Vakaras Apvertęs Mūsų Likimus

•67•

Meisonas

- Kaip galima būt tokiem bepročiam ir sumaišyt siuntas?!,- žvelgdamas į kiekvieną vyrą siutau. Šiąnakt praradom pačią svarbiausią metų siuntą, dėl to jiems geruoju nesibaigs,-kuris buvot atsakingas ir stovėjot priamime?,- piktai užšaukiau, tačiau visi stovėjo nuleidę galvas, net bijodami akimi į mane pažvelgti,- klausiu dar kartą...

- Aš stovėjau,- visai netoli savęs išgirdau bailų balsą. Suspaudęs kumščius atsisukau į jį ir susiraukiau. Kada aš spėjau šitą baltapūkį priimt į mūsų gaują? Prieš mane stovėjo maždaug devyniolikos metų vaikinas, kuris atrodė, jog net musės negalėtų užmušti. Greitai priėjau prie jo ir vaikinas galiausiai teikėsi į mane pažvelgti, tačiau vos porai sekundžių

- Koks tavo vardas?

- Adamas pone,- bailiai ištarė

- Ponas, sakai?,- nusijuokiau iš jo mandagumo, tačiau tuoj pat surimtėjau ir sugriebiau už marškinių,- dabar įdėmiai manęs paklausyk Adamai,- piktai sugriežiau dantimis,- man neįdomu kaip ar iš kur, bet per dvi dienas turi man surasti tą siuntą, kad ir iš žemių iškasti,- vaikino išsigandusios akys lakstė po mano veidą,- o jei ne, žinok, jog tavęs laukia kulka, paleista iš mano šautuvo,- tai taręs grubiai jį paleidau ir atsitraukiau,- Ir dar, jei sužinosiu, jog kažkas taip pat budėjo, be įspėjimo busit uždaryti į rūsį ir dvėsit ten kartu su žiurkėmis,- garsiai ištaręs dar kartą visus peržvelgiau ir apsisukęs greitai išėjau iš salės. Suknisti idiotai.. Vos išėjau į lauką pirmu taikiniu susiradau medį ir pradėjau jį talžyti kumščiais, kol galiausiai jie pradėjo stipriai kraujuoti. Pasitraukęs iš kišenės išsiėmiau cigaretę ir užsidegęs įtraukiau dūmo.

Dabar buvo 7 valanda ryto, tačiau jaučiausi nukamuotas lyg būčiau nemiegojas tris paras. Prakeikti košmarai ir prisiminimai neleido man išsimiegoti nuo to laiko, kai išėjau iš ligoninės. Ir viso to kaltininkė šviesiaplaukė, iš šono atrodanti nekalta Laila... pabudęs galvojau nuo ko pradėsiu ją ieškoti ir, jog viskas išsispręs, deja, mano spėjimai nepasiteisino...

- Meisonai?,- tyliai sugirgždžiant durims pastebėjau Elę - merginą, kurią priėmiau tik prieš kelias dienas. Ji atėjo prašydama pagalbos, kadangi tėvai ją išvarė užklupę, jog ji naudoja narkotikus. Davęs galimybę dirbti šokėja ji apsidžiaugė ir šiuo metu kolkas neturiu nusiskundimų. Ji nebuvo viena iš tų, kurios liptų man ant kaklo, tačiau jei paklausčiau, manau, ji be abejonės sutiktų. Numetęs nuorūką, sutrypiau ją ir atsisukau į garbanotą šviesiaplaukę. Gražūs kūno linkiai mane viliojo, tačiau tik papurčiau galvą

- Taip Ele, kažko norėjai?,- tingiai ištariau ir perbraukiau ranka per plaukus. Merginos akys išsiplėtė ir ji greitai priėjo prie manęs sučiupdama už rankos

- Tavo krumpliai, jie kraujuoja. Reikia būtinai dezinfekuoti žaizdą, kol nepasigavai infekcijos,- lyg kokia daktarė aiškino. Ištraukęs ranką papurčiau galvą paneigdamas jos teigimus

- Nereikia man nieko daryti, turiu daug darbo, tu taip pat,- šaltai ištariau ir patraukiau link durų, kai ji staiga greitai užstojo man kelią

- Meisonai tai tikrai rimta. Leisk man ją išvalyti. Truks tik kelias minutes,- maldaudana švelniai žvelgė man į akis. Nors jos žvilgsnis ir nejaudino mano širdies, tačiau galiausiai nusileidau.

Laila(Megė)

Rytas kaip visad nepraėjo be nuotykių. Kas kam akis išdraskė, kas susimušė ir tuomet galiausiai aš paprasčiausiai sėdėjau ant baro kėdės žvelgdama į šiuos spektaklius, o Eidanas vis viliojo ir kvietė užeiti į jo kambarį. Deja, aš kaip ir kievieną kartą jam atstačiau vidurinį pirštą. Prie šių jo flirtavimų buvau jau pripratusi ir dabar tai lyg kasdieninė rutina

- Ką gersi?,- vaikinas paklausė persisverdamas link manęs per barą

- Dabar yra 9 valanda ryto, ką tavo manymu žmonės tokiu metu geria?,- susiraukusi mestelėjau

- Na, žmonių yra įvairių, kurie pavyzdžiui rytą pradeda nuo alkoholio. Bet yra ir tokių, kuriems užtenka ir kavos

- Būtent, todėl dabar neaušink burnos ir padaryk man stiprios kavos, kitaip ir aš tau pradėsiu draskyt akis, kaip ana tos,- ranka mostelėjau į dvi juodaplaukias, kurios jau pusvalandį ėdasi dėl bet ko. Jis pavartė akis, tačiau tuoj pat ėmėsi darbo.

Po kelių akimirkų mano rankose jau garavo latte, dėl kurios tikrai būtų verta kažką nukept. Gardžiuodamasi jos skoniu neskubėdama gėriau, kai netikėtai prie manęs priėjo Denas. Šyptelėjusi jam pasilabinau. Jis atsakęs tuo pačiu atsisėdo šalia manęs, o Eidanas per kelias sekundes jam parūpino kavos

- Kadangi pilnai tavimi pasitikiu,- jis atstūmė man mašinos raktelius,- vairuosi pati, tačiau jei sužinosiu, jog nevykdai užduoties, kaip mat atsiųsiu vyrus, supratai?

- Taip, visiškai,- lengvai ištariau. Linktelėjęs galvą atsistojo

- Gali išvažiuot bet kada, tik turėk omeny, jog turi dvi savaites. Ai ir beto, tavo kambaryje padėjau lęšius ir peruką, jog nekiltų problemų. Būtinai juos užsidėk, kai eisi į medžioklę,- tai taręs apsisuko ir išėjo iš salės

- Kažko laukia dar viena įdomi užduotis,- Eidanas nusijuokęs ištarė. Pavarčiusi akis pažvelgiau į jį

- Užsičiaupk Eidanai, jei nenori gaut dar kartą į krūtinę, šį kartą pasistengsiu, jog būtų dar stipriau,- pagasdindama ištariau, tačiau jis tik sukikeno.

Atsidususi nulipau nuo baro kėdės ir basomis nupėdinau į savo kambarį. Vos atidariau duris prieš save išvydau kaip Denas ir sakė peruką ir lęšius. Persirengusi veidrodyje, savęs neatpažinau. Tamsūs plaukai krito man ant pečių, o rudos akys paryškino veido bruožus. Atrodžiau moteriškesnė ir kartu netgi brandesnė. Nesitikėjau, jog šie dalykai gali mane paversti visai kitu žmogumi. Dar kelias akimirkas praleidusi kambaryje pasiėmiau daiktus ir lėtai išėjau. Pasiekusi salę atsisveikinau su keliais draugais, kurie mane visą šį laiką palaikė ir žinoma Eidanu, kuris kaip ir kiti manęs nepažino. Pirmą kartą kai į čia atvykau buvau lyg baili pelytė. Kievienas žmogus man atrodė svetimas, o dabar tai lyg namai. Už viską turiu dėkoti Denui, kuris kaip minėjo mane išgelbėjo, kai patekau į avariją. Nuo to laiko nieko neprisimenu. Vyras kiek galėjo surado informacijos apie mane, tačiau ir ji nelabai buvo naudinga, kadangi sužinojau, jog tėvų neturiu, taip pat ir brolių bei seserų. Tačiau minėjo, jog turėjau vaikiną, kuris deja kartu su manimi vykęs mašinoje tą lemtingą vakarą mirė. Dar ir dabar šiurpuliukai nueina per nugarą pagalvojus, kokia keista lemtis mane ištiko, bet aš gyvenu toliau ir kuriu dabartinius prisiminus, naują gyvenimą ir esu tuo patenkinta.

Šyptelėjusi išėjau į lauką kartu sutikdama apsauginius, stovinčius prie mašinos

- Pasirengusi?,- Markas paklausė

- Aš visada pasirengusi,- savimi pasitikinčiu balsu ištariau ir įsėdau į juodą BMW markės automobilį. Denas pasirūpino, jog net gi turėčiau savo mėgstamą mašiną. Vaikinams linktelėjus galva išvažiavau iš kiemo ir pasukau navigacijos paskirtu keliu. Pradžiai žinau tik tiek, jog gyvensiu netoli miesto rastiniame namelyje, jog nekelčiau įtarimų, o kas bus toliau, tepasakys laikas. Perjungusi pavarą įsijungiau radiją ir nudūmiau keliu.