Vakaras Apvertęs Mūsų Likimus

•48•

Jam tarus šiuos žodžius savo gležnas rankas įrėmiau jam į krūtinę ir iš visų jėgų stumtelėjau tačiau jis nė nepajudėjo. Pabandžiusi dar kartą, taip pat nieko nepešiau. Galiausiai pasidaviau ir pažvelgiau į jo šaltas kaip ledas akis. Jis neturi širdies, o jei ir turėtų, ji būtų metalinė, nepraleidžianti jokių jausmų ar emocijų. Meisonui paleidus mane greitai atsistojau tačiau susvaigus galvai susvirduliavau ir netikėtai vėl atsidūriau jo glėbį. Vaikinas kvailai šyptelėjo ir pastatė ant kojų

- Dabar pereisim prie kitos plano dalies,- surimtėjęs ištarė ir per mano kūną perėjo baimės šiupuliukai. Tikiuosi, jog jis nelieps man permiegoti su juo. Apkabinusi save rankomis paėjau kelis žingsnius atgal sulaukdama jo keisto žvilgsnio,- ar tik neišsigandai?,- jis kreivai nusišypsojo mėgaudamasis mano baime. Jo akims nukrypus į mano kūną pasijaučiau dar nesmagiau. Meisono artumas mane žudė. Iš lėto tačiau jaučiau, kaip esu traukiama į jo juodają skylę

- Ne,- sušnabždėjau papurtydama galvą

- Netikiu,- ramiu tačiau kažką slepiančiu balsu tarė

- Aš pasakiau, jog nebijau tavęs,- lyg gavusi šalto vandens atsibudau ir piktai ištariau. Jis susiraukė, dėl mano pakelto balso

- Pažiūrėsim ką pasakysi po šio vakaro, neturim laiko dabar draskyti vienas kitam akis, kadangi mūsų brangioji laukia svečiai,- mirktelėjo ir paėmęs mano ranką nusitempė prie durų,- eik į mašiną, aš tuoj ateisiu,- įsakmiai parodė į automobilį tvarkingai pastatytą kieme ir nuėjo tuo pačiu koridoriumi iš kurio atėjome. Ką jis rezga? Kokį dar svečiai? Pažvelgusi į kelią supratau, jog būtų prasta idėja dabar pabėgti, kadangi nepraeitų nė kelios minutės ir jau sėdėčiau jo mašinoje, beto dar ir būčiau aprėkta dėl tokio elgesio. Atsidususi patraukiau akmenimis dėtu kiemu. Pažvelgusi į savo laikrodį išvydau jau aštuntą valandą vakaro. Saulė iš lėto pradėjo leistis tačiau pradingti iš horizonto dar neplanavo. Šiltam vėjui kedenant mano plaukus pasiekiau automobilį ir dar kartą atsigręžusi į namą įlipau po savęs stipriai užtrenkdama duris. Pykau ant savęs labiau nei ant bet ko kito. Aš pasirašiau sutartį, tačiau mano klaida negrąžinama. Turėjau labiau įsigilinti, galvoti sveiku protu, o ne užvaldytu Meisono. Dėl jo visi mano sprendimai klaidingi. Išgirdusi trinktelint durims neatsisukau, kadangi žinojau, jog tai Meisonas. Man nereikėjo matyti, aš aiškiai jaučiau jo žvilgsnį įsmeigtą į mane. Kiekvieną mano kūno ląstelė jį jautė. Todėl kartais man ir pačiai pasidarydavo baisu, pagalvojus ką jis man daro būdamas šalia. Vaikinas nieko netaręs užkūrė mašiną ir pajudėjo iš kiemo. Labiau įsitempiau jausdama blogą nuojautą, kuri neapleido visą vakarą. Atrodo taip lyg šiandien nutiks tai, kas pakeis mano gyvenimą negrįžtamai, tačiau manau, jog mano baimė jau per stipriai įsirausė į mano kūną. Kiekvienam žingsnį ar netgi žvilgsnį pasijusdavau nesaugi. Tačiau tai nebuvo be reikalo, kadangi visą šį sąmišį kėlė vienintelis vaikinas - Meisonas.

Įsukę į greitkelį pasukau galvą į tamsiaplaukį vaikiną. Šaltas veidas išdavė, jog laukia ilgas vakaras. Tačiau klausimas: kas tie svečiai? Iš jo žvilgsnio būtų neįmano suprasti apie ką jis galvoja, kadangi šį vaikiną visada siejo paslaptys ir uždarumas. Kiek užsižiūrėjusi į jį net nepastebėjau kaip jis pagavo mano žvilgsnį ir jo veidas, bent jau man taip atrodo, sušvelnėjo. Lūpas iškreipusi maža šypsena pabudino mane iš minčių ir aš greitai nusukau akis į langą jausdama, kaip mano žandai užsiliepsnoja. Negaliu prarasti savitvardos prie jo. Tai mano didžiausia silpnybė. Vis dar jaučiau vaikino žvilgsnį tačiau atsisukti nedrįsau. Pajautusi jo ranką sau ant šlaunies sustingau ir įsitempiau. Lėtai ją braukė vis aukštyn, kol pasiekė aukščiausią tašką ir aš neiškentusi paėmiau jo ranką. Deja toks mano elgesys paskatino jos nepaleisti, tad sukabinęs mūsų pirštus jis padėjo rankas viduryje. Keistas jausmas buvo jausti jo delną mano delne. Tačiau aš neištraukiau jos. Vaikinui taip pat atrodė tai nemaišo. Taip mūsų kelionė ir praėjo, kol pasiekėme miestą ir aš susiraukiau matytama, jog jis važiuoja pažįstama gatve. Mano širdis atrodo sustingo prieš save išvydus tėvų namus. Išpūtusi akis pažvelgiau į Meisoną, kuris ramiausiai sėdėjo šalia

- Ką mes čia veikiam?,- tyliai sušnabždėjau vos girdėdama pati savo balsą. Mano kraujas nustojo tekėti, kai vaikinas įsuko į tėvų namus. Meisonas sustabdė mašiną ir tuomet atsisuko į mane keistai nusišypsojęs

- Atvažiavome aplankyti tavo tėvų ir... Mano uošvių, brangi žmonele,- lengvai ištarė ir greitai prisiartinęs pakštelėjo į lūpas. Sustingusi negalėjau pajudėti iš vietos. Netikėtai pradėjau juoktis ir vaikino veidas pasidarė rimtas

- Juk tu juokauji ar ne?,- vis dar juokdamasi paklausiau, tačiau tai nebuvo paprastas juokas, tai labiau linko link depresinio ir beviltiško

- Jei juokaučiau tikrai nebūčiau važiavęs pas savo priešus,- jis šaltai ištarė priversdamas mane nutilti ir įsiklausyti į jo žodžius. Vis dar žvelgiau į jo veidą laukdama kokio nors kvailo pokšto ar pasakymo, jog tiesiog parvežė mane namo tačiau jo veidas taip ir išliko šaltas ir ramus. Pajautusi kaip iš lėto įtampa ir baimė sukausto mano kūną nusukau akis į tėvų namus ir krūptelėjau kaip iš jų išėjo motina. Rankoms pradėjus stipriai drebėti įsikabinau į dureles lyg nesiruošdama niekur lipti tačiau ankščiau už mano mintis tai padarė Meisonas ir jo sulaikyti jau nebegalėjau. Vos tik mama jį pamatė kaip mat susiraukė ir greitai prisiartinusi trenkė antausį

- Kaip drįsti čia rodytis?!,- ji sušuko, jog netrukus kieme pasirodė ir tėtis. Jis priėjo prie vaikino ir perskrodė jį žvilgsniu. Jam užsimojus net nepajaučiau kaip iššokau iš mašinos ir visas dėmesys atiteko man. Tėvų veiduose matėsi sumišimas, kurį pakeitė pyktis,- ką jai padarei šunsnuki?!,- tėtis užsiliepsnojo pykčiu ir prirėmė jį prie mašinos. Meisonas nesipriešino ir net nereagavo. Tikriausiai tikėjosi tokios reakcijos. Kiemuose įsižiebė viena po kitos šviesos ir žmonės pradėjo rinktis tarpusavyje kalbėdamiesi apie mūsų barnį

- Argi taip reikia pasitikti žentą ir savo dukterį?,- Meisonas tarė pakeldamas antakį

- kokį šlamštą čia skiedi?,- tėtis piktai ištarė paskatindamas vaikiną nusišypsoti savimi pasitikinčia šypsena

- Jūsų dukra yra mano žmona,- jis garsiai ištarė ir aplinkui pasigirdo daug aikčiojimų, vienas išėjo ir iš manųjų lūpų. Drebančiomis rankomis užsidengiau burną pajausdama kaip ašaros pradeda byrėti skruostais. Tai negali būti tiesa... pradėjau purtyti galvą, kai visų žvilgsniai atsisuko į mane. Tėtis sukrėstas paleido vaikiną ir atsitraukė kelis žingsnius atgal. Meisonas nieko nelaukdamas įsitraukė mane į savo glėbį ir netikėtai prie visų įsisiurbė į lūpas. Jog nesipriešinčiau smarkiai suspaudė mano rankas, tad iš šono atrodė, kad viskas vyksta mano noru. Visų kalbos tik garsėjo, o mano viduje atrodo kažkas plyšo

- Dinkit iš mano kiemo,- netoli pasigirdo tėčio šaltas balsas. Vos tik vaikinas pasitraukė nuo manęs aš atsisukau į tėvus ir beviltiškai pradėjau purtyti galvą

- Tėti tai ne...

- Aš pasakiau nešdinkitės,- jis sušuko. Jo veidas buvo sustingęs į ledą, kaip ir mamos. Vienintelio žmogaus veide švietė šypsena ir ji atiteko Meisonui.

Sveikos! Norėjau pranešti, jog po šios dalies truputėlį nustosiu rašyti, kadangi man reikia trumpos pertraukėlės pailsėti ir susikaupti ties mokslais. Stengsiuosi kuo greičiau sugrįžti:)