Vakaras Apvertęs Mūsų Likimus

•76•

Manau Amelios veidas atrodė panašus į mano. Sumišęs, išsigandęs ir nesivaldantis aplinkoje. Ji taip pat stovėjo įbesta kaip ir aš. Lyg kažkas būtų sustabdę laiką arba viskas vyktų per sulėtintą filmą. Girdėjau laikrodžio dūžius, rodos, trunkančius amžinybę, kažkur toli žmonių juoką, tačiau tai truko tik akimirką, kadangi nepraėjus nė kelioms minutėms Denas įrėmė peilį man į kaklą ir šiurkščiai suspaudė ranką. Sukandusi dantis cyptelėjau. Velniškai skaudėjo, tačiau jei pajudėčiau, jis kaip mat įrėžtų

- Paleisk ją Denai,- pasigirdo įsakmus balsas. Amelios balsas. Ji visada stengdavosi mane apginti nuo pasaulio blogo, tačiau nukentėdavo pati. Nenorėjau, jog ir šį kartą taip nutiktų

- Amelia nesikišk į svetimus reikalus,- Denas išspjovė žodžius. Jis buvo toks piktas lyg galėtų kaip mat nužudyti žmogų ir net gi nejausti kaltės jausmo. Visada žinojau, jog jis šaltakraujis, tačiau negalvojau, jog toks žiaurus. Man nespėjus susigaudyti vyras pradėjo mane tempti link išėjimo

- Denai!,- Amelia sušuko. Vyras stabtelėjo. Tuomet laikydamas viena ranka mane išsitraukė ginklą. Mano akys galima sakyti iššoko ant kaktos

- Ne,- net nepajaučiau kaip tyliai ir kimiai ištariau. Denas atsisuko į mane ir kraupiai nusišypsojo

- Taip,- pakėlęs šautuvą net negalvodamas pašovė Ameliai į koją. Dėl duslintuvo šūvio net nebuvo girdėti. Moteris suklupo vidurį ligoninės

- Ne!,- suklykiau. Nors mano balsas ir buvo kimus tai turėjo girdėti visa ligoninė. Denas delnu uždengė mano burną. Deja neilgai, kadangi įkandau jam į delną ir galėjau pasinaudoti savo pranašumu. Spyriau į tarpkojį, tuomet į pilvą ir ranka pataikiau į vidurį krūtinės. Denas pradėjo dusti ir parklupo ant žemės

- Tu dar pasigailėsi,- vos prakalbėdamas ištarė. Vyras lyg žuvis stengėsi gaudyti orą, o aš stovėjau šalia ir su mielu noru būčiau jį pribaigusi, jei ne Amelios dejonė. Greitai atsisukusi pribėgau prie jos. Moteris sunkiai kvėpavo, o kraujas nesiliaudamas bėgo ant ligoninės plytelių, sudarydamas vis didėjančią balą

- Taip ir žinojau, jog čia tu Laila. Nuo pirmo mūsų susitikimo jaučiau. Tavo balsas, spindinčios akys ir svarbiausia charakteris išdavė, kas esi,- Amelia tyliai ištarė, o skruostu nusirito ašara

- Ššš nekalbėk, nevargink savęs dar labiau. Mes išsinešdinsim iš čia ir tu pasveiksi,- nuplėšdama marškinių lopinėlį užrišau jį virš žaizdos, kartu sustabdydama kraujavimą. Mano judesiai nebuvo taiklūs ar užtikrinti. Atvirkščiai. Buvau lyg išsigandęs žvėrelis, kuris stengiasi padėti, kai už kelių metrų guli Denas ir nežinia kurią sekundę jis atsikels. Amelia lėtai papurtė galvą

- Mano minutės suskaičiuotos, geriau bėk iš čia. Laiko turi ne daug,- ji nustūmė mano rankas į šoną. Sukandusi dantis prieštaringai suurzgiau

- Amelia nevesk manęs iš kantrybės. Geriau padėk man tave pakelti, kai suskaičiuosiu iki trijų. Vienas.. du.. trys!,- ties paskutiniu žodžiu kilstelėjau moterį. Ji permetusi ranką man per petį pasirėmė, tad netrukus išpuolėme į lauką, kuriame kaip niekad buvo šalta ir šlapia. Supratusi, jog neturime su kuo važiuoti peržvelgiau aikštelę ir radusi taikinį pradėjau eiti link jo

- Ką dabar darysim?,- atsklido moters balsas. Šyptelėjusi jai nieko gero nežadančia šypsena tariau

- Pavogsim mašiną,- vos man tai ištarus Amelios akys prasiplėtė, o galva pradėjo krypuoti į šonus

- Šitos tavo pusės dar nesu mačiusi,- vis dar tuo stebėdamasi moteris tarė. Akmeniu išdaužusi atgyventos mašinukės langą net gi nepasigirdo signalizacija. Šiek tiek nustebau, tačiau tuoj pat ją atrakinau iš vidaus ir atidariusi galines dureles įsodinau moterį į mašiną. Pati nieko nelaukdama atsisėdau į vairuotojo vietą ir nupjovusi laidus sujungiau tinkama kryptimi

- Laila paskubėk,- išgirdau Amelios balsą. Pasisukusi pastebėjau iš ligoninės išeinantį Deną su keliais vyrais

- Šūdas,- sumurmėjau, kai jie pastebėjo mus. Drebėdama bandžiau užkurti mašiną, tačiau tai pasirodė daug sunkiau nei įsivaizdavau,- nagi nagi,- nervingai ištariau. Vyrai jau buvo visai arti, vos už kelių metrų. Burzgesys pažadino mane iš baimės pinklių ir tik tuomet supratau, jog pavyko užkurti. Išgirdusi šūvį krūptelėjau, tačiau greitai įjungiau bėgį ir pradėjau važiuoti, kol už mūsų aidėjo galybės šūvių.

Laimei mašina buvo tik apgadinta ir apsiėjom be stipresnių sužalojimų. Per veidrodėlį pastebėjusi Amelios surauktus antakius ir užmerktas akis pajaučiau kaip širdį persmelkia jaudulys. Negaliu jos vežti į ligoninę, kadangi Denas mus greitai suseks. Sukandusi lūpas mąsčiau, kol galiausiai kai ką prisiminiau

- Amelia dabar man reikės šiek tiek tavo pagalbos,- prakalbau, kartu įsukdama į pagrindinį kelią. Rodos, kolkas mūsų dar niekas nesekė, tačiau tai nereiškė, jog galiu atsipalaiduoti. Moteris silpnai linktelėjo galvą,- ar turi telefoną?

- Taip

- Gal gali man jį duoti? Turiu kai kam paskambinti,- nepraėjus nė kelioms sekundėms moteris atkišo telefoną ir greitai jį paėmus suradau tinkamą numerį

- Klausau,- atsiliepė užsimiegojęs balsas

- Dabar labai įdėmiai paklausyk Džeimsai,- rimtai ištariau,- Ameliai pašauta koja ir man reikia, jog surastum, žmogų, kuris galėtų sutvarkyti žaizdą,- vis dairydamasi per veidrodėlius tariau

- Pala... Laila ar čia tu?,- sumišęs kimiai paklausė

- Džeimsai laikas mus spaudžia, vėliau galėsi paklausk visko, ko tik širdis geidžia

- Gerai gerai, kur susitinkam? Pažįstu vieną patikimą žmogų, jis tikrai padės

- Senoj bibliotekoj,- kiek pagalvojusi prisiminiau tą pastatą. Ji - viena iš įsimintiniausių vietų šiame miestelyje, kadangi nors ir buvo apleista, tačiau atrodė lyg būtų saugoma ir tvarkoma

- Būsiu už dešimties minučių, neleisk, jog Amelia užmerktų akis, tai yra svarbiausia tavo dabartinė misija,- Džeimsas greitai ištarė. Pagal garsą supratau, kaip jis velkasi kelnias ir netrukus užsitrenkia durys

- Supratau, baigiu,- numetusi telefoną ant sodynės pažvelgiau per veidrodėlį pastebėdama Amelios primerktas akis

- Amelia, nedrįsk užsimerkt, tuoj būsim vietoj ir tave pagydys,- sudraudžiau. Moteris nusišypsojo

- Tu tokia užsispyrusi, visai kaip ir motina,- išgirdusi tą žodį mane nupurtė šaltis. Norėjau paklausti kaip ji, tačiau kartu ir nenorėjau ją varginti, todėl pasirinkau tylą. Vis žvilgčiojau į ją, jog neužsimerktų, kol galiausiai pasiekėme biblioteką. Pastačiusi mašiną greitai iššokau ir pradėjau išlipti Ameliai. Pamačiusi greitai artėjančius žibintus kiek palengvėjo. Kažkoks man nepažįstamas vyras pakėlė moterį ir nunešė į pastatą, kol aš tuo metu atsirėmiau į mašiną ir užvertusi galvą giliai įkvėpiau

- Negaliu patikėti savo akimis. Čia tikrai tu,- lyg iš giedro dangaus pasigirdo Džeimso balsas. Pažvelgusi į jį pavargusiai šyptelėjau ir priėjusi stipriai apkabinau,- pasiilgau tavęs,- jis sušnabždėjo man į plaukus. Nuriedėjus kelioms ašaroms atsitraukiau ir greitai jas nusivaliau

- Aš taip pat tavęs,- pritariančiai ištariau ir kumštelėjau jam į petį,- tu visada man padėjai, todėl net neįsivaizduoju kaip galėčiau tau atsidėkoti,- tariau ir vaikinas kreivai šyptelėjo. Supratusi apie ką jis galvoja nusipurčiau

- Džeimsaaai,- numykiau kartu nusijuokdama. Vaikinas prisidėjo prie manęs ir kartu pradėjome kikenti

- Juokauju tik, na, o dabar rėžk viską. Kur buvai ir ką veikei visus šiuos metus. Girdėjau daug gandų, tačiau jie manęs nepaveikė,- apkabinęs mane atsirėmė į mašiną. Atsidusau

- Viskas prasidėjo nuo to, kai perskaičiau laišką....