Vakaras Apvertęs Mūsų Likimus

•17•

Laila

Naktį negalėdama užmigti tik prasivarčiau arba žvelgiau į kambario lubas skaičiuodama tarp lentų esančius tarpelius. Visa nemiga varė į depresiją, o šone esantis laikrodis tiksėjo lyg beprotnamį. Vos tik užsimerkiu prieš save išvystu Meisoną ir jo šaltas akis. Laimei į rytą pagaliau išėjo užmigti tačiau tik kelioms valandoms. Galiausiai atsikėlusi pramerkiau sunkias akis ir atsidusau. Nors ir buvau kažkiek numigusi tačiau kūnas atrodė lyg surakintas. Lėtai išlipusi iš lovos pasiraiviau ir pažvelgiau per langą. Lauke jau kilo saulė, o laikrodis rodė aštuntą valandą ryto. Nusprendusi pradėti šiandieną kitaip, pasikuitusi spintoje radau sportines kelnias ir taip pat sportinę maikutę. Visas mano derinys kaip tik tiko ir prie nuotaikos, kadangi jo spalva buvo juoda. Greitai jį apsirengusi pažvelgiau į kambaryje esantį veidrodį ir nusišypsojau, bent jau bandžiau. Įsiovusi juodus sportbačius lėtai leidausi į pirmą aukštą kaip tik jame pastebėdama Amelią, kuri buvo vis dar su naktiniais. Moteris virtuvėje gamino blynus ir kaip tik užkaitė vandenį. Įėjusi ji mane pastebėjo ir šyptelėjo vis dar miegančia šypsena

- Labas rytas Laila, kur susiruošiai taip anksti?,- ji mane peržvelgusi paklausė

- Labas rytas, pagalvojau, jog eisiu pabėgioti, labai gražus oras, o ir niekada nesu buvusi taip toli nuo miesto,- su šypsena atsakiau. Ji supratingai linktelėjo galva

- Kai grįši, būtinai ateik pavalgyti

- Ateisiu,- tai tarus ruošiausi eiti  tačiau stabtelėjau prisiminus vieną dalyką,- Amelia, ar Adamas kažką suprato iš vakarinio laikraščio. Juk jis negalvoja, jog ten aš?

- Gerai, jog apie tai užsiminei. Vakar visą vakarą jis man apie tai kalbėjo, tačiau galiausiai man pavyko jį įtikinti. Vos atsikėlusi šiandien tą laikraštį sudeginau, jog nekiltų pagunda dar kartą pasižiūrėti,- baigusi daryti maistą padėjo jį ant stalo ir ranka parodė į pelenų krūvelę. Linktelėjusi galva atsidusau ir patraukiau link išėjimo. Tikiuosi, jog tuo viskas ir baigsis.

Išėjusi iš namų pasukau siauru keliuku, kuris vedė į mišką. Bėgdama per jį vis dairiausi pamatydama įvarius paukščius ar dar nematytas gėlių rūšis. Čia atrodė visai kitas pasaulis, kitas oras ir kita gyvybė. Pabėgimas iš šio beprotiško pasaulio, pilno rūpesčių. Bent minutei pasijaučiau kaip laisvas paukštis, galintis daryti bet ką. Jokių taisyklių, jokių varžymūsi tik aš ir šis begalinis miškas. Galėjau rėkti, šaukti kiek tik norėjau, nes niekas nebūtų išgirdęs ir niekam tai nerūpėtų. Išskleidusi rankas į šonus pažvelgiau į dangų ir sušukau:

- Nekenčiu tavęs Meisonai! Kad tu prasmegtum po žemėmis! Girdi! Nekenčiu! Ir tu man nieko negali padaryti!,- baigusi šūkauti nuleidau rankas ir pati iš savęs nusijuokiau. Jei tai girdėjo Adamas ar Amelia tikriausiai pagalvojo, jog esu beprotė tačiau man reikėjo išsilieti. Vis dar šypsodamasi apsisukau kelis kartus ratu, kol už akių man neužkliuvo kažkoks į pastatą panašus dalykas. Prisimerkusi pažvelgiau į jį ir pradėjau eiti. Kad iki jo ateičiau nebuvo labai sunku, kadangi dar iš seniau buvo likęs takelis. Priėjusi pakėliau galvą ir jį visą apžvelgiau. Tikriausiai jam jau daugiau nei šimtas metų, bent sprendžiant iš išdaužtų langų, sutrūkinėjusių ir kerpėmis apaugusių plytų. Jis tikrai šiurpiai atrodė, o dar ta mintis, jog jis miško glūdumoje skambėjo dar baisiau. Lyg būčiau atėjus į siaubo filmą. Kad ir kaip baisiai jis atrodė tačiau smalsumas mane nugalėjo ir nuėjau į vidų. Ten taip pat viskas buvo sugriuvę. Ant žemės primėtyta pilna lapų ir kampe sena lentynėlė ant kurios išsilaikę kelios knygos. Paėmusi vieną į rankas nupūčiau sluoksnį dulkių ir lėtai atverčiau bandydama suprasti kas ten parašyta

"Rugsėjo 5 diena
Šiandien pagaliau Maiklas pasirašė taikos sutartį su Hemmings šeima. Sutartyje buvo pažadėta, jog daugiau nevyks jokių kovų tarp Karterių ir Hemmings šeimų"

Ties šia vieta sustojau ir išmečiau knygą iš rankų. Išplėtusi akis žvelgiau į knygą numestą tarp kitų daiktų bijodama skaityti, kas toliau parašyta. Deja, nepraėjus nė sekundei ir vėl ją pasičiupau į rankas. Netikėtai man verčiant puslapį iš knygos iškirto nuotrauka. Ji buvo nespalvota tačiau paėmusi ją į rankas galėjau aiškiai suprasti, jog tai - Karterių šeima. Nuotraukoje buvo vaizduojama moteris, vyras, sūnus ir.. mergaitė. Jai tikriausiai apie šešerius metus. Man niekas neminėjo, jog jie turėjo ir dukrą. Mergaitė plačiai šypsojosi ir buvo labai laiminga, motinos veide vos matomas šypsnis, o tėvo ir berniuko veide atsispindėjo tik pyktis ir šaltis, kurį ir dabar jaučiu būdama prie Meisono. Apsukusi nuotrauką pažvelgiau į metus. Ši nuotrauka daryta prieš penkiolika metų. Tačiau kodėl ji čia? Ar tai jų namai? Įdėjusi nuotrauką atgal į knygą atverčiau pirmus jos puslapius kuriuose buvo parašyta, jog šis dienoraštis priklauso Medison Karter. Tai tiktų tikriausias jos dienoraštis. Nemandagu skaityti kitų tokius dalykus, kadangi dauguma juose rašo didžiausias savo paslaptis tačiau mano smalsumas buvo per didelis, jog ją palikčiau čia ir toliau stovėti. Galbūt ir Amelia man padės viską išsiaiškinti. Kadangi knyga buvo nedidelė galėjau ją įsidėti į kelnių kišenę, tad taip ir padariusi išėjau iš pastato apsidairydama  ar manęs niekas nestebi, nors tai tik mano fantazijos. Kažin ar Amelia su Adamu iš viso žino apie šį pastatą? Nuo jų namų jis nėra labai arti tačiau manau, jog jie jau ilgai čia gyvena ir yra daug ką apžiūrėję. Išėjusi iš pastato į mane papūtė šiltas pavasario vėjelis atsisukusi į jo pusę per širdį perėjo infarktas, jog paėjusi kelis žingsnius atgal parvirtau ant žemės dėl ne vietoje esančios šakos. Prieš mane stovėjo pastatyta angelo statula tačiau be galvos. Ji atrodė labai tikroviška todėl, manau, retas jos neišsigąstų. Lėtai atsistojusi nusivaliau nuo kelnių žemes ir atsidusau. Tokius renginius galiu išvysti tik kelis kartus per gyvenimą, o ypač šį namą su savo istoriją, kurią man padės išsiaiškinti dienoraštis. Praeidama pro angelo statulą dar užmečiau į ją akis ir greitai nuėjau. Viskas kas buvo šiame ir aplink namą atrodė šiurpiai. Pradėjusi bėgti mano mintys vis pasisukdavo link Karterių šeimos ir neseniai matyto vaizdo, kol galiausiai pasiekiau namelį. Jau iš toli galėjau matyti Amelią darželyje, kurio prieš tai nepastebėjau. Jame augo daug įvairiausių rožių ir kitų gėlių, net gi buvo padarytas lankelis iš jų. Jai manęs nepastebėjus įėjau į namelį ir vos ne kaktomuša susidūriau su Adamu

- O Laila, galvojau kur tu esi dingus, jog nuo pačio ryto nemačiau,- nusišypsojęs tarė ir kartu prasilenkėme

- Buvau išėjusi pabėgioti, ši sodyba labai graži, o miškas dar gražesnis,- šyptelėjusi tariau bandydama sumažinti jaučiamą įtampą

- Ar kažką pastebėjai?,- jis prisimerkęs su maža šypsenėle paklausė ir mane išmušė karštis. Jei jis kalba apie pastatą, kurį mačiau miške tuomet gali pradėti klausinėti viso kito. Greitai papurčiusi galvą paneigiau jo klausimą,- gaila, miške dažnai užklysta įvarių gyvūnų, vieną kartą net gi buvo aplankiusi meška,- jis nusijuokęs tarė ir man nuo širdies nusirito akmuo. Linktelėjusi galva pažvelgiau į virtuvę

- Tai... aš jau eisiu,- išspaudusi šypsnį tariau ir jam linktelėjus greitai pasišalinau iš svetainės. Vos įėjusi į savo kambarį greitai nusimečiau rūbus ir pasiėmusi švarius nusliūkinau į vonią.