Vakaras Apvertęs Mūsų Likimus

•88•

Mirtina tyla. Tiek tegalėjau girdėti įtampos ir siaubo apimtoje patalpoje. Visi lyg pamatę vaiduoklį stovėjo sustingę. Peržvelgęs susirinkusiuosius Meisono žvilgsnis sustojo ties manimi. Tuomet akmeniniu balsu ištarė:

- Pakalbėt. Dabar,- nors ir stengėsi užgniaužti įsiūti, deja, akys viską išdavė. Kelias sekundes pastovėjusi vietoje, netrukus pajudėjau nusekdama vaikiną išėjusį į lauką. Nenorėjau pripažinti, tačiau rankos kaip ir kojos be proto drebėjo. Dabar jis tikrai išdės mane į šuns dienas. Uždariusi už savęs duris, jog neturėtume klausytojų, pastebėjau vaikiną piktai vaikščiojantį pirmyn ir atgal

- Meisonai... k..kas atsitiko?,- nedrąsiai sušnabždėjau

- Tu manęs dar to klausi?!! Juk sakiau po velniais niekur nevažiuot!,- netikėtai jo pakilęs tonas privertė mane žengtelėti atgal. Meisonas tai pastebėjo, tačiau ir toliau šaukė,- jie sušiktai nori tave nužudyti! Elizabeta galvojo, jog namuose esi viena, tuo tarpu aš buvau kaip tik beišvažiuojantis ieškot tavęs, o namelis per kelias akimirkas pavirto į pelenų krūvą!

- Juk pats minėjai, kad namelis sudegė! Įsivaizduok, jei jame būtume buvę kartu!,- žinia stingdė kraują, tačiau tokia buvo realybė. Žiauri ir negailestinga. Meisonas įvėlęs rankas į plaukus piktai suurzgė ir netikėtai paleido kumštį į greta esantį medį

- Aš ją surasiu, o tuomet priversiu klūpint tavęs atsiprašyt,- sugriežė dantimis vaikinas

- Ji tavo sesuo,- ramiai priminiau prieidama prie vaikino

- Ne. Mano sesuo mirė dar būdama visai maža,- žvelgdamas į vieną tašką ištarė. Galėjau pastebėti begalinį liūdesį susimaišiusį su pykčiu

- Tuomet kodėl vis dar ieškai jos?,- nenorėjau vėl jo siutinti, tačiau šis klausimas jau ilgai nedavė man ramybės

- Nes...,- vaikinas užtilo lyg ieškodamas atsakymo,- nes noriu ją pamatyti,- pasidavęs galiausiai ištarė. Tai tikrai nebuvo lengva jam ištarti. Matėsi, jog jis kovojo su savimi,- visada ją lyginau su motina. Nors ir buvo mažytė, tačiau sekė jos pėdom, žinoma neatsiliko ir tokia pat išvaizda. Atidžiai stebėdavo kaip ji vaikšto, valgo ar net mirksi. Tai buvo taip įprasta, tačiau, kai dabar vos tik apie tai pagalvoju suprantu kokį išskirtinį talentą Elizabeta gavo. Ji galėjo įsikūnyti į kitą žmogų, o ypač artimą...

- Dėl to tu nori ją surasti, nes pamatęs pamatysi mamos paveikslą?,- patikslinau. Vaikinas atsidusęs pažvelgė į mane

- Taip, ji yra vienintelis prisiminimas likęs iš vaikystės

---

Kai grįžome į salę, dauguma jau buvo aprimę. Kas vaišinosi, kas kėlė stikliukus, o buvo ir tokių, kurie nenustygo vietoje. Pavyzdžiui Amelia. Moteris neramiai žvilgčiojo, kol galiausiai pastebėjo mus. Nežymiai papurčiau galvą ir ji aiškiai suprato mano duotą ženklą. Amelia liūdnai šyptelėjo, tačiau tuoj pat buvo užkalbinta man dar nepažįstamo vyro, kaip supratau jis Meisono tolimas giminaitis, su kuriuo vaikystėje labai gerai sutarė. Bent jau tiek buvau apšviesta, kadangi pusės svečių ir taip nepažinojau.

Po kelių minučių jau buvome kambaryje, kurį užsiėmiau vos tik pamačiusi, man jis pasirodė ypatingas, priežasties neatradau, tačiau jaučiau tai. Galbūt prisidėjo jaukumas ar tiesiog ant sienos išrėžti įvairūs raštai, primenantys apie praeitus amžius. Meisonas neatrodė labai gerai nusiteikęs atšvęsti savo gimtadienį, kadangi vos tik įėjęs atsisėdo ant lovos rankas įveldamas į plaukus.

Atsidususi priėjau prie vaikino ir atsitūpusi paėmiau už tamsiaplaukio marškinėlių kraštų. Lėtai juos nurengusi norėjau nešti į vonios kambarį, jog galėčiau išskalbti, tačiau jis sugriebė mano ranką ir įsitraukė į savo glėbį

- Atleisk man,- sušnabždėjo delnais tyrinėdamas nugarą

- Nerei..,- norėjau paprieštarauti, tačiau Meisonas pertraukė

- Reikia,- vaikinas griežtai taręs suėmė mano veidą ir atidžiai pažvelgė į akis,- šaukiau ant tavęs be reikalo... Išliejau savo pyktį ant žmogaus, kurį myliu labiausiai,- Meisonas greitai atsistojo norėdamas išeiti, tačiau užvėriau duris jam tiesiai prieš veidą

- Paklausyk manęs atidžiai, nekaltink savęs dėl kitų klaidos. Taip, tu šaukei ant manęs, tačiau pats supranti, jog tai darei, nes jaudinaisi. Aš pati kalta, jog nieko nesakiusi išvažiavau, galvojau, jog šis vakaras bus įsimintinas, tačiau gerąją prasme, o ne blogąją,- nuleidau akis ir pasitraukiau nuo durų,- tai tavo sprendimas daryk ką nori, gali išeiti, neteisiu tavęs,- negalėjau matyti jo žvilgsnio ar suprasti emocijų, todėl nežinojau, ko galiu tikėtis.

Pabudau iš minčių, kai vaikinas atidarė duris ir tuoj pat išėjęs jas trinktelėjo. Su nuostaba ir nusivylimu nuėjusi prie lango pažvelgiau pro jį. Vaikinas greitais žingsniais pasiekė mašiną ir ją užvedęs netrukus išvažiavo iš kiemo. Nežinojau verkti ar juoktis, vakaras tikrai pakrypo į šūdiną pusę.

----

Supratau, jog ašaros nepadės, o juokas tik pablogins padėtį, todėl tiesiog stovėjau mėnulio apšviestame kambaryje. Dabar tikrai nesinorėjo eiti į pirmą aukštą kur visi jau gerokai įkaušę. O jei dar pradės klausinėti apie Meisoną bijau, kad nesusilaikysiu ir visus pasiųsiu velniop. O taip, mano kantrybė taip pat išseko. Sakiau, jog jo neteisiu, tačiau dabar pradedu gailėtis savo žodžių. Tegul eina jis...

Krūptelėjau išgirdusi tylų beldimą į duris. Po sekundės jos prasivėrė ir pastebėjau šviesią Megan galvą. Ji nedrąsiai įžengė, o už jos ir Markas. Išspaudžiau dirbtiną šypseną, tačiau jie mane kiaurai permatė. Mergina tuoj pat priėjusi įsitraukė į savo glėbį

- Mačiau kaip jis išvažiavo. Neatrodė gerai nusiteikęs, kas atsitiko?,- pajutusi kaip pradeda riedėti ašara tuoj pat ją nusivaliau ir atsitraukiau

- Tai dėl jo sesers, kuri su mielu noru nukirstų man galvą, išdarinėtų kūną ir paskrudinus atiduotų šunim,- kalbėjau sarkastiškai, tačiau kai atsisukau į draugus jų veiduose išvydau pasibjaurėjimo išraišką,- gerai jau gerai, gal ir nedarinėtų, bet bent per pusę perskeltų,- norėjau pagerinti padėtį, kuri neišėjo į gerą

- Kas per velnias? Meisono sesuo nori tave nužudyt?!,- Megan sušuko. Išplėtusi akis pridėjau pirštą prie lūpų

- Tyliau, dar kas išgirs...

- Atsiprašau,- tyliau prakalbo,- bet kodėl?,- merginos kaktoje pasirodė raušlelės, o rankos nusviro

- O, kad aš žinočiau. Galbūt tai dėl vaikystės traumų. Juk mano tėvas norėjo ją nužudyti taip keršydamas jų šeimai

- Bet, juk paskui jie atėmė tave.. ne, manau, jog turi būti dar kažkas. Pasuk galvą ir pagalvok. Čia turi būti kažkas susiję su tėvais ar artimiausiais. Juk visi keršija už mylimus žmones,- kol Megan dėstė savo mintis į galvą atėjo pati nerealistiškiausia mintis nuo kurios mano kūnas sustingo. Ne.
Pastebėję mano akmeninį veidą jie susidairė, tačiau nieko nespėjo pasakyti, kadangi aš kaip kulka išlėkiau iš kambario.  Vos tik atsidūriau salėje mano kvėpavimas sustojo. Net sapne to nesusapnuočiau. Meisonas įžengė į salę apsirengęs kostiumą, o rankoje laikydamas gėlių puokštę. Visos mintys kaip mat pradingo. Liko tik vaikinas su maža šypsenėle vis artėjantis link manęs

- Meisonai?,- pasimetusi išplėčiau akis jį peržvelgdama

- Taip, mažute, aš jūsų paslaugoms,- apkabinęs švelniai pabučiavo į lūpas. Negalėdama patikėti, kas vyksta, stovėjau lyg įkalta.

Netikėtai išgirdusi garsų plojimą lėtai atsisukau į garso šaltinį ir mano kūnas galima sakyti susmuko į vaikino glėbį, o šypsena nusirito į kulnus. Rankos nevaldomai pradėjo drebėjo, o Meisono akyse išvydau tai, ko dar gyvenime neregėjau - baimę

- Sveika broliene, broliuk,- lyg per pasirodymą grakščiai įėjusi kreiva šypsena, pajuokiančiai ištarė... Elizabeta?

Labas vakaras mielos skaitytojos, tikiuosi, jog nesuvalgysit manęs už štai tokią pabaigą 🤫