Vakaras Apvertęs Mūsų Likimus

•64•

Ir vėl.. ir vėl tas siaubingas laukimas... Atrodo tuoj nusirausiu sau plaukus, kol sulauksiu gydytojo išeinančio iš operacinės. Laikrodis, pakabintas visai šalia manęs baigia išvaryti iš proto, kai tuo metu aš spaudžiu rankose jau trečią puodelį arbatos ir vis stengiuosi nusiteikti geroms naujienoms. Tačiau mintys manęs neklauso ir nukrypsta į blogąją, tamsiąją pusę. Įsivaizduoju, jog tai gali būti sunku liga ar dar velniai žino kas. Laimei su manimi yra mama. Tik sužinojusi kas atsitiko, kaip mat atvažiavo nieko neklausdama, lyg žinodama daugiau nei aš. Tai man pasirodė šiek tiek keista, tačiau nieko neklausinėjau, tiksliau negalėjau, kadangi gerklėje buvo susidaręs gumulas, o akys kaip niekad patinę nuo ašarų. Dabar aš neverkiau, viskas jau išlieta: skausmas, baimė, nerimas, tad liko tik paskutinis man pasiekiamas dalykas - viltis. Ji man padeda atgauti sąmonę, kurią prieš kelias valandas buvau praradusi.

Vis dar spoksojau į baltas duris, kurios rodos šiandien neatsivers. Nuo kėdės jau įsiskaudėjo nugarą, tačiau taip ir likau sėdėti, kadangi žinojau, jog jei pajudėsiu, skaudės dar labiau. Mamos rūpestingas žvilgsnis bėgiojo nuo manęs iki operacinės durų ir vis labiau spaudė mano delną. Man netgi keista matyti ją tokią susirūpinusią, juk jie priešai nuo neatmenamų laikų, kas pasikeitė dabar?

- Mam?,- tyliai, prikimusiu balsu ištariau. Ji kaip mat atsisuko į mane liūdnu žvilgsniu

- Taip mieloji?,- kiek įstengdama nusišypsojo, tačiau ta šypsena ilgai neužsibuvo

- Kodėl tu taip nerimauji? Juk jūs visada buvot priešai...,- vos tai ištarusi mamos veidas persimainė. Pasimetusi moteris akimis bėgiojo per mano veidą lyg bandydama pabėgti nuo atsakymo. Žinau tokį gestą, nes pati tai darau, kaip kažką slepiu. Reiškiasi iš tikrųjų yra kažkas, ko aš nežinau. Mamai prasižiojus kaip tik tuo metu prasivėrė operacinės durys ir aš net nepajutau, kaip pašokau nuo kėdės

- Gydytojau, kas jam?,- išgastingai paklausiau. Vyro veide nemačiau nei šypsenos nei subjurusio veido. Jis tiesiog stovėjo prieš mane be emocijų. Nusibraukęs kelias šlapias sruogutes nuo kaktos galiausiai teikėsi į mane pažvelgti. Pajautusi kaip mama apkabina mano pečius suvirpėjau

- Naujienos nėra geros,- stabtelėjęs pažvelgė man į akis ir toliau tęsė,- Jis... 

- Sakykit po galais, kas jam?!,- neištvėrusi sušukau. Kūnas pradėjo nenuvaldomai virpėti, o širdis smarkiai trankytis krūtinėje

- Vaikinui smegenų auglys. Ir jau trečioje stadijoje. Deja, dabar jis komoje ir tik dvidešimt procentų, jog vaikinas išgyvens. Toki dalykai būna gydomi pirmoje, antroje stadijoje, tačiau dabar.... aš negaliu jums nieko tiksliai pasakyti. Tai priklausys tik nuo jo. Mes padarėme ką galėjome ir pašalinome auglį. Telieka tik laukti ir tikėtis geriausio. Deja aš nesuprantu vieno dalyko. Kodėl jis nesioperavo jo prieš aštuonis mėnesius? Tada jis nebuvo toks pavojingas, koks dabar...,- gydytojas papurtė galvą.

Pajautusi kaip pradeda slysti žemė iš po kojų suklupau ant šaltų ligoninės plytelių ir pradėjau isteriškai kūkčioti. Mano visas kūnas kunkuliavo nuo nesuvokiamos jėgos, o širdis perskilo į dvi daleles. Taip ir galvojau! Jaučiau, kad tai kažkas blogo... Giliai širdyje jau seniai žinojau atsakymą, tačiau stengiausi jį paslėpti po šimtu skydų. Dabar visa tiesa išaiškėjo ir mane ji galutinai parmušė iš vėžių.

Per ašaras negalėjau matyti kas vyksta aplink mane, tačiau jaučiau kaip mamos rankos spaudžia mane savo glėbį

- Mama kodėl?,- rydama ašaras paklausiau,- kodėl viskas sugriūna, kai galiausiai tampu laiminga? Aš juo patikėjau ir netgi pamilau, o dabar jaučiu kaip mano širdį drasko į gabalėlius...,- įsikniaubusi į ją tariau ir vėl prapliupau verkti kruvinom ašarom. Taip, aš iš tikrųjų jį pamilau, o dabar kažkas nori jį atimti iš manęs

- Viskas bus gerai,- mama tyliai sušnabždėjo nuvalydama mano ašaras nuo skruostų,- jis stiprus, tikrai nepaliks tavęs, per daug jam rūpi,- pažvelgusi į mane ištarė

- Iš kur žinai, jog rūpiu jam? Jis man niekada gyvenime nebuvo užsiminęs tokių dalykų,- man tai tarus mamos veide pasirodė mažas šypsnis

- Aš su juo kalbėjau ir ne vieną kartą, jog suprasčiau, kad tas vaikinas tave jau seniai myli, o dabar kelkis ir eik pas jį. Gydytojas leido apsilankyti trumpą laiką, kadangi jam dabar reikia visiškos ramybės,- paskatindama mane pakėlė nuo grindų ir atidarė palatos duris. Dar kartą pažvelgiau į ją ir susikaupusi įžengiau į niūrią palatą. Pirmas dalykas ką išvydau, tai buvo vamzdeliai ir lašalinė. Toks vaizdas mane kaip mat nukrėtė, todėl delnu užsidengiau burną, jog vėl nepradėčiau raudoti. Lėtai priėjusi prie lovos pažvelgiau į vaikino baltą veidą ir giliai įkvėpiau. Neprašyta ašara nuriedėjo skruostu ir nukrito vaikinui ant rankos. Lėtai pakėliau savąją ir paėmiau jo delną

- Kodėl man to nesakei?,- tyliai sušnabždėjau,- ar gi tau nerūpėjo, jog man taip skaudės krūtinę bežiūrint į tave tokį silpną ir bejėgį. Juk tu žinojai, jog sergi...,- nustojusi kalbėti ištraukiau savo delną iš jo rankos ir nusibraukiau ašaras,- kad ir kaip tavęs nekenčiau, visada už to slypėjo meilė. Kievieną dieną negalėjau nustoti apie tave galvoti. Norėjau pajusti tavo apkabinimus, glamones ir aistrą, kurią jaučiu būdama tik su tavimi..,- nustojusi kalbėti trumpam užsimerkiau, jog ir vėl neužkluptų artėjanti ašarų banga,- tik noriu pasakyti Meisonai, jog tu man labai rūpi ir jei pasitrauksi iš šio gyvenimo aš to neištversiu,- vos tai ištarusi greitai išėjau iš palatos ir atsirėmusi į sieną, rankas įvėliau sau į plaukus stipriai pradėdama juos pešti.

Man reikia ištrūkti iš čia.. Jei pabūsiu dar bent kelias akimirkas išeisiu iš proto. Giliai įkvėpusi pasileidau link durų ir išbėgau iš ligoninės. Vos tik žengiau kelis žingsnius  kaip mat tapau visa šlapia, kadangi lauke pylė lyg iš kibiro. Aš neturėjau nei tikslo nė jėgų, tačiau ėjau ten, kur vedė akys. Kol žmonės aplink mane skubėjo kuo greičiau pasislėpti nuo lietaus, aš lėtai žingsniavau parku bandydama įsisavinti visą gydytojo pasakytą informaciją. Dvidešimt procentų... tokia maža dalis jam išgyventi.

Mane iš minčių pažadino skambantis telefonas. Krūptelėjusi išsitraukiau jį iš kišenės. Ekrane pasirodė Amelios vardas. Norėjau atmesti, tačiau sąžinė to neleido, todėl atsiliepusi pridėjau telefoną prie ausies

- Klausau,- tyliai sušnabždėjau

- Laila, dievulėliau vaikeli, kur tu? Mes su mama tavęs visur ieškom. Galvojom, jog atsitiko kažkas blogo,- išgastingai prabilo

- Man viskas gerai, neužilgo grįšiu. Tik norėjau pabūti viena ir  viską apmąstyti,- tyliai kalbėjau nusibraukdama šlapią plaukų sruogelę nuo veido. Keletas žmonių praeidami keistai peržvelgdavo mane ir toliau skubėdavo į savo mašinas. Tikriausiai dėl to, nes mano visas tušas buvo nubėgęs, o akys patinusios.

Dar pastovėjusi kelias minutes ant lietaus patraukiau namų link. Kelias prabėgo man net nespėjus visko apmąstyti, o vos tik įžengiau, mane pasitiko Amelia su ašarotu veidu.

---

Taip ir prabėgo keletas valandų su krūvom nosinaičių, kol galiausiai pajaučiau, jog nebegaliu normaliai pastovėti ant kojų

- Aš geriau eisiu numigti,- kimiai sušnabždėjau ir atsistojusi patraukiau link savo kambario

- Laila?,- Amelia prabilo

- Taip?,- atsisukdama į moterį tariau

- Galvojau, jog paduosiu tau tai vėliau, bet geriau tebūnie dabar,- ištiesusi laišką liūdnai ištarė. Kiek susiraukiau ir paėmiau jį į rankas,- jį parašė Meisonas ir liepė man perduoti, tuo atveju, jei jam kažkas atsitiks,- pavarčiusi rankose baltą popierių padėkojau Ameliai ir nupėdinau į savo kambarį.

Norėjau, jog ši dalis būtų įdomi ir intriguojanti, tačiau man ji visai nepatinka:( Galbūt po kurio laiką ją pataisysiu.