Vakaras Apvertęs Mūsų Likimus

•83•

Ryte jaučiausi dar geriau. Atrodė lyg kas pripildytų energijos, kadangi vos tik atsikėliau norėjosi šokti iš lovos ir pagaminti pusryčius. Kai jau buvau beveik išsilaisvinusi iš Meisono gniaužtų jis mane stipriai apkabino ir kimiai prakalbo:

- Kur jau bėgi? Visai neseniai tave susigrąžinau, o tu ir vėl neši kudašių.. Nu nu nu, bloga mergaitė,- suprunkščiau iš jo žodžių, tačiau nespėjau susivokti kaip jis atsidūrė virš manęs savo rankas atrėmęs tarp manęs ir pagalvių. Tikras graikų dievas, pirma mintis atėjo į galvą, žvelgiant į jo pakibusį kūną,- kas čia tokio juokingo a?,- keliais centimetrais nuo veido paklausė. Per kūną perėjo malonūs šiurpuliukai ir pajaučiau kaip kaistu tiek iš vidaus, tiek iš išorės. Troškau jo prisilietimų kaip niekas kitas. Norėjau pajusti malonumą, kurį jis suteikia, dėl kurio jaučiuosi nesava, pakylėta. Šiek tiek sujudėjusi pajaučiau kaip jo pasididžiavimas įsiremia man į vidinę šlaunį, visai arti tarpkojo. Išplėčiau akis ir net nepajaučiau kaip iš lūpų išsprūdo tyli aimana

- Noriu tavęs,- sušnabždėjau. Meisono akyse kaip mat įsižiebė aistra ir geismas. Kelias sekundes paspoksojęs į mane tyliai nusikeikė

- Po velniais, nebegaliu daugiau to tramdyti,- su šiais žodžiais vaikinas įsisiurbė man į lūpas. Kelias sekundes mūsų liežuviai kovojo tarpusavyje, tačiau kai atsitraukėme buvome uždusę,- kaip ilgai šito laukiau,- vaikinas skaudžiai tarė su geismo pilnu tonu. Tu net neįsivaizduoji kaip aš tavęs trokštu. Jaučiuosi lyg alkanas plėšrūnas, kuris niekada negali pasisotinti tavimi,- mažais bučiniais sėdamas kūną lėtai kalbėjo. Pasiekęs šautinę žaizdą jis susiraukė ir suspaudė kumščius,- kaip norėčiau jį dar kartą nudėt plikom rankom,- suurzgė ir švelniai pakštelėjo į randą,- atkeršysiu visiem, kas prie to prisidėjo...

- Nereikia, svarbiausiai, jog mes abu sveiki ir gyvi. Geriau praleiskim šią dieną pamiršę visas problemas. Tik vieną dieną ir tuomet vėl galėsim pasinerti į pavojaus pilną pasaulį ir kartu ieškosim Elizabetos

- Laila aš tau aiškiai pasakiau, jog prie Elizabetos ieškojimo tu nekiši nagų,- griežtai ištarė, tačiau aš pavarčiau akis ir suėmusi jo veidą delnais prisitraukiau prie savęs

- Gali mane ginti nuo pasaulio blogio, tačiau jei aš norėsiu kažką daryti, kas tau nepatiks, niekas manęs nesustabdys,- šyptelėjusi pakštelėjau jam į skruostą ir nustūmusi jį lėtais judesiais išlipau iš lovos. Nenorėjau parodyti Meisonui, jog man vis dar skauda, todėl kuo greičiau nuėjau į vonios kambarį ir pagriebusi vaistus išgėriau kelias tabletes. Už pusvalandžio turėčiau nejausti skausmo, kadangi dozė stipri.

Išsimaudžiusi, ir susitvarkiusi baisūną veidą pagaliau išėjau iš vonios. Kambaryje Meisono jau nebebuvo, tačiau iš virtuvės sklido čerškėjimo garsai. Išgirdusi kaip vaikinas nusikeikia tyliai nusijuokiau. Kažkam nelabai sekasi su virtuviniais prietaisais. Persirengusi tyliai nutipenau į virtuvę ir priėjusi švelniai jį apkabinau. Vaikinas šiek tiek krūptelėjo ir atsisuko į mane

- Tavo keptuvė nusiteikusi prieš mane,- jis suniurzgėjo. Garsiai nusijuokiau ir kai norėjau pažvelgti ko pridirbo, Meisonas užstojo kelią. Prisimerkusi pažvelgiau į jį

- Meisonai, ką jau padarei?,- stengdamasi pamatyti kas vyksta keptuvėje paklausiau

- Geriau užsakysiu mums pusryčius,- jis greitai tarė ir kartu pagriebęs keptuvę išmetė ją į šiukšliadėžę

- Meisonai!,- sušukau ir greitai ją išėmiau. Vaikinas stovėjo lyg nubaustas vaikas rankoje jau laikydamas telefoną. Papurčiau galvą ir nusibraukiau plaukus nuo veido,- negali taip paimt ir išmest keptuvės vien dėl to nes prisvilo.....,- pažvelgusi į ją taip ir nesupratau ką vaikinas mėgino gaminti, tuomet nė nepajaučiau kaip pradėjau kikenti

- Oj oj kaip gražu šaipytis iš virtuvės meistro,- jis pavartęs akis surinko numerį. Tyliai nusijuokiau ir norėjau praeiti pro jį, tačiau vaikinas mane sučiupo ir apglėbė liemenį,- sveiki norėčiau užsisakyti picą,- vaikinas prakalbo dalykišku tonu, o aš tyčia palikusi link telefono garsiai suamanavau. Meisonas kaip mat pažvelgė į mane sutrikęs, tačiau tuoj pat nusišypsojo kartu atsikrenkšdamas,- taip taip, už dvidešimties minučių? Taip, puiku,- tuomet atmetė ir padėjęs ant spintelės telefoną suėmė mano klubus ir taip pat kilstelėjo ant jos

- Kas čia įvyko?,- prikandęs lūpą ištarė. Sutramdžiusi šypseną suėmiau delnais jo veidą ir nekaltai šyptelėjau

- Nežinau... Netyčia,- sumirksėjau kelis kartus ir atitraukusi rankas norėjau nulipti, tačiau vaikinas įsispraudė man tarp kojų parodydamas koks susijaudinęs jis yra

- Sakai netyčia?,- gundančiai žemu balso tonu paklausė, jog kaip mat pajaučiau pašiurpstant odą. Linktelėjau galvą ir jis šyptelėjo,- ar žinai kas dar gali įvykti netyčia? Jeigu aš paimčiau tave čia ant šitos spintelės, kai bet kurią akimirką gali atvežti mums maistą,- sušnabždėjo man į ausį. Papilvę maudė, o gerklėje susidarė gumulas, jog negalėjau pratarti nė žodžio, tačiau už tai jaučiau kaip mano akys dega iš geismo. Vaikinui labiau suspaudus liemenį susiraukiau iš skausmo ir cyptelėjau. Jis kaip mat atšoko, tačiau tuoj pat susipratęs nuleido nuo spintelės ir pakėlęs nunešė ant lovos,- galvojau, jog skausmas jau praėjęs, nenorėjau tavęs sužeisti mažute,- pakštelėjęs į kaktą ištarė

- Niekis, neužilgo praeis,- ištariau pro sukastus dantis, tačiau jaučiau vis didėjantį skausmą. Suspaudusi pagalvėlę užsimerkiau ir nurijau susidariusį gumulą. Skausmas jau turėjo praeiti, tikriausiai vaistai vis dar nesuveikė. Krūptelėjau kai vaikino šalti pirštai prisilietė prie mano skruosto

- Tu visa degi,- vaikinas susiraukęs ištarė,- vežu tave į ligoninę,- greitai ištarė ir kai norėjo atsistoti sulaikiau jį už rankos

- Nereikia Meisonai, nenoriu ir vėl ten grįžti. Jau geriau pragulėsiu visą dieną čia nei vaistais dvokenčioje palatoje,- maldaujamai tariau. Jis vis dar sėdėjo susiraukęs, tačiau galiausiai nusileido ir linktelėjo galva

- Bet už tai turėsi daryti ką liepsiu,- jis įspėjamai pagrūmojo pirštu

- Gerai,- prikandusi lūpą ištariau. Žinoma iš karto į galvą pradėjo lįsti šelmiškos mintys. Jis supratęs apie ką galvoju papurtė galvą

- Mano išdykėlė,- pakštelėjo į lūpų kampą ir kaip tik tuo metu išgirdau durų skambutį. Pažvelgęs į mane įspėjamu žvilgsniu niekur nejudėti patraukė link durų. Už kelių minučių grįžo su pica. Net seilė nutįso pagalvojus apie normalų maistą, o ne ligoninės. Na, koks jau tas normalus. Jei taip visada maitinsiuosi turėsiu greitu metu apsilankyti sporto salėje arba vėl pradėti bėgioti po mišką.

~~~

Už valandos gulėjau išsipūtusi ir atrodė, jog bet kurią akimirką reikės bėgti į tualetą, kadangi Meisonas pasistengė kaip reikiant mane prišerti. Pats sėdėjo padėjęs mano kojas ant savo kelių ir gurkšnodamas alų žiūrėjo televizorių. Per tą laiką galėjau pasigrožėti juo, o kai pastebėjo mano žvilgsnį vaikinas tik nusišypsojo ir toliau žiūrėjo. Netrukus mano dėmesį patraukė keistas garsas iš verandos. Susiraukiau ir pasikėlusi norėjau pažvelgti kas ten. Meisonas pastebėjęs, jog sukrutau atsisuko į mane

- Kas yra?

- Atrodo girdėjau kažką verandoje,- sušnabždėjau. Vaikinas susiraukė ir greitai atsistojo. Tuomet išsitraukė šautuvą iš po sofos ir pažvelgė į mane

- Niekur neik,- taręs lėtai nuėjo koridoriumi prie durų ir staiga jas atsidaręs nustatė šautuvą prieš save. Išgirdusi aiktelėjimą suklusau dar labiau.