Vakaras Apvertęs Mūsų Likimus

•40•

Kol salėje kilo sąmišys aš nardžiau tarp žmonių stengdamasi kuo greičiau pasiekti Amelią ir Beką. Nuskambėję pirmieji šūviai nuteikė blogiausiajam. Nestabdžiusi bėgau toliau, kai netikėtai suklupau ant žemės ir susižeidžiau kelius. Išleidusi skausmo dejonę atsistojau tačiau netrukus buvau sugriebta už alkūnės. Pabandžiusi išsilaisvinti žmogaus gniaužtai tik sustiprėjo. Greitai apglėbęs mano liemenį suspaudė. Vos pajutusi pažįstamus kvėpalus sustingau

- Niekur nepabėgsi,- Meisonas suurzgė prie pat veido. Išsigandusi pradėjau priešintis tačiau netikėtai pajaučiau šaltą metalo gabalą įremtą man į liemenį,- nebandyk sprukti, nes tuomet man tikrai nesudrebės ranka paspausti gaiduką,- šaltai ištarė, kol mano kūnu ėjo šiurpuliai. Jam pradėjus mane tempti link išėjimo išgirdau riksmą, kuris priklausė Bekai. Kaip tik tuo metu įsijungė šviesa ir aš atsigręžusi vos nesuklupau ant žemės. Kūne atrodo nustojo tekėti kraujas, o širdis sustojo. Vienintelis dalykas prieš mane liko tik Beka ir jos ranka, laikyta ant pilvo. Lyg per sulėtintą filmą ji pakėlė galvą ir įrėmė savo žvilgsnį į manąjį. Ant jos šviesios bliuskutės pasirodė kraujas, kuris greitai plėtėsi ir įsigėrė į ją lyg traukdamas gyvybę. Permetusi akis netoli pastebėjau vaikiną, kuris laikė vis dar iškėlęs ranką su šautuvu ir negailestingai spoksojo į merginą. Viduje sužibęs pyktis mane pažadino. Nežinau kaip tačiau paėmiau Meisono ginklą ir atsukusi jį į vaikiną, nušovusį Beką, paleidau kulką. Mano laimei ji pataikė tiesiai į galvą. Užvaldyta adrenalino paleidau dar kelis šūvius ir numečiau pistoletą ant žemės. Drebančiomis rankomis ir kojomis pažvelgiau į Beką, kuri iš lėto traukėsi iš šio gyvenimo. Amelia tupėjo prie jos ir garsiai raudojo, kol visi aplinkiniai spoksojo situaciją. Lyg automatas būtų įsijungęs pajudėjau iš vietos. Keliais nerangiais žingsniais pasiekiau Beką ir suklupau prie pat jos kūno negalėdama patikėti, jog ji miršta. Protas buvo atsijungęs, o širdis laikinai sustojusi, tad galėjau tik spoksoti į merginos baltutėlį veidą

- Ne ne ne..,- Amelia kartojo paėmusi merginą į glėbį ir kartu sūpuodama ją lyg tai padėtų atgaivinti. Giliai įkvėpusi galiausiai ir mano akyse pasirodė ašaros. Per visą patirtą šoką negalėjau išleisti nė emocijos, o dabar viskas grįžo dvigubai žiauriau. Paėmusi merginos šaltą ranką suspaudžiau savojoj ir nuleidau galvą garsiai sukūkčiodama

- Nepalik mūsų Beka, ką mes darysim be tavęs, juk tu stipresnė už mus kartu sudėjus, tik tu vienintelė man padėjei ir išgelbėjai nuo tų šunsnukių. Net nebandyk nuleist rankų, aš tau neleisiu, tu turi atsigaut!,- sušukau beviltiškai,- girdi?! Turi atsigauti,- dar kartą pakartojau, kol užkimau. Merginos pulsas vis retėjo, tačiau niekas aplinkui nieko nedarė. Staiga visu garsu atsidarė durys ir pro jas įžengė policija iškėlę ginklus

- Visi nejudėkit! Rankas virš galvos,- sušuko vienas iš policininkų. Kas bandė bėgti, kas pasidavė, o kai kurie gynėsi, jog jie nekalti tačiau visi buvo greitai sulaikyti. Tuo tarpu prie mūsų pribėgo Džeimsas išplėtęs akis. Pamatęs Beką jis sustingo tačiau greitai atsigavo ir ją pakėlęs pradėjo nešti link išėjimo. Nespėjęs pasišalinti jam kelią pastojo policija

- Praleiskit mane! Ar nematot, kad ji miršta?!,- jis piktai sušuko bandydamas praeiti

- Jūs neturit teisės iš čia išeiti,- vienas ramiai tarė. Greitai atsistojusi nusitaikiau į jį ginklu tačiau tuoj pat buvau sulaikyta Amelios. Ji papurtė galvą

- Nedaryk to, tik susilauksi nemalonumų,- ji gergždančiu balsu tarė

- Praleisk jį arba gali atsisveikint su savo darbu ir gyvenimu,- netikėtai išgirdau vyrišką žemą balsą. Greitai pasisukusi į tą pusę pastebėjau prieš save matytą vyrą ir tuomet man nušvito prisiminimas. Diena, kai jis norėjo padovanoti man tortą tačiau teta neleido, pirmas mūsų susitikimas. O dabar jis stovėjo čia lyg niekur nieko

- Tėti?,- tyliai sušnabždėjau žvelgdama į pagyvenusį vyrą. Jis vilkėjo mėlynus marškinėlius, kurie buvo tvarkingai sukišti į kelnes. Tamsūs plaukai, prigludę prie veido, nepriminė to pačio vaikino, kurį taip seniai išvydau. Kas iki šiol nepasikeitė, tai buvo jo tatuaruotės. Jos ir vėl pavertė jį į blogą vyriškį. Žalios akys ir maišeliai po jomis rodė miego trūkumą, o nuglebę pečiai, jog jam jau ne dvidešimt penkeri. Netikėtai už jo nugaros pastebėjau ir trumpai kirptų rudų plaukų savininkę. Moteris greitai įėjo į salę ir apsidairė lyg kažko ieškodama. Jos akyse spinduliavo baimė ir sąmišys. Iš išvaizdos ji labai priminė mane. Greitai permetusi akis ji netikėtai sustojo ties manimi ir sustingo. Tuomet lėtai prasivėrė lūpos kažką nebyliai sušnabždėdamos. Žvelgėme viena į kitą, tačiau nedrįsome nė viena pajudėti. Lyg laikomos nematomų gniaužtų

- Laila?,- vyras, tiksliau tėtis ištarė. Man norint kažką ištarti akyse ir vėl pasirodė ašaros. Jie čia, jie tikrai čia! Kažkas prikelkit mane, kol pilnai nepasinėriau į šį sapną. Lėtai žengusi žingsnį į priekį bijojau nesuklupti.

Lyg šalto vandens aplaistyta netikėtai atsidūriau kažkieno, o tai yra Meisono glėbį. Vaikinas įrėmė man ginklą į galvą ir aš užsimerkiau leisdama bėgti ašaroms

- Bent vienas pakrutat ir aš ištaškau jai smegenis,- jis šaltai ištarė vis stipriau mane spausdamas. Salėje ir vėl kilo sąmišys

- Paleisk ją bjaurybe!,- motina sušuko. Jos balsas retkarčiais užkimo tačiau savo silpnumo ji neparodė. Jos toks poelgis įkvėpė mane ir suteikė dar nematytos drąsos. Giliai įkvėpiau ir iš visų jėgų su alkūne trenkiau vaikinui į pilvą. Kiek atleidęs mano rankas vaikinas žengtelėjo atgal, tad pasinaudojau ta proga ir spyriau į tarpkojį. Greitai atsitraukusi nereikėjo ilgai laukti, kai vaikinas buvo pakeliamas dviejų policininkų ir pastatomas tiesiai prieš mane. Meisonui norint išsilaisvinti buvo panaudojamas elekrošokas, todėl šiuo metu jis buvo bejėgis. Tačiau jo žvilgsnis nė kiek nesušvelnėjo. Dabar jame spinduliavo tik ugnis ir didžiulė neapykanta man

- Tu dar atsiimsi už tai, pamatysi ką aš galiu,- jis šaltai tarė skrodžiant mane žvilgsniu. Nupurtęs šaltis privertė paeiti atgal kelis žingsnius. Policininkai daugiau neleido jam nieko sakyti, tad tuoj pat jis buvo pradėtas vilkti. Visą kelią jis stebėjo mane žudančiu žvilgsniu, kuris visada mane gąsdindavo. Vos tik pradingęs iš vaizdo mano krūtinėje atrodo nusirito akmuo, o kūnas atgavo gyvastį. Atsisukusi įbedžiau žvilgsnį į tėvus, negalėdama patikėti tuo, kas dabar vyksta. Net nepajaučiau kaip kojos pačios pradėjo bėgti link jų. Vos pasiekusi savo tikslą automatiškai stabtelėjau ir atidžiau į juos įsižiūrėjau. Mama iškėlė drebančias rankas skatindama priimti savo glėbį. Nieko nelaukdama greitai puoliau į jį stipriai ją apkabindama. Tėtis taip pat prisijungęs apglėbė mus. Dar niekada nesijaučiau tokia laiminga. Tas jausmas, jog supranti, kad kažkam tikrai rūpi

- Dukrele...,- mama tyliai sušnabždėjo per ašaras. Lėtai atsitraukusi giliai įkvėpiau netikėtai nusijuokdama. Protas stengėsi suvirškyti esamą situaciją, kuri vis labiau darėsi reali

- Ar jūs tikrai čia?,- negalėdama patikėti tariau

- Taip Laila, pagaliau mes kartu, po tiek metų,- tėtis ištarė paimdamas mano ranką į savo delną. Nusišypsojusi jį apkabinau, jausdama tvyrančią ramybę ir saugumo jausmą.

Sveikos! Labai džiaugiuosi, jog skaitote ir šią mano kuriamą istoriją 😊 taigi, ši dalis galima sakyti lyg ir paskutinė, kadangi kiti įvykiai rutuliosis po kelerių metų ❤❤