Vakaras Apvertęs Mūsų Likimus

•62•

Prabudau taip, kaip ir užmigau, tačiau užklotas buvo nukritęs ant žemės. Manau, tai ir buvo pagrindinė priežastis atsikelti, kadangi lauke vyravo šaltis ir nemažas vėjas. Jau buvo sutemę, tad turėtų netoli artėti vidurnaktis. Pasiraiviusi atsikėliau iš gulto ir susisukusi į užklotą nupėdinau į vidų. Vos įėjusi kaip mat pajaučiau šilumą ir kartu mirtiną tylą. Šiuose namuose tai dažniausiai ir vyrauja. Nors ir buvo pusė vienuoliktos sugalvojau iškepti pyragą, kurio receptą nuklausiau iš Lizos. Nesu labai ties šiuo reikalu gera, tačiau dabar manęs visai neima miegas, o ir Meisonas nežinia kur. Nieko nelaukdama pasileidau radiją ir pradėjau strakalioti virtuvėje ir visaip maivytis. Retkarčiais net pati iš savęs nusijuokdavau, kadangi anksčiau to niekada nedarydavau. Netyčia atradusi vyno butelį spintelėje šyptelėjau. Neatsimenu kada pastarąjį kartą gėriau. Tačiau jei Meisonas sužinos man tikrai bus galas, mintyse pasigirdo įspėjamas balsas. Dar kartą pažvelgusi į butelį kovojau su noru jį atidaryti.

Numojusi ranka pavarčiau akis ir atsidariau keliasdešimties metų vyną. Tikiuosi, jog jis nėra per daug svarbus Meisonui... Ir vėl.. Ir vėl apie jį galvoju. Kad ir kaip noriu išmesti jį iš galvos, negaliu. Kai Amelia manęs paklausė ar jį myliu, nežinau kodėl, bet dar kelios sekundės ir būčiau atsakius taip. Vos apie tai pagalvojus, kūnu nueina malonūs šiurpuliukai. Nusišypsojusi išsitraukiau visus reikiamus produktus ir kartu su interneto pagalba gaminau pyragą.

Kai jau liko tik keli žingsniai iki orkaitės likau patenkinta savo rezultatu, nes pyragas atrodė tikrai visai nieko. Dabar tereikia įdėti šokolado gabaliukų ir tuomet valandą palaukti.

Nors buvau apgirtusi tačiau vis dar strakaliojau virtuvėje. Man atrodo tas vynas tik davė daugiau energijos ir ypač juoko, kuris dabar dėl menkniekių skambėjo namuose.

Dedant šokoladą, netikėtai pajaučiau šaltas rankas apsivejančias mano liemenį. Meisono galva pakrypo į priekį ant mano peties. Kiek pasimečiau, tačiau neilgam, nes pradėjau kikenti. Vaikinas pažvelgė į mano akis tyrinėdamas veidą

- Tu girta,- labiau teiginį, nei klausimą vaikinas ištarė ir netrukus buvau atsukta į jo pusę. Žvelgdama jam į akis pradėjau dar labiau juoktis ir įrėmiau savo galvą jam į krūtinę

- Tik biškutuką,- kikendama ištariau,- žinai,- pakėliau galvą,- man irgi reikia nuo visko pailsėt,- nerišliai ištarusi žodžius ir vėl atsirėmiau į jį.

Sucypiau, kai buvau pakelta ant rankų ir pradėdama nešti į antrą aukštą

- Tu kai ką pamiršai,- pažvelgusi į jį šyptelėjau

- Ir ką aš pamiršau?,- kryptelėjęs į mane ramiai paklausė

- Pyragą, juk jis pats neiškeps arba pasikviesim stebuklingų fėjų, galbūt jos mums padės,- mataskuodama rankomis įsivaizdavau visas tas princeses, kurios pasitelkia savo jėgas. Išgirdusi prunkštekėjimą susiraukiau. Vaikinas vos laikėsi nesusijuokęs. Kumštelėjau jam į petį, tačiau netrukus buvau nuleista ant žemės. Mes buvome mano kambaryje, tame pačiame nuobodžiame kambaryje. Vaikinas nuėjęs nuėmė visas pagalvėles nuo lovos, kol aš tuo metu buvau atsirėmusi į sieną ir prikandusi lūpą jį nužvelginėjau

- Jei taip ir toliau mane stebėsi, paimsiu ir užsiversiu ant šitos lovos,- per veidrodį pastebėjęs, jog žiūriu į jį vaikinas ištarė. Nuraudusi priėjau prie lovos ir apkabinau jį iš už nugaros. Nežinojau kas su manim darosi, nes alkoholis buvo aptemdęs visą protą.

Vaikinas kaip mat įsitempė ir atsitraukė nuo manęs. Vos jam paėjus kelis žingsnius pajaučiau viduje tuštumą ir kartu gėdą. Nereikėjo to padaryti

- Kas atsitiko?,- tyliai paklausiau nusisukusio tamsiaplaukio. Pagal jo laikyseną  supratau, jog jis vis dar įsitempęs. Atsisukęs jis nukreipė žvilgsnį į duris

- Eik miegot,- net nepažvelgęs į akis šaltai ištarė ir pradėjo žingsniuoti link išėjimo. Susiraukusi užstojau jam kelią taip gaudama dalį jo dėmesio

- Meisonai kodėl taip elgiesi? Juk ką tik viskas buvo gerai.. Ką aš padariau ne taip? Ar tai dėl to, nes... priliečiau tave?,- norėdama viską išpešti kamantinėjau vaikiną. Meisonas susiraukė ir papurtęs galvą suėmė mano alkūnes

- Tu net neįsivaizduoji kaip to norėčiau, dieve, kiekvieną dieną apie tai svajoju, bet...,- jis sustabdė save ir pažvelgė į mano akis

- Bet kas?,- sušnabždėjau ašaroms pasirodžius akyse,- kodėl tuomet nieko nedarai, jei jauti, jog manęs nori?,- švelniai ištariau delnus uždėdama jam ant skruostų. Vaikinas stipriai užsimerkė. Nepraėjus nė kelioms sekundėms jis atstūmė mane ir greitai išėjo iš kambario trinktelėdamas durimis.

Susmukusi ant grindų, pradėjau tyliai kūkčioti, užsidengusi veidą rankomis. Kodėl jis taip elgiasi? Aš jam atsiskleidžiau, parodžiau, jog jaučiu šiltus jausmus, o jis tiesiog atstūmė mane... Prisispaudusi kelius prie smakro atsirėmiau į lovos kraštą ir raudojau iki tol, kol net nepajutusi užmigau.

***

Rytas nebuvo vienas iš geriausių. Vos praplėšusi akis supratau, jog esu be proto aptinusi. Veide vis dar jautėsi išdžiūvusios ašaros. Tačiau labiausiai nustebino tas, jog gulėjau savo lovoje. Reiškiasi Meisonas vis dėlto buvo apsilankę mano kambaryje.

Sunkiai išlipusi nupėdinau į vonią ir mažiausiai pusvalandį stovėjau po šaltu dušu, jog bent kiek nors prasiblaškyčiau. Viskas užtruko daug ilgiau nei tikėjausi, kadangi, kai išėjau jau buvo po trijų. Nebuvo nei nuotaikos, nei noro kažką daryti, tad įsispraudžiau į timkes ir apsirengiau lengvus marškinėlius. Susipynusi kasą pradėjau žingsniuoti link durų ir jas atidariusi vos negavau širdies infarkto. Prieš mane stovėjo Meisonas iškėlęs ranką lyg norėtų belsti. Greitai ją nuleidęs krenkšelėjo

- Atėjau priminti dėl šio vakaro,- nesmagiai prakalbo nežiūrėdamas man į akis. Neturėdama jėgų linktelėjau galva ir praėjau pro jį, tačiau tuoj pat buvau sučiupta ir sugrąžinta atgal. Vaikino rankos buvo apglėbusios mano liemenį, o aš lyg robotas stovėjau prieš jį nejudėdama. Meisonas ranka pakėlė mano smakrą ir pažvelgė į akis

- Klausyk, aš nenorėjau vakar taip pasielgt, tiesiog...

- Aš suprantu, tau reikia tik miesto dalies, kuri perrašyta mano vardu,- šaltai ištariau norėdama patraukti jo rankas nuo veido. Vaikinas susiraukė ir stipriau suspaudė mano liemenį,- tu visada norėjai man kenkti ir kaip pats sakei pavesti savo marionete, o aš visada tikėjau, jog tu pasikeisi ir galbūt...,- nespėjau pabaigti sakinio, kai vaikino lūpos prigludo prie manųjų ir po kelių sekundžių priešinimosi aš visiškai pasidaviau jausmams. Kad ir kaip bandžiau save įtikinti, jog jis man neskirtas, likimas padarė savo.

Įvėlusi savo rankas jam į plaukus išgirdau urgztelėjimą. Vaikinas prispaudė mane prie durų ir pradėjo atakuoti mano kaklą bučiniais. Tyliai sudejavau, kai vaikinas surado jautrią vietą ir pradėjo ją čiulpti taip, jog liktų nasosas

- Aš visada tavęs norėjau, net gi tuomet, kai buvau kalėjime,- kimiai prie ausies sušnabždėjo,- tačiau vedamas pykčio nesupratau ką darau. Gyvendamas su tavimi aš pradėjau atskirt gėrį ir blogį. Dabar žinau ko noriu ir ko siekiu, o pagrindinis tikslas esi tu,- dusliai tarė ir įsisiurbė į lūpas. Toks jo atsakymas sužadino manyje aistrą ir nenumaldomą norą jį turėti čia ir dabar.

Deja, mano nelaimei netoli savęs išgirdau aiktelėjimą ir kaip mat atšokau nuo Meisono su stipriai plakančia širdimi ir išplėstomis akimis.