Vakaras Apvertęs Mūsų Likimus

•20•

Kaip visada šaltas žvilgsnis, tvirtai suspaustos lūpos mane gąsdino tačiau iš paskutiniųjų stengiausi atlaikyti jo žvilgnį. Vaikinas kaip visada vilkėjo juodais rūbais ir buvo pasirėmęs į prekystalį. Netikėtai jam ant kaklo užsikorė kažkokia mergina ir aš nusukau akis į Amelią

- Jis čia,- tyliai, drebančiu balsu tariau ir Amelios akys prasiplėtė, kai suprato apie ką kalbu. Dar kartą akį užmetusi į jo pusę pastebėjau Meisoną artėjantį link mūsų su kartu į parankę įsikibusia mergina

- Eik į kabiną, aš susitvarkysiu,- ji greitai tarė ir atsistojo. Paklausiusi jos greitai nuėjau ir užsidariusi giliai įkvėpiau pasiremdama į sieną. Širdis kalatojosi taip lyg tuoj iššoktų iš krūtinės, o akys vis dar buvo prasiplėtę,- O Meisonai, sveikas, seniai nesimatėm,- ji perdėtai linksmai tarė ir aš pažvelgiau per užuolaidos plyšį

- Sveika Amelia, kas ta mergina, kuri  kątik įėjo į kabiną?,- prisimerkęs tarė ir mane išmušė karštis

- Tai mano draugės dukra,- ji greitai tarė ir nusijuokė,- norėjom praleisti laiką kartu, tad nusprendėm apsipirkti,- lengvai tarė ir Meisonas susiraukė,- ar kažkas ne taip?,- ji jaudindamasi tarė ir Meisonas papurtė galvą

- Ne, galvojau, jog kai ką mačiau,- jis keistai tarė ir šyptelėjo. Amelia sudėjo rankas sau už nugaros ir gūžtelėjo pečiais

- Na, deja, bet negaliu tau padėti šiuo reikalu,- ji sukdamasi link manęs tarė

- Gal ir galėtum,- jis išsitiesė ir šaltai tarė,- ar nesupažindinsi manęs su ta paslaptinga mergina, kuri vos tik pamačius mane pasislėpė už tos užuolaidos?,- jam tai tarus pradėjau purtyti galvą. Per visą šį laiką, kol jie kalbėjo spėjau persirengti ir pasitaisyti peruką tačiau į ten eiti nenorėjau

- Na ji labai baili ir nemėgsta, kai į ją kažkas spokso,- ji nusijuokė

- Na tuomet vis tiek bus proga susipažinti,- jau be šypsenos ir mandagumo tarė. Ameliai nespėjus nieko pasakyti išėjau iš kabinos su savimi pasitikinčia šypsena. Moteris paskatinamai nužvelgė mane ir aš atsistojau šalia jos

- Sveiki aš Melina,- su maža šypsena tariau ir sulaukiau Meisono deginamo žvilgsnio

- Sveika aš Molė,- prieš mane atsidūrė nulakuoti ilgi nagai. Pažvelgusi į merginą vertinamai ją nužvelgiau ir pasišlykštėjau jos drabužiais. Bliuskutė, per kurią vos ne lipa krūtinė ir mini sijonukas. Manau jei ji pasilenktų matytųsi jos apatiniai. Be viso to jos veidą dengė koki penki sluoksniai makiažo. Pritariu jog makiažas pagražina veidą, na, bet tiek jau jį sugadina. Išspaudusi dirbtiną šypseną ištiesiau ranką ir ją paspaudžiau. Giliai įkvėpusi norėjau paduoti ranką Meisonui tačiau sustabdžiau save ir ją nuleidau sulaukdama jo šalto žvilgnio. Vaikinas netikėtai pats ją ištiesė kartu nustebindamas mane. Švelniai ją įdėjus ir vėl pajaučiau tą nemalonų jausmą pereinantį per kūną. Stipriau ją paspaudęs privertė pažvelgti į jo akis, kurios nė minutei nebuvo nuleidę nuo manęs žvilgnio. Prisimerkęs švelniai per ją perbraukė ir aš staiga ją ištraukiau, priversdama jį keistai šyptelėti. Tikiuosi, jog jis nieko neįtaria

- Tai jau mes eisim, turim dar daug reikalų,- nejaukią atmosferą pertraukė Amelios balsas ir jį čiupusi mane už rankos nusivedė prie kasos. Greitai sumokėjusi už rūbus išėjome iš parduotuvės. Prieš išeinant dar pažvelgiau į Meisono pusę, kol jis tuo metu visai nekreipė dėmesio į šalia esančią merginą, nes jo žvilgsnis kraupiai žvelgė į mane lyg permatytų kiaurai. Kiek paėję toliau sustojome ir apsidairėme patikrindamos ar jis mūsų nesekė. Lengviau atsidusau, kai supratau, jog jie liko toje parduotuvėje

- Vos išsisukom, jau galvojau, kad jis kažką įtarė,- Amelia nusivalė nematomą prakaitą nuo kaktos ir pažvelgė į mane,- kaip jautiesi?

- Lyg ir gerai, dar nenualpau ir nepradėjau spiegti viduryje prekybos centro, tai geras ženklas, nes vienu momentu jau galvojau, jog neatlaikysiu ir suklupsiu,- perbraukusi per plaukus šyptelėjau,- tačiau jis man vis tiek pasirodė įtartina,- suraukusi antakius tariau

- Ar pastebėjai kažką, kas galėjo sukelti įtarimų?,- moteris pažvelgė į mane klausiamu žvilgniu tačiau aš papurčiau galvą

- Taip, buvo kaip visada jo žvilgsnis atšiaurus tačiau nieko daugiau,- man tai tarus pradėjome eiti link kitos parduotuvės

- Na, tuomet stenkis apie tai daugiau nebegalvoti ir nebenkankinti savęs. Geriau eime į guminukų skyrių, manau, padės prasiblaškyti,- ji man mirktelėjo ir pasuko link saldumynų skyriaus.

Praleidę kelias valandas prekybos centre, daugiau nebesutikome Meisono ar jo lakuotos mergaitės, tad galėjome pasiilsėti ir persivalgyti saldumynų, kurie Amelia kaip ir sakė, labai gerai padeda. Be suknelės daugiau neradau jokių man patinkančių rūbų, o pati Amelia ėmė viską, kas papuolė po ranka, nenuostabu, jog jos dukra taip pat tokia pat kaip ir motina. Greitai grįžę namo numetėme visus krepšius ant žemės ir sukritome ant lovos, kadangi buvome beprotiškai pavargusios. Galiausiai, išsiskirstę Amelia nuėjo ruošti maisto, o aš į antrą aukštą persirengti. Kadangi nebuvo nuotaikos, taigi apsirengiau plačias kelnias ir prigludusią maikutę, trumpomis rankovėmis. Tačiau kai norėjau uždaryti spintą man prieš akis ir vėl atsirado Medison dienoraštis. Nesusilaikiusi paėmiau jį į rankas ir atverčiau

"Sausio 24
Nuo šiandien pradėsiu rašyti dienoraštį, kadangi šeimoje neturiu su kuo pasidalinti savo mintimis. Taigi esu Medison Karter, man dvidešimt treji metai. Turiu du vaikelius, sūnų ir mažąją Elizabeth. Taip pat ir vyrą Maiklą, kuris yra labai kaprizingas, ir dažnai neklauso mano patarimų, deja turiu jau bėgti, kadangi Meisonas ir vėl kažką padarė"

Tai perskaičiusi perverčiau kitą puslapį

"Vasario 4
Brangus dienorašti, net nežinau nuo ko pradėti. Mano padėtis šeimoje prastėja, kiekvieną dieną užklumpa naujos bėdos ir šiuo metu prasidėjo nemažas kivirčas su Hemmings šeima. Šį kartą viskas kilo dėl žemių nepasidalijimo ir Maiklas jau ruošiasi juos pulti. Net neįsivaizduoju kaip galėčiau jį sustabdyti. Pastarosiomis dienomis jis pasidarė toks šaltas lyg ledas. Kiekvieną dieną užsiskledžia savyje ir pratupi kabinete. Bėda ta, jog jo ruošiamas planas gali sužlugdyti Hemmings šeima, nes Maiklo taikinyje prieš kelias dienas gimusi mergaitė. Jis ruošiasi ją pagrobti ir išvežti  visai į kitą šalį."

Ties šia vieta baigusi skaityti susiraukiau. Ant kiek žmogus turėtų būti beširdis, jog taip pasielgtų. Juk tai nežmoniška! Atimti vaiką iš tėvų, tai atimti iš jo visą pasaulį. Pervertusi dar kita puslapį jame nelabai matėsi kas yra rašoma, kadangi žodžiai buvo susilieję

"Liepos 6
Praėjo penki mėnesiai po žiauriausio Maiklo poelgio. Jis pagrobė mergaitę ir ją išvežė. Net man nesakė, kur ji. Už tai norėjau nusižudyti tačiau laiku atėjo viena iš tarnaičių ir mane išgelbėjo. Nekenčiu jo už tokį poelgį, sakiau, jog paliksiu jį tačiau jis tik nusijuokdavo ir nekreipdavo dėmesio į mano žodžius, kadangi jis žinojo, jog negalėčiau taip pasielgti. Laimei, šiandien kai ką radau. Įėjusi į Maiklo kambarį ant stalo pamačiau nuotraukas, o jose - mažą mergaitę. Ji turėjo tamsius plaukus ir mėlynas akis, visai kaip jos mama. Tačiau atvertusi kitą pusę pastebėjau ir jos vardą..."

Stengdamasi suprasti kas parašyta dienoraštyje susiraukiau, nes raštas buvo visiškai susiliejęs. Vienintelė raidė, kuria prasidėjo vardas buvo L.
Vargšė mergaitė taip skaudžiai atplėšta nuo tėvų ir išmesta lyg nereikalingas daiktas. Nusivaliusi ištryškusią ašarą perverčiau kelis puslapius ir ant lovos staiga iškrito kažkokia nuotrauka. Paėmusi ją į rankas įsižiūrėjau į joje esančią mergaitę ir išplėčiau akis, o širdis atrodė apmirė nuo pamatyto vaizdo. Negalėdama patikėti savo akimis pradėjau purtyti galvą bandydama tai paneigti tačiau nuotrauka nemelavo, kadangi dar ir dabar prisimenu, kai teta mane sustabdžiusi pasodino ant laiptų ir padarė lygiai tokią pačią nuotrauką kaip ir laikau rankose. Tai reiškiasi, jog aš esu ta pagrobta  mergaitė.... Aš esu Laila Hemmings.