Vakaras Apvertęs Mūsų Likimus

•54•

Vis dar stovėjau viduryje vonios jausdama kylantį pyktį ir kartu beviltiškumą. Kaip tas šiknius galėjo taip pasielgti! Sukandusi dantis apsidariau ieškodama rankšluosčio ir radusi greitai susisukau lyg į kokoną. Pažvelgusi į veidrodį pastebėjau savo visą raudoną veidą, tačiau nesupratau ar tai buvo iš pykčio, ar iš gėdos, jog Meisonas matė mano nuogą kūną. Nusibraukusi šlapius plaukus nuo veido atmečiau juos per petį ir atsirėmiau į kriauklę atidžiai pažvelgdama į savo atvaizdą. Jis galvoja, jog gali mane palaužti kada tik nori, tačiau aš nesu paprasta mergaitė. Aš esu mergina, kuri per savo gyvenimą matė daug daugiau dalykų, nei visos kitos mano metų. Tačiau kaip man tai įrodyti, kai vos atsistoju prie jo mano drąsa akimirksniu dingsta... Užsimerkusi giliai įkvėpiau ir labiau suspaudžiau rankšluostį pasiruošdama ateinančiai kovai.

Išėjusi iš vonios kambario apsidariau, tačiau nieko neišvydusi pradėjau leistis į pirmą aukštą. Kojos pradėjo vis stipriau drebėti su kiekvienu žingsniu. Įsikabinusi į turėklus nusileidau ant šaltų plytelių, dengiančių visą koridorių. Išgirdusi paleistą televizorių šiek tiek stabtelėjau ir minutę pagalvojau, jog galėčiau palaukti ar užtempti laiką. Galbūt jam atsibos laukti ir galiausiai nueis į savo kambarį. Tačiau taip ir toliau trypti ant šaltų plytelių nebegalėjau. Lėtai įslinkau į svetainę, jog Meisonas manęs net neišgirdo ir atsirėmiau į slenkstį ieškodama savo rūbų. Pastebėjusi juos prie vaikino garsiai atsidusau. Tai buvo blogas žingsnis, kadangi Meisonas kaip mat atsisuko. Šiek tiek sustingęs peržvelgė mane nuo galvos iki kojų, lėtai apsilaižė lūpas. Jo žvilgsnis pasakė viską. Turėjau kuo greičiau čiupti savo rūbus ir nešdintis iš čia, kol vaikinas manęs neišprievartavo žvilgniu. Tačiau vos tik žengiau žingsnį jis atsistojo. Meisonas vis dar skrodė mane žvilgniu, o aš neturėjau kur dėti akis

- Tai vis dėl to atėjai...,- abejotinai ištarė. Krūptelėjau lyg tai būtų įžeidimas. Pakėlusi akis pažvelgiau į jį sutikdama šaltas kaip ledas akis. "Turiu kuo greičiau eiti iš čia" tai pagalvojusi keliais žingsniais pasiekiau savo rūbus tačiau jie man prieš pat veidą buvo paimti ir iškelti virš galvos,- šitų nori?,- ore pamosykavo rūbais taip mane įsiutindamas. Iškėlusi vieną ranką stengiausi juos paimti, o kita stipriai laikiau rankšluostį prispaustą prie kūno

- Atiduok!,- piktai ištariau tačiau vaikinas vis dar laikė juos pašaipiai žvelgdamas į mane iš aukšto,- Žinai Meisonai,- pasidavusi tariau ir atsitraukiau kelis žingsnius atgal,- tu tikras gyvulys!,- šaltai ištariau. Vaikinas kaip visada tik žaidė su manim. Prisiviliojo ir liepė šokinėti pagal jį. Apsisukusi sušalusiomis pėdomis žengiau link koridoriaus tačiau nespėjus susigaudyti buvau atsukta ir grubiai pabučiuota. Iškėlęs ranką į viršų, prispaudė prie sienos šiurkščias bučiniais keliaudamas per kūną. Aiktelėjusi tik paskatinau vaikiną tęsti. Viena ranka spaudė mano rankas, o kita keliavo per kūną retkarčiais suspausdama kokį nors linkį. Dūsaudama nepajėgiau jo atstumti, kadangi kiekvienas mano lopinėlis norėjo Meisono prisilietimų. Atrodo lyg kas būtų užvaldę mano mintis ir nukreipę tik į vaikino lūpas. Įsisiurbęs į kaklą privertė mane užversti galvą ir garsiai sudejuoti jo vardą.

Mus nutraukė skambantis telefonas. Kiek atsitraukiau norėdama, jog Meisonas atsilieptų tačiau jis net nesureagavo į vis labiau erzinančią melodiją, kuri rodos nesiliaus skambėti

- Meisonai,- tyliai dūsaudama ištariau,- skamba telefon..,- nespėjau pabaigti sakinio, kai vaikinas ir vėl mane užčiaupė bučiniu. Galiausiai užtilus melodijai lengviau atsipūčiau tačiau nepraėjus nė keliom sekundėm jis ir vėl pradėjo skambėti. Meisonas suurzgė ir nepatenkintas atsitraukė

- Kad ir kas po velniais čia bus, jam geruoju nesibaigs,- susierzinęs ištarė ir paėmė telefoną į ranką,- ko tau reikia?,- vos atsiliepęs piktai ištarė. Lėtai atšlijusi nuo sienos prisliūkinau prie savo rūbų ir paėmiau juos į rankas,- ką?!,- prie pat manęs sušuko vaikinas. Krūptelėjau ir atkreipiau dėmesį į piktą vaikino veidą,- gerai, tuoj būsiu,- greitai ištarė ir atmetęs pažvelgė tiesiai į mane

- Kažkas atsitiko?,- tyliai paklausiau nenorėdama jo siutinti, kadangi atrodė, jog bet kurią minutę jis gali padaryti kažką blogo

- Tai - ne tavo reikalas,- šaltai ištarė ir apsisukęs pradėjo eiti link išėjimo. Nieko nelaukdama nusekiau į iki durų

- Ne mano? O kaip šiaip tai esu tavo žmona?,- susidėjusi rankas ant krūtinės tariau. Meisonas stabtelėjo atidaręs duris

- Tartina žmona ir tokių teisių, jog viską gali žinot, neturi,- aštriai ištarė. Įsižeidusi sukandau dantis. Kiek suabejojau eiti į lauką su rankšluosčiu, tačiau padrąsinusi save išėjau paskui Meisoną. Garsiai uždariusi po savęs duris atkreipiau vaikino dėmesį. Pažvelgęs į mane jis susiraukė ir apsidairė. Na taip, jam labai svarbi aplinkinių nuomonė. Tai nebuvo didelis rajonas ir jame buvo tik keli namai, tačiau vis tiek mane galėjo bet kas pamatyti. Keliais žingsniais mane pasiekė ir sučiupo už rankos kartu mane užstodamas nuo bet ko

- Ką tu sau manai? Čia esi ne vien tik tu,- piktai aiškindamas atsidarė duris ir įstūmė mane į namus

- Koks man skirtumas. Aš galiu išeiti į lauką taip apsirengusi, vos tik tu išvažiuosiu,- lengvabūdiškai tariau nors tikrai žinojau, jog taip nepasielgčiau. Vos išdrįsau stoti su juo akis į akį. Vaikino antakiai tapo dar labiau suraukti

- Ne po velniais, ne. Užrakinsiu visas duris ir langus, jog neišeitum,- piktai pagrasino tačiau mano veidas liko ramus ir abejingas

- Tikrai? Tuomet pabandyk tai padaryti ir nerasi manęs, kai grįši,- aršiai ištariau labiau išsitiesdama, tačiau vis dar jaučiausi maža prieš jį. Vaikinas buvo keliais spryndžiais aukštesnis už mane ir raumeningesnis, todėl galimybės juo jo pabėgti buvo nulinė.

Nespėjau susigaudyti kaip buvo pakelta, permesta per petį ir nešama. Suklykusi trenkiau jam per nugarą kartu sulaukdama atsako per savo užpakaliuką. Muisčiausi ne pernelyg stipriai, kadangi bet kurią akimirką galėjo nukristi rankšluostis

- Paleisk mane tu gyvulį!,- sušukau per visus namus. Už tai gavau dar vieną pliaukštelėjimą. Meisonas užlipo į trečią aukštą, kuriame dar nebuvau ir nuleido ant žemės. Apsidairiusi pastebėjau, jog tai galima sakyt palėpė. Joje buvo sustatyti seni daiktai ir dėžės. Per nedidelį langelį sklido saulės spinduliai ir buvo galima matyti daug dulkių

- Iš čia, tikrai nepabėgsi,- išgirdusi vaikino balsą pastebėjau jį stovintį prie durų. Numetęs netoli manęs mano rūbus užtrenkė duris ir jas užrakino. Sustingusi išplėčiau akis ir greitai pribėgau prie durų pradėdama jas daužyti

- Meisonai atidaryk duris! Nepalik manęs šitoj palėpėj, nes kitaip pamatysi kokia pikta aš galiu būti!,- piktai sušukau tačiau vietoj atrakinamų durų išgirdau tik vaikino tolstantį juoką. Atsirėmusi į duris pažvelgiau į mažą langelį pro kurį niekaip negalėčiau išlįsti net jei ir norėčiau. Išgirdusi mašinos užkūrimo garsą priėjau prie jo ir žvelgiau kaip vaikinas išsuka iš kiemo ir nurūksta keliu. Suspaudusi lūpas į vieną liniją atsisėdau ant seno krėslo ir užverčiau galvą. Jis dar pasigailės.