Vakaras Apvertęs Mūsų Likimus

•37•

Lėtai atsistojusi pasirėmiau į stalą ir pasišlykštėdama nužvelgiau jį lyg prieš save matyčiau patį baisiausią dalyką. Iš vienos pusės taip ir yra. Meisonas paliko savo neatsiplaunančius antspaudus ant šio stalviršio, kartu įrėmindamas ir manuosius. Jam nerūpėjo ar man skauda, nes tai ką jis darė buvo tik trumpalaikė užgaida. Pasinaudojo lyg kokiu skuduru ir išmetė jį net neatsigręždamas. Ir kaip aš galėjau tikėti, jog jame yra kažkas gero? Keli švelnūs žodžiai taip greitai mane pasuko į jo pusę, jog pati net nesuvokiau kur eisianti. O kur dar tas šaltas žvilgsnis, skatinantis mano kūnu bėgti šiupuliukus. Tačiau aš daugiau taip neklysiu. Visas mano gyvenimas buvo tik didelė sumauta klaida, todėl dabar pradėsiu mokytis iš jų. Man reikia žinoti kaip atrodo tie pakilimai ir nukritimai. Šiuo atveju vieną jau patyriau, tad dabar man atėjo išbandymas stipriai įsikabinti rankomis į gyvenimą ir atsistoti. Tai vienintelis būdas ištrūkti iš čia kartu su Amelia, tik reikia šiek tiek drąsos ir pasitikėjimo savimi, kas dažniausiai man sunkiai sekasi įvykdyti.

Nusivaliusi ranka dulkėtus rūbus peržvelgiau kambarį labiau jį įsidėmėdama. Be stalo jame buvo keli foteliai, lentyna knygoms, taip pat ir pačių knygų tačiau jos buvo išmėtytos ant grindų. Atrodė lyg į šį kambarį niekas būtų nėję metų metus, nes kelių centimetrų storio dulkių sluoksnis tikrai greitai negalėtų užsidėti, o ypač, kai pastatą tvarko tarnaitės. Keista, nors čia ir viešnamis tačiau tvarka vis tiek griežtai palaikoma. Pastate retai rasi nors dulkelę, kiek svečiavausu per šias kelias dienas, man dar neteko to išvysti. Kambario langai buvo beveik perpučiami, tad nesunkiai galima pajusti šiltą vėjelį. Ši vasara mums tikrai pasisekė vien dėl tokių gerų orų. Protarpiais palydavo tačiau daugiausiai svilindavo saulė. Atvirkščiai nei dieną, naktį pūtė šiaurinis vėjas. Lyg diena ir naktis būtų visiškos priešingybės neturinčios sutapimų. Tačiau labiau į jas įsigilinę suprantame, jog tai - neatsiejami dalykai. Žvaigždės negali šviesti be tamsos, o diena neišvystų saulės, jei visą laiką gyventume tamsoje. Toki yra ir žmonės. Vieni šviesūs laimingi, tikri optimistai kuriantys džiaugsmo pilną gyvenimą, tačiau yra ir tokių žmonių, kurie aplink save skleidžia tik tamsą, kartu įtraukiami ir kitus į nesibaigiančią bedugnę. Tai lyg gėrio ir blogio santvarka, nes nė vieno negalėtume prasilenkti. Jie visada mus lydi kartais netinkamomis vietomis pasirodo. Kai atrodo, kad gyvenimas pasidaro rožėm klotas, tai būna tik trumpalaikė iliuzija, kuri susprogsta kaip burbulas, įvykus tam, kas įsimenama visam gyvenimui. Būna ir tokių akimirkų, kai žmogus palūžęs netikėtai prieš save išvysta vilties kibirkštėlę, ką jam reikia padaryti, tai tik įsikibti į ją, nes ta akimirka trunka tik sekundę ir ją praleidęs gali kitos nebesulaukti. Taigi ką šiuo metu turiu padaryti tai yra nepasiduoti ir kuo greičiau iš čia ištrūkti, kol dar yra tokia proga. Bet kurią akimirką į kambarį gali įeiti vyrai ar pats Meisonas ir išsitempti iš čia. O tuomet padaryti tai, apie ką nenoriu galvoti. Išsitiesusi uždėjau ranką ant nugaros lyg bandydama ją ištiesinti. Išgirdusi trakštelėjimą giliai atsidusau. Netikėtai perbraukdama ranką per plonytę  striukę netikėtai pajaučiau kažką kieto. Išsiėmusi supratau, jog tai Meisono motinos dienoraštis. Nežinau kodėl jį saugau, tačiau jaučiau, jog jis man reikalingas,  kad galėčiau apsiginti. Pažvelgusi į duris permečiau akimis durų rankeną ir supratau, jog man nepavyks iš čia pasprukti, kadangi ant jos dedasi spynelė. Atsidususi nužingsniavau link fotelio ir prieš sėsdama nusivaliau bent šiek tiek dulkių. Lėtai sukritusi į jį atsiverčiau paskutinį dienoraščio skaitytą lapą, kuriame kaip tik buvo įdėta ta pati mano nuotrauka. Šyptelėjau prisiminus tetą, ji mėgdavo dažnai mane fotografuoti. Ir tik dabar supratau, kur visos tos nuotraukos keliavo. Maiklas, taip ir nepažintas Meisono tėvas žinojo mano visą gyvenimą ir tylėjo lyg prisisiurbęs vandens. Jam nerūpėjo, jog mes sunkiai gyvenom ir kad kievieną dieną turėjau kažkaip išgauti nors kažkiek pinigų, kad galėtume pragyventi. Kadangi teta buvo sena dirbti negalėjo, o iš pencijos galėjom išgyventi tik puse mėnesio. Vos apie ją pagalvojus kartais pasidarydavo graudu. Ypač matant, jog jį negali nusipirkti reikiamų vaistų ar maisto. Vieną dieną, kai buvau visai maža nuėjome į parduotuvę, pamačiau gražų tortą. Jis nebuvo labai didelis tačiau jo išvaizda mane pakerėjo. Kuri šešerių metų mergaitė nenorėtų torto su išvajota princese, nupiešta ant torto. Teta jį paėmė į rankas ir pavartė lyg keisčiausią matytą dalyką. Liūdnai man šyptelėjus norėjo man kažką pasakyti tačiau pamačius mano žvilgsnį stabtelėjo ir paėmusi mano ranką nuvedė prie kasos. Įmušta kaina ir tetos renkami pinigai rodė, jog tortas neišeis, tad nieko kito neliko kaip atskaičiuoti jį ir išeiti basomis. Ta diena taip pat buvo ir mano šeštasis gimtadienis, todėl tai liūdijo dar labiau. Nuleidusi galvą stebėjau kaip tortas yra grąžinamas ir tetos žodžius įstrigusius galvoje " Kitam gimtadieniui aš tau nupirksiu daug didesnį tortą už šį su įvairiomis princesėmis, gerai?" Jai tai tarus kiek nudžiugau ir įsikabinusi į jos ranką patraukėme link išėjimo. Likus vos keliems žingnsniams iki durų išgirdau kažką šaukiant. Tai buvo vyro balsas. Greitai priėjęs prie mūsų šyptelėjo. Jis vilkėjo juodas kelnias ir baltus marškinėlius. Vaikinui turėjo būti maždaug apie dvidešimt šešerius metus. Pajautusi kiek suspaustą savo ranką pažvelgiau į tetą pamatydama keistą jos miną. Tai buvo lyg jaudulys ir nerimas, kurį ji stengėsi paslėpti. Vaikinas be žodžių ištiesė maišelį man prieš akis, o jame buvo tas pats tortas, kurį išsirinkau parduotuvėje. Nusišypsojusi norėjau jį paimti tačiau teta patraukė mano ranką į save

- Mums nereikia jūsų gailesčio,- ji šiurkščiai tarė ir pradėjo mane tempti link durų. Vaikinas neatsiliko nuo mūsų ir sekė kiekvieną žingsnį

- Aš ir nesigailiu jūsų, tiesiog norėjau jai padovanoti šį tortą, argi ji pati jo nenorėjo?,- išgirdusi jo balsą teta stabtelėjo ir sustingo lyg pamačius vaiduoklį

- Nereikia ir dovanų, o ypač iš  tokio kaip tu!,- ji dūrė pirštu į vaikiną ir jis susiraukė

- Juk aš jums nieko nepadariau, kodėl jūs taip širstat ant manęs?,- jis keistai paklausė

- Nes aš jaučiu, jog nesi toks koks dediesi, todėl geriau eik savais keliais ir palik mus,- perliejus jį šaltu žvilgsniu patempė mano ranką. Tai buvo pirmas kartas kai mačiau tetą tokią šaltą ir abejingą. Lyg tas vyras būtų kažkas, ką ji pažįsta. Lyg tai būtų susiję su manimi. Ta nuojauta nepalieka manęs iki dabar. Kaip dabar prisimenu jo ryškias žalias akis. Visai tokias pat kaip ir mano, o plaukai tamsūs ir netvarkingai  sukelti į viršų lyg parodydami, jog jis nėra geras berniukas. Prieš mums nueinant jis man mirktelėjo ir aš susigėdusi nusukau akis pajusdama kažkokį keistą ryšį siejantį mus.