Vakaras Apvertęs Mūsų Likimus

•24•

Man nespėjus net akių sumerkti jau buvome kažkokioje būstinėje. Spėju tai ta pati į kurią jis mane turėjo atvežti vos pagrobęs. Iš išorės namas tikrai atrodė kraupiai, kadangi buvo senas, labai ryškiai neprižiūrėtas ir milžiniško dydžio. Atrodo lyg būčiau atvažiavusi į adamsų šeimynėlės būstą. Vaizdą dar labiau kraupino šalia esantis didelis medis, ant kuro šakų nebuvo visiškai lapų. Lyg per siaubo filmą. Išlipusi iš mašinos lėtai pradėjau eiti link pastato tačiau vos priėjusi duris Meisonas suėmė mano ranką ir įėjo pirmas, vesdamas mane iš paskos

- Ar tu neturėtum užrišti man akių, kaip daro visi pagrobėjai nenorėdami, jog jų aukos pabėgtų?,- nusistebėjusi tariau, kai jis paprasčiausiai ėjo koridoriumi

- Ir kur bėgtum, jei išeitum?,- jis stabtelėjęs atsisuko į mane,- Amelios kelias tau uždaras,- pasišaipęs tarė ir toliau ėjo. Susiraukiau dėl jo tokio pasakymo. Mano paskutinė galimybė būtų tėvai. Labai įdomu kaip jis reaguotų, jei sužinotų kas iš tikrųjų esu. Šyptelėjau dėl tokios minties. Užsukę už kampo nepastebėjusi spintelės trenkiau į ją koją ir suklupau. Po velniais iš kur ji čia atsirado. Tyliai keikdamasi susiėmiau už tos vietos ir pažvelgiau į vaikiną, kuris stovėjo su pakeltu antakiu

- Rimtai? Spintelė?,- negalėdamas patikėti tarė

- Patylėk, bent jau protingesnis atrodysi,- piktai tariau. Man nespėjus susigaudyti jis prispaudė mane prie sienos ir piktai pažvelgė

- Niekas man neaiškins kaip turiu elgtis,- suėmęs už žandikaulio tarė

- Bet ji galėjo tau aiškint, ar ne?,- vesdama jį iš kantrybės tariau ir jis dar labaiu susiraukė

- Kas galėjo?

- Mergina, nuo kurios būtum turėjęs vaiką,- tiesiai šviesiai tariau ir jis stipriai sukando žandikaulį dar labiau prispausdamas mane prie sienos

- Net nedrįsk apie ją užsiminti,- iškošė pro sukastus dantis. Jo tokia būsena mane šiek tiek gąsdino tačiau turėjau pasirodyti, jog aš nebijau jo. Man norint atsikirsti prieš mus išdygo du vyrukai. Jie keistai susidairė ir šyptelėjo

- Meisonai dar vieną kekšę parsivedei?,- šviesių plaukų vaikinas paklausė. Susiraukusi atsisukau į jį

- Aš ne jokia kekšę ir net nebandyk manęs taip vadinti,- piktai tariau norėdama eiti link jo tačiau Meisonas vis dar laikė mane savo gniaužtuose

- Oh kokia arši,- nusijuokęs tarė,- paskolinsi man kurią dieną?,- vaikinas pažvelgė į Meisoną ir šis kaip mat susiraukė

- Ji ne tavo nosiai. Iš viso ko čia stovit, geriau eikit patikrinti siuntas,- piktai taręs pažvelgė į juos. Nuo vaikinų veidų tuoj pat dingo šypsena ir jie greitai dingo mums iš akių. Pikta kaip širšė atsisukau į vaikiną, kurio veide taip pat nesimatė gerų emocijų. Kelias sekundes pažvelgęs man į akis papurtė galvą ir timtelėjo už rankos. Nesipriešindama sekiau jį, kol priėjome kažkokias duris. Kai vaikinas jas atidarė mane nukrėtė šaltis. Kambarys buvo paprastas tačiau blogas emocijas kėlė didelė lova. Tikiuosi, jog jis to nedarys. Nespėjus apgalvoti visų pasekmių Meisonas įstūmė mane į kambarį ir po savęs uždarė duris. Išplėtusi akis pažvelgiau į jį žengdama atgal kelis žingsnius. Vaikinas mane peržvelgė nuo viršaus iki apačios, kai galiausiai mano bailios akys susitiko su jo šaltomis. Lėtai dėjęs žingsnį link manęs privertė mano širdį plakti šimtą kartų greičiau. Nieko nelaukęs vaikinas per kelis žingsnius prisiartino prie manęs ir įrėmė į spintelę esančią už mano nugaros. Išsigandusi dairiausi po visą kambarį lyg ieškodama pagalbos tačiau nieko nepastebėjau ir kūną užvaldė dar didesnė baimė. Aš nenoriu būti dar kartą išprievartauta. Išriedėjus vienai ašarai tyliai sušnabždėjau:

- Prašau, nedaryk man nieko. Nenoriu dar kartą būti prievartaujama,- man tai ištarus vaikinas susiraukė ir šiek tiek atleido rankas

- Aš neprievartauju merginų tavo žiniai,- šaltai taręs paleido mano rankas ir atsitraukė. Keistai jį nužvelgusi giliai įkvėpiau

- O kaip visos merginos, dėl kurių esi kaltas?,- nedrąsiai tariau

- Antrą kartą nekartosiu,- šaltai nukirto tačiau vis tiek prakalbo,- jas prievartavo mano gaujos nariai, nesu nusiritęs ant tiek, jog tai daryčiau,- pažvelgęs į mane nuliejo šaltu žvilgsniu

- Bet.. kaip tuo metu paaiškinsi savo grasinimus, kai buvome prie mašinos ar motelyje, juk sakei, jog tai padarysi, jei tavęs neklausysiu

- Tai buvo tik grasinimas, tiksliau gąsdinimas, jog žinotum ribas, kurias jau esi ryškiai peržengus ir turėčiau tave už tai nubausti,- jam tai tarus dar labiau prisispaudžiau prie spintelės. Jis tai pastebėjęs kampu lūpų šyptelėjo

- Tu bijai manęs?,- keistai paklausė ir papurčiau galvą, nors tai buvo melas. Prisimerkęs priėjo prie manęs ir uždėjo savo rankas man ant liemens,- o dabar?,- šiek tiek labiau prispaudęs tarė. Širdžiai pradėjus trankytis daug greičiau nei turėtų giliai įkvėpiau ir nurijau susikaupusias seiles

- Ne,- tyliai ištariau. Pažvelgęs man į akis pakėlė antakį ir prikišo savo veidą prie pat manojo. Man, deja, nebuvo kur toliau trauktis, tad turėjau kęsti jo gilų žvilgnį, kuris mane traukė į bedugnę,- ar tu tuo tikra?,- prie pat lūpų tarė ir mane nukrėtė elektra, kai pajaučiau tą šaltį sklindantį nuo jo. Pasimetusi pažvelgiau į jo akis ir lūpas tuomet ir vėl į akis. Vaikinas keistai prisimerkęs šyptelėjo tačiau mus nutraukė į kambarį įėjęs.... Džeimsas. Išsigandusi tuoj pat atstūmiau Meisoną sulaukdama jo pikto žvilgnio. Jo nuotaikos kinta kaip merginos. Juodaplaukis nužvelgė mus, o tiksliau mane ir jo veide pasirodė liūdesys. Giliai širdyje prakeikiau save už tokį elgesį. Juk Džeimsas suteikė man namus, kur galėjau pasislėpti nuo Meisono, o dabar mus aptinka kambaryje prisipaudusius prie sienos

- Džeimsai tai ne tas apie ką galvoji,- bandydama taisyti padėtį žengiau link jo tačiau tuoj pat buvau sučiupta Meisono ir apglėbta jo rankų

- O taip Džeimsai viskas ką galvoji yra tiesa,- šlykščiai taręs pasipuikuojančiai šyptelėjo. Pabandžiusi išsilaisvinti jis tik dar labiau mane suspaudė. Atsisukusi į Džeimsą pradėjau purtyti galvą tačiau jo veide veide vis dar išliko nusivylimas

- Na tuomet netrugdysiu, pasilinksminkit,- išeidamas dar kartą mus nužvelgė ir papurtęs galvą išėjo trenkdamas durimis. Neatsigaudama nuo kątik įvykusio dalyko norėjau susmukti ir apsipilti ašaromis tačiau negalėjau, kadangi mane vis dar laikė Meisonas. Kūną užėmęs pyktis pakeitė ašaras ir aš neapgalvodama pasekmių atsisukusi norėjau trenkti Meisonui. Nelaimei jis greitai pagavo mano ranką. Pabandžiusi su kita, ją taip pat sugavo ir jas užlaužęs parvertė ant lovos kartu užgriūdamas ant manęs

- Tu niekam tikęs padare, tik griauni mano gyvenimą!,- sušukau bandydama jį nustumti nuo savęs. Vaikinas prispaudė mano kūną ir iškėlęs rankas netikėtai įsisurbė į lūpas. Išplėtusi akis susiraukiau ir pastebėjus, jog mano viena koja laisva spyriau jam į tarpkojį. Jis susirietęs nusirito nuo manęs ir aš tuo pasinaudojusi nulipau nuo lovos kartu pasigriebdama stalinę lempą

- Tu prakeikta...,- jis keikdamasis atsistojo nuo lovos

- Tik pabandyk baigti sakinį ir šita lempa skris tau į galvą,- nutraukusi jį tariau ir jis pažvelgė į mane suspaudęs kumščius. Šiek tiek to išsigandau tačiau likau tokioje pačioje pozicijoje. Netikėtai koridoriuje išgirdau batelių kaukšėjimą ir durys tuoj pat prasivėrė. Į kambarį įėjo tamsiaplaukė mergina vilkinti labai trumpą suknelę. Ant jos veido nebuvo labai daug makiažo, kas parodė, jog ji nėra viena iš tų barbių. Pamačiusi mane su iškelta lempa ir Meisono piktą žvilgnį susiraukė

- Kas per velnias čia vyksta?,- nužvelgusi mus tarė. Meisonas dar kartą šaltai pažvelgė į mane ir nupėdino prie durų

- Duok jai kitus rūbus ir paaiškink taisykles, aš su tokia laukine neištveriu,- atsisukęs į merginą piktai tarė ir greitai išėjo iš kambario garsiai trenkdamas durimis.