Vakaras Apvertęs Mūsų Likimus

•22•

Man norėjosi rėkti, spiegti tačiau negalėjau to padaryti, kadangi jo delnas buvo stipriai prispaustas man prie burnos. Meisonas žvelgė į mane tokiu piktu žvilgniu lyg jau galvodamas kur mane užkas. Suspaudęs mano rankas priartėjo prie veido ir šiurpiai tarė:

- Štai ir vėl susitikom Laila,- jam tai tarus pradėjau muistytis, bet jis tik nusišaipė iš to ir netikėtai parvertė mane ant lovos stipriai prispausdamas savo kūnu,- juk sakiau, kad tave rasiu, nors ir iš žemių iškasiu,- šaltai taręs privertė per mano kūną pereiti  šiurpus

- Bet kaip?,- bandžiau ištarti tačiau nėjo nieko suprasti

- Atleisiu savo ranką, jei pabandysi rėkt čia ir dabar ištaškysiu tau smegenis, supratai?,- piktai tarė ir aš greitai linktelėjau galva. Atsilaisvinus jo gniaužtams giliai įkvėpiau

- Iš kur sužinojai, jog aš čia?,- tyliai tariau drebančiu balsu. Jis keistai šyptelėjo. Paėmęs mano delną atsuko jį į mane ir parodė randą, kurį turiu nuo gimimo

- Kai pamačiau tave parduotuvėje buvau beveik tikras, jog čia tu tačiau kai paspaudžiau ranką tuo įsitikinau,- vaikinas taręs privertė mane susiraukti

- Tačiau tu iš to nieko neišloši, aš esu namie su Amelia ir ji tikrai išgirs, jei bandysi mane ir vėl pagrobti,- aršiai tariau sulaukdama jo pikto žvilgnio

- O mes padarysim taip, jog ji neišgirstų ir niekas nenukentės, ar ne?

- Ne,- nukirsdama tariau,- aš daugiau niekur su tavimi nevažiuosiu. Kam tau iš vis manęs reikia?,- garsiau tariau ir stebėjau, kaip jo veidas vis labiau apsiniauksta,- juk aš neskambinau į policiją ir neskundžiau tavęs

- Tai ne tavo sušiktas reikalas,- prie pat veido piktai tarė ir suspaudė mano rankas,- darysiu su tavimi ką noriu, o dabar arba išeisim gražiuoju arba gali atsisveikinti visam laikui su Amelia,- sušnypštė pro sukastus dantis ir aš sudrebėjau nuo jo tokio tono. Kelias sekundes pažvelgusi į jo ledines akis sunkiai atsidusau ir linktelėjau galva

- Gerai, tebūnie geruoju, bet nebandyk Amelios nė piršteliu priliesti,- tyliai, piktai tariau ir jis paleidęs mane atsistojo ant žemės. Nulipusi nuo lovos nuėjau pasiimti švarkelio, kartu pagriebdama ir į vidinę kišenę įsidėdama dienoraštį. Atsisukusi į Meisoną pastebėjau jį atisirėmusį į sieną ir kaip visada šaltai žvelgiantį į mane. Kai norėjau pro jį praeiti jis staiga sugriebė mano ranką ir aš automatiškai atsisukau į jį

- Nepamiršk ką sakiau,- nuliedamas žvilgniu tarė ir aš išsilaisvinusi iš jo gniaužtų išėjau iš kambario. Tyliai nulipusi į pirmą aukštą, apsoviau batus ir tuomet prisiminiau, jog ant rankos turiu apyrankę. Jei pavyktų ją čia numesti, Amelia suprastų, jog man kažkas atsitiko. Kai buvau beveik ją nusiėmusi staiga buvau timtelėdama už rankos ir pastumta į siaurą tarpą, kuriame vos kartu galėjome tilpti. Susiraukusi norėjau paklausti ką jis daro tačiau jo delnas tuoj pat užspaudė mano burną ir koridoriuje įsižiebė elektra. Kadangi mes buvome vis dar šešėlyje ji mūsų nematė. Kai atsisukau į Meisoną jo veidas buvo prie pat manojo ir šaltai žvelgė tiesiai man į akis

- Tik sucypk ir žinai kas bus,- sušnabždėjo ir aš susiraukiau. Kiek jis gali tai kartoti? Susiraukusi atkreipiau dėmesį į mūsų stovėjimo poziciją, nes ji tikrai nebuvo viena iš smagiausių, kadangi vos tik truputėlį pajudėčiau tuoj pat jį prilieščiau. Man apie tai pagalvojus vaikinas kaip tik užvirto ant manęs ir aš išpūčiau akis. Pasistengusi jį atstumti jis sučiupo mano rankas į vieną savo gniaužtą ir pažvelgė į mane piktu žvilgsniu. Po kelių sekundžių galiausiai elektrą užgeso ir išgirdau kaip užsidarė Amelios kambario durys. Vaikinas atsidusęs timtelėjo mano ranką ir greitai išvedė į lauką prieš tai tyliai uždarydamas duris. Pikta ir kartu liūdna ėjau keliuku, kai netrukus mane pasivijęs Meisonas čiupo už rankos ir atsuko į save

- Ką čia išdarinėji?,- piktai tarė paimdamas už pečių ir papurtydamas,- pabuvai kelias savaites laisvėje ir galvoji, kad gali taip drąsiai elgtis? Manau tau reikia primint mano taisykles,- tai taręs pradėjo tįsti link mašinos. Išsilaisvinusi iš jo gniaužtų trenkiau per rankas tačiau jis tuoj pat uždėjo savo rankas man ant liemens stipriai prispausdamas prie savo kūno. Piktai pažvelgusi į jį pamačiau jo tamsias akis ir stipriai suspaustas lūpas. Įrėmusi į jo krūtinę rankas stengiausi jį atstumti tačiau netikėtai buvau pastumta link mašinos ir mano nugarai į ją atsitrenkus perėjo nemalonus dirgulys. Man norėjus pradėti ant jo šaukti jis prispaudė mane prieš mašinos ir įsisiurbė į lūpas. Išplėtusi akis kumščiais trankiau jo krūtinę. Sugavęs mano rankas jas taip pat prispaudė prie mašinos, tad šiuo atveju buvau bejėgė. Įkandusi jam į lūpą pajaučiau kraujo skonį ir vaikinas galiausiai atsitraukė piktai pažvelgęs į mane  pirštu prilietė savo lūpas

- Kalė,- šaltai tarė

- Asilas,- sukandusi dantis tariau ir jis piktai pažvelgęs priėjo ir pakėlė ranką. Aš užsimerkusi laukiau smūgio tačiau taip jo ir nesulaukusi atsimerkiau. Pažvelgusi į vaikiną pastebėjau, jog jo akys nebebuvo tokios tamsios, dabar jose buvo kažkas, ko negalėjau paaiškinti. Lyg pyktis susimaišęs su jauduliu tačiau, manau, jog man tai tik pasirodė

- Sėsk į mašiną,- aršiai taręs pastūmė mane link durelių ir pats įsėdęs ją užkūrė. Atidariusi priekines dureles  pajaučiau mėtų kvapą padvelkiant tiesiai man į veidą. Greitai įsėdusi susmukau kėdėje,- užsisek diržą,- šaltai paliepė tačiau aš neregavau į jį. Piktai kažką subumbėjęs persivėrė per savo sodynę ir paėmęs diržą, savo veidu milimetrais prasilenkė pro manąjį. Nukrėtusi elektra privertė pažvelgti į jį. Tas jausmas, kai jis prisiliečia prie manęs darosi vis nesvetimesnis dėl to bijau labiausiai. Bijau, jog galiu jį pamilti, nors neapykanta jam daug didesnė už gėrį. Susitikus mūsų akims vaikinas jas nusuko ir tik tuomet atkreipiau dėmesį, jog jis pats be diržo. Tai reiškiasi jis gali važinėt neužsisegęs, o aš negaliu? Susidėjusi rankas ant krūtinės stipriai sukandau žandikaulį

- O tau jau nereikia užsisegti diržo, nes gi tu esi aukščiausiasis dievaitis,- sarkastiškai tariau ir pamačiau kaip jis vienu kampu lūpų nusišypsojo

- Kažkam parūpau?,- pažvelgdamas į mane paklausė

- Nebent sau, daugiau nematau žmonių, kuriems tu rūpėtum,- neapgalvojusi savo žodžių tariau ir iš vaikino veido akimirksniu dingo šypsnis, kurį pakeitė pyktis ir šaltis. Perbraukusi per plaukus supratau, jog susimoviau, net sekundei negaliu pabūti normalus žmogus. Vaikinas daugiau man nieko nesakė tačiau iš jo žvilgnio buvo galima suprasti, jog jis piktas. Šį kartą tai buvo mano klaida. Jau skaičiau apie jį Medison dienoraštį ir supratau, jog jis neklaužada, vienoje vietoje net gi buvo užsiminta apie mušimą ir Maiklo gėrimą. Tuomet puikiai suprantu kodėl jis toks užaugo. Tačiau jo pašonėje visada buvo rūpestinga  motina, kuri galėjo juo pasirūpinti ir išauklėti. Bet, manau, kai vaikas būna panašus į tėvą niekas jo nepavers geru ir mandagiu.

Ir kas dabar galėtų pagalvoti, jog sėdžiu savo priešo mašinoje, kol mūsų tėvai visą gyvenimą kariavo. Mintyse net nusijuokiau dėl tokio kvailo dalyko.