Vakaras Apvertęs Mūsų Likimus

•9•

Prabudau iš gilaus miego nuo toli neaiškiai girdimų žodžių. Nenorėjau atsimerkti, nes žinojau, jog tai Meisonas tačiau ilgai negalėčiau vaidinti, jog miegu. Ištiesusi kojas pasiraiviau ir pramerkiau sulipusias akis. Saulei veržiantis į mašiną jautėsi ne mažas karštis. Vaikino mašinoje nebuvo tačiau pasukusi galvą jį pastebėjau su kažkuo kalbantis. Mano akys kaip mat praplatėjo pamačius žmogų, tiksliau dar vieną vaikiną. Tai tikriausiai tas pats žmogus, kuriam Meisonas skambino dėl mašinos. Galbūt jis galėtų man padėti. Atidariusi dureles atkreipiau jų dėmesį. Lėtai išlipusi pažvelgiau į vaikiną ir šyptelėjau tačiau tuoj pat išgirdau Meisono balsą

- Gali net nebandyt, jis tau tikrai nepadės,- šaltai taręs sužlugdė mano viltis, o šypsena iš karto dingo nuo veido. Atsidususi pažvelgiau į Meisono neutralų veidą ir vos ne pavarčiau akis

- Ar tai ta pati mergina, kuri išgirdo jūsų pokalbį?,- vaikinas taręs pakėlė antakius ir mane nužvelgė. Pasijautusi keistai labiau patempiau Meisono megstuką žemyn ir apglėbiau save rankomis. Meisonas tai pastebėjęs susiraukė tačiau nieko nedarė

- Taip ta pati,- trumpai taręs išsitraukė cigaretę. Jis tikrai per dažnai rūko. Tuo metu, kai jie kalbėjo labiau atkreipiau dėmesį į vaikiną. Juodi plaukai, rudos akys ir taip pat ne mažai tatuiruočių, kurios matėsi per jo baltus marškinėlius. Galiu pripažinti - jis dailus vaikinas ir, manau, dauguma merginų kabinasi jam ant kaklo. Pamatęs mano žvilgsnį vaikinas man mirktelėjo tačiau pamatęs, jog aš be batų susiraukė

- Kodėl neduodi jai kažkuo apsiauti? Juk ji gali kažkur įsirėžti į pėdą,- pertraukęs Meisoną tarė. Tamsiaplaukis perliejo mane žvilgsniu lyg būčiau kažką blogo padariusi

- Ji gali išgyventi ir be batų. Šiaip ar taip, lengviau būtų ją pagauti basą,- pavartęs akis išpūtė dūmus man tiesiai į veidą ir aš pradėjau kosėti rankomis stengdamasi juos išblaškyti. Juodaplaukis papurtė galvą ir priėjęs savo mašiną jos viduje pradėjo kažko ieškoti tuo tarpu Meisonas priėjo prie manęs ir stipriai suspaudė mano ranką

- Kad negirdėčiau nė žodžio jam ištarto, ir savo makaulėje gali net nesvajoti apie jo pagalbą,- aršiai taręs paleido ranką ir aš ją pamasažavau. Pažvelgusi į ją pamačiau didelę raudoną dėmę. Tikriausiai liks mėlynė tačiau ji jau būtų ne pirma. Aš jį pažįstu tik kelias dienas, o jau turiu mėlynių daugiau nei per kelis metus būčiau netyčia kažkur pasidariusi. Pakėlusi galvą pažvelgiau į jį tačiau nespėjau nieko pasakyti, kadangi prie manęs priėjo juodaplaukis su kojinių pora. Nusišypsojau dėl to. Ar vaikinai visada vežiojasi savo gyvenimą mašinoje? Liepęs atsisėsti ant sodynės vaikinas jas užmovė, kol Meisonas mus stebėjo degindamas žvilgsniu. Atsistojusi tyliai padėkojau ir pajaučiau malonų jausmą pėdose. Nespėjau susigaudyti kaip greitai buvau patraukta už rankos ir atsidūriau Meisono glėbį. Uždėjęs savo ranką man ant liemens stipriai jį suspaudė, jog vos ne cyptelėjau. Pažvelgusi į jo veidą kaip visada pamačiau tik ledines akis žvelgiančias į juodaplaukį

- Turim važiuot, laukia dar ilgas kelias, o policija gali susekt kiekvieną akimirką,- šaltai taręs pasiėmė savo krepšį ir nusitempė į kitą dabar atvarytą mašiną, o juodaplaukis nuėjo prie senosios kažką joje darydamas. Kiek supratau jis turėtų važiuoti su mumis. Vos durims užsidarius jis piktai pažvelgė į mane

- Galvoji, jog šypsodamasi ir vaidindama nelaimingą mergaitę jį paveiksi? Gali net nesvajoti. Jis dirba man, o mane išdavę žmonės miršta ilga ir kankinama mirtimi,- karčiai tarė ir tuoj pat į mašiną įsėdo juodaplaukis su maža šypsenėle. Nusimato įdomi kelionė. Vos tik pajudėję Meisonas nudūmė dideliu greičiu. Žvelgdama į skriejančius vaizdus pastebėjau, jog saulė jau aukštai pakilus ir pagal viską dabar jau turėtų būti diena. Pažvelgusi į mašinos skydelį jame rodė pusė dviejų. Kažin kaip reagavo Megan ir Markas sužinoję, jog mane pagrobė didžiausias nusikaltėlis, kurio ieško visas Bostonas ir aplinkinės valstybės. Tikiuosi, jog neįvariau jiems didelio šoko, nors apie tai galvodama net pati netikiu savo žodžiais. Nes jei aš išgirsčiau, jog kažką pagrobė iš mano pažįstamų jau būčiau nusipešus pusė plaukų. Mano mintis išblaškė juodaplaukio balsas

- Tai, koks tavo vardas?,- bandydamas išsklaidyti įtampą tarp mūsų tarė.

- Laila,- man nespėjus prasižioti už mane atsakė Meisonas. Juodaplaukis tyliai nusikosėjo bandydamas sulaikyti juoką

- Malonu Laila, aš Džeimsas,- pabrėždamas mano vardą tarė ir šyptelėjo

- Jei nereikia žinot tavo vardo, nes greitai ji bus ne be mano atsakomybė,- šaltas Meisono balsas atsklido panaikindamas šiek tiek jaukesnę atmosferą

- Tai ką planuoji daryti?,- susiraukęs vaikinas tarė

- Nuvešiu ją ten, kur niekas nenorėtų būti,- skodžiantis kelią tarė lyg manęs čia nebūtų

- Pas Hunterį?

- Ne, nuvešiu ją į savo būstinę, jei supranti apie ką kalbu

- Bet, juk ten vieš...,- juodaplaukiui nespėjus ištarti Meisono šaltas balsas pertraukė jį

- Žinau kas ten ir man visai nerūpi, jog ją ten paliksiu,- galutinis jo šaltai ištartas sakinys ir mašinoje vėl spengė tyla. Tik tuomet supratau, jog jis žino mano vardą, tačiau iš kur, juk aš jam jo nesakiau. Susiraukusi sudėjau rankas ant krūtinės ir toliau žvelgiau į kelią. Vienas pliusas man prisidėjo, jog dabar Meisonas negalės manęs prie Džeimso skriausti

- Sustok į artimiausią užkampio užkandinę, iki ten dar neturėtų būti atsklidę žinios apie tave,- Džeimsas po kelių minučių tarė

- Kam?,- Meisonas pakėlęs antakį paklausė

- Spėju, jog merginai dar nedavei, nė kasnelio, nes atrodo taip lyg būtų kelias dienas nevalgiusi,- juodaplaukis tarė ir mano pilvas kartu tyliai suurzgė primindamos, jog aš taip pat žmogus. Nuo įtampos per šias kelias dienas net ir nebuvo didelio noro valgyti. Man reikėjo tik vandens, jog galėčiau palaikyti organizmo veiklą ir kitaip tariant nenumirčiau. Meisonas susiraukė ir pažvelgė į mane per veidrodėlį. Kelias sekundes paspoksojęs galiausiai atsakė:

- Gerai, bet ilgai turėsim neužtrukti,- jam atsakius Džeimsas suplojo rankomis ir pamerkė man akį nuo ko šyptelėjau tačiau pamačius, jog visa tai stebi Meisonas su piktu žvilgniu iš karto nustojau šypsotis ir nusisukau nuo jo. Niekada neperprasiu šio vaikino. Niekaip nesuprantu kaip toks kaip Džeimsas gali su juo bendrauti. Vaikinas mėgsta šypsotis, juokauti ir yra nuoširdus, o Meisonas šaltumo ir pykčio kupinas žmogus. Kaip iš viso jį kažkas pristoja ir ištveria buvimą su juo vienoje patalpoje? Na man tai buvo išbandymas ir laimei jį įveikiau.

Už dešimties minučių privažiavome mažą tačiau jaukiai atrodančią užkandinę. Iš išorės, ji atrodė labai sena tačiau ryški, kadangi sienos buvo nudažytos ryškiai oranžine spalva. Įėję į ją nustebau, kadangi joje buvo tik keli žmonės. Du vyrai atrodantys lyg medžiotojai, tikriausiai po savo laimikių užklydo papietauti ir atšvęsti. O pačiame gale sėdėjo senų žmonių pora. Niekas atrodo net nepastebėjo, jog įėjome, kadangi visi ir toliau bendravo tačiau vos tik atsisėdome vieno iš medžiotojų žvilgsnis nukrypo į mus, o tiksliau mane. Jis kažką pašnibždėjęs savo draugui parodė į mane ir jiems kartu atsisukus mane nukrėtė šaltis

- Ką užsisakysi?,- tik dabar atkreipiau dėmesį į Džeimsą, kuris visą savo dėmesį skyrė man

- Aš na.. nežinau,- tyliai tariau pažvelgdama į Meisoną, kuris atrodė, jog čia nuobodžiauja sėdėdamas

- Galim užsisakyti amerikietiškų kepsnelių. Užtikrinu, jog jie labai skanūs,- vaikinas apsilaižęs lūpas tarė ir aš tyliai nusijuokiau atkreipdama Meisono žvilgsnį. Jis nežymiai trenkęs ranka į stalą atsistojo ir kažkur išėjo prieš tai mane perliedamas gero nežadančiu žvilgniu.