusi nežinojau ką daryti. Širdyje buvo per sunku apsispręsti, kadangi žinojau, jog jei nepasirinksiu Džeimso, Meisonas gali jį sumušti, o tai tikrai negerai. Tačiau jei pasirinksiu tamsiaplaukį tai dar didesnė bėda. Jaučiuosi lyg rinkčiausi tarp pilkos ir juodos spalvos. Abi tamsios tačiau juoda yra aukštesnė už pilką. Kadangi pilka, galima sakyti tik juodos atspalvis

- Aš...,- lėtai pratariau

- Nagi, neturim laiko,- Meisonas skatindamas tarė ir pavartė akis

- Aš renkuosi Meisoną,- greitai ištariau ir nuleidau galvą. Jaučiausi tikrai prastai tai padarydama, kadangi dabar jaučiau didelę gėdą, dėl kurios nedrįsau net pažvelgti į Džeimsą. Išgirdusi Meisono pasitenkinimo garsą ryžausi pakelti galvą. Tačiau tai buvo per didelis žingsnis, kadangi prieš save išvydau Džeimso akis. Jose buvo pilna liūdesio ir nusivylimo, bet juk aš kitaip negalėjau pasielgti. Tai sukeltų daug didesnes pasekmes. Net nespėjau suvokti kaip buvau paimta už rankos ir pradedama tįsti link mašinos. Nesipriešindama ėjau paskui, kadangi žinojau, jog to pakeisti negaliu

- Aš pasakiau jai apie tavo dukrą,- iš už nugaros atsklido pilnas pykčio ir įtūžio balsas. Meisonas ties žodžiu dukra stabtelėjo ir suspaudė mano ranką. Susiraukusi iš skausmo cyptelėjau ir tik tuomet tamsiaplaukis atkreipė į mane dėmesį. Greitai ją paleidęs atsisuko į juodaplaukį ir dėjęs kelis žingsnius pasiekė Džeimsą. Vaikinas užsimojo iš visų jėgų ir paleido kumštį tiesiai juodaplaukiui į veidą. Užsiėmusi už burnos paėjau kelis žingsnius atgal. Meisonas buvo toks įtūžęs, jog atrodė, kad tuojau užmuš Džeimsą. Jo kumščiai negailestingai trankė vaikino veidą. Iš išgąsčio apsidariau ir netoli savęs išvydau lentos galą. Greitai ją pasičiupusi priėjau prie Meisono ir trenkiau jam per galvą, jog vaikinas nepraėjus nė sekundei susmuko ant žemės. Giliai kvėpuodama žvelgiau į vaikino sukniubusį kūną. Pradėjus drebėti rankoms paleidau lentą ant žemės ir paėjau atgal. Džeimso veidas buvo visas kruvinas, jog atrodė, kad gali būti sulaužyta nosis. Vaikinas išpūtęs akis pažvelgė į mane ir tuomet į Meisoną. Pridėjęs pirštus prie kaklo atsiduso ir lėtai atsistojo

- Ar jis gyvas?,- drebėdama paklausiau. Vaikinas linktelėjo galva ir patraukė link čiaupo įrengto kapinėse. Nusekusi paskui jį atsisėdau ant šalia esančio suoliuko ir stebėjau kaip Džeimsas plovė veidą ir visas padarytas žaizdas. Net nenorėdama vos pažvelgusi į jį susiraukdavau, kadangi jo veidas atrodė tikrai prastai. Daug raudonų dėmių ant veido, kai kuriose vietose net gi įbrėžimai 

- Atsiprašau dėl to. Tai aš kalta. Nenorėdama sukelti muštynių, paverčiau jas karo lauku,- nuleidusi galvą tariau

- Tu neturi dėl ko atsiprašinėti Laila. Meisonas - karšto būdo ir dėl visko yra kaltas tik jis. Atsimink tai visam gyvenimui,- sušlapinęs plaukus tarė ir atsisuko į mane

- Ar tau viskas gerai. Galbūt reikia nuvažiuoti į ligoninę?

- Ne nereikia, galėjo būti ir blogiau,- atsidusęs nusisausino veidą į savo marškinėlius ir atsisėdo šalia manęs

- Tai... Kas bus dabar?,- abejodama paklausiau

- Nežinau, kaip jau tu pasakysi, kadangi jis turėtų būti atsijungęs bent kelias valandas,- gūžtelėjęs pečiais tarė

- Aš negaliu grįžti į miestelį, jei manęs ieško policija,- papurčiau galvą

- Aš turiu namelį, jis netoli nuo čia. Galėtum jame apsigyventi, kol viskas nurims. Ten gyvena mano teta, tačiau jis priklauso man. Per tą laiką susisiektum su artimaisiais

- Ne Džeimsai aš tikrai nerizikuosiu tavo gyvybe. Aš žinau, kas nutinka išdavikams,- paprieštaravau

- Bet, juk jis negalėtų manęs nužudyti, nes kitaip nerastų tavęs. Niekas nežino to namelio, kadangi jis miške, o aplink nieko nėra tik medžiais apsėti hektarai žemių. Mano teta turi žmogų, kuris veža jai maistą ir kitas prekias. Taip pat yra internetas ir mobilusis,- bandė įtikinti. Mano galvoje sukosi tūkstantis minčių. Vienos iš jų rėkte rėkė, jog reikia priimti šį pasiūlymą, o kitos prieštaravo, bijodamos dėl Džeimso,- Na tai kaip, sutinki?,- pažvelgdamas man tiesiai į akis tarė. Prikandau lūpą iš jaudulio ir abejonių. Kelias sekundes pratylėjome girdėdami tik medžių ošimą ir paukščių čiulbėjimą tačiau pasiryžusi atsakiau:

- Taip, aš sutinku,- užtikrintai tariau, nors sielos gilumoje nenorėjau to pasakyti