Vakaras Apvertęs Mūsų Likimus

•49•

Žvelgiau į juos negalėdama patikėti tuo kas vyksta. Dabar jų veiduose negalėjau įžvelgti nė kruopelytės meilės ar šilumos, nes visa tai užpildė tik šaltis ir nepasitikėjimas. Atrodo lyg tai būtų tik baisus košmaras iš kurio tuoj pabusiu savo namuose, tarp žmonių, kurie atgaivino mano jausmus. Tačiau tai nebuvo sapnas, kadangi jau seniausiai būčiau atsikėlus išpilta šalto prakaito, o nubėgusi į pirmą aukštą jame išvyščiau motiną ir tėtį geriančius kavą. Tai dar labiau stingdė kraują. Po minutės ar kelių, atrodo lyg čia stovėjome amžinybę tėtis paėmė mamos ranką ir greitai nusivedė į namus daugiau neasisukdami ir nieko nepasakydami. Atrodo dar prieš jiems nueinant mamos veide galėjau įžvelgti abejonę ir kartu šoką. Tik trinktelėjus durims aš atsigavau ir susmukau vidury kiemo. Uždėjusi rankas ant plaukų pradėjau juos pešti ir tyliai kartoti, jog tai ne tiesa. Tai negali būti tiesa. Deja, mano nelaimei, tuoj pat pajutau kaip esu pakeliama ir stumiama link mašinos. Akių negalėjau pakelti, kadangi žinojau, jog visi spokso į mane. Dabar jų galvose tikriausiai sukasi pačios blogiausios mintys, o aš net nepajėgiu pasipriešinti, kadangi vis dar esu sukrėsta. Netrukus buvau pasodinta į automobilį ir vaikinas pats ją apėjęs įsėdo tačiau aš neregavau. Pakėlusi galvą pažvelgiau per langą ir kartu  pasigailėjau tokio savo poelgio, kadangi pamačiau dešimtis žmonių apspitusius tėvų namus ir paniekinančiais žvilgsniais veriančius mane. Net ir mažieji keistai žvelgė, lyg žinodami viską apie Meisoną. Ilgai tai netruko, kadangi tuoj pat išvažiavome iš kiemo ir vaikinas nudūmė keliu. Kiek laiko pavažiavę jis netikėtai man uždėjo ranką ant kelio

- Na ir kaip pasirodymas? manau atrodėm fantastiškai,-  išdidžiai  paklausė. Vaikinas kiek labiau suspaudė mano šlaunį ir aš krūptelėjau pajausdama kaip kūną užpildo įniršis susimaišęs su šoku

- Kaip galėjai taip pasielgti?!,- netikėtai sušukau sulaukdama jo pikto žvilgsnio

- Nekelk prieš mane...

- Tu man neaiškinsi kaip turiu elgtis,- pertraukusi jį piktai sušnypščiau ir griebiausi durų rankenos tačiau vaikino reakcija buvo greitesnė ir jis užrakino jas, o po poros sekundžių jau stovėjome šalikelėje. Nuo staigaus stabdymo susitrenkiau galvą į langą ir aiktelėjau. Net nespėjau susigaudyti kaip vaikinas iššoko iš mašinos ir priėjęs prie mano durelių ištempė mane į lauką kartu stipriai priremdamas prie durelių. Giliai kvėpuodama nukreipiau žvilgsnį į jį. Vaikinas stipriai suspaudęs liemenį priartėjo prie veido ir piktai suurzgė

- Dar vienas toks išsišokimas ir paliksiu vidury kelio. Namo galėsi eit pėsčia,- įsmeigdamas aštrų žvilgsnį tarė

- Ir eisiu,- nepraėjus nė sekundei pareiškiau sulaukdama keistos jo veido išraiškos

- Kur?,- pakėlęs antakį pašaipiai paklausė. Pajautusi kaip užkaista veidas iš pykčio nustūmiau jo rankas nuo savo liemens ir patraukiau tuo pačiu keliu, kuriuo ir atvažiavome. Mano kiekvienas raumenėlis trūkčiojo iš neapykantos. Be visko ką padarė jis dar ir tyčiojasi iš manęs! Išgirdusi kaip vaikinas pradeda eiti link manęs šiek tiek išsigandau, tad pamačiusi netoli didelę šaką čiupau ją ir apsisukusi ištiesiau prieš save lyg ginklą, padėsiantį man nuo jo apsiginti. Jis stabtelėjo ir atidžiai į mane pažvelgė lyg tikrindamas ar tikrai tai darau. Jei kas dabar kažkas mus pamatytų tikrai galvotų, jog esam ne pilno proto. Mergina atsukusi šaką į vaikiną, o tas stovi ir keistai žvelgia. Lyg iš dramos filmo

- Ar tu juokauji? Šaka?,- jis stengdamsis sulaikyti juoką nusikosėjo. Dar labiau susiraukiau ir abi rankas uždėjau ant jos lyg ruošdamasi puolimui

- Geriau nesiartink, jei nenori, jog skaudėtų,- įspėjau. Netrukus netoli savęs išgirdau vaikino juoką ir jis uždėjęs ranką ant pilvo kikeno. Dar gal gyvenime nesu mačiusi jo taip nuoširdžiai juokiantis. Atleidusi savo gniaužtus ir užsisvajojusi net nepastebėjau kaip greitai iš manęs buvo atimta šaka. Vaikinas nusviedęs ją kuo toliau prispaudė savo kūną prie manojo

- Jokios sienos man netrukdytų ateit pas tave, o ypač šaka,- suėmęs mano smakrą pakėlė, jog galėčiau žvelgti jam tiesiai į akis. Vaikinui ilgiau užsibuvus prie mano veido pasijaučiau labai nejaukiai, tad nuleidusi galvą kostelėjau pažadindama jį iš minčių. Meisonas  atrodo kiek pasimetė tačiau tuoj pat jo veidas įgavo rimtumą. Atleidęs savo rankas jis dar kartą žvilgtelėjo į mane ir nusisukęs tarė:

- Sėsk į mašiną, tikrai viena nepareitum tokį kelią,- šaltu balso tonu ištarė ir nuėjęs įsėdo į automobilį. Susiraukiau dėl jo tokios greitos nuotaikų kaitos. Staiga pajaučiau kaip ant mano rankos užkrito vandens lašelis, po kurio sekė dar vienas ir daugybės jų pabirusių iš dangaus. Atsidususi supratau, jog net dangus neleidžia man patraukti savo keliu. Nugalėjusi savo vidinį balsą lėtai nupėdinau link mašinos ir įsėdau net nepažvelgdama į Meisoną. Jis taip pat ko gero nesiruošė to daryti, kadangi vos užtrenkiau dureles jis užkūrė mašiną ir pajudėjo. Tarp mūsų tvyrojo keista įtampa, kuri man neleido nuklysti į savas mintis. Pažvelgusi į veidrodėlį pamačiau, jog mano tušas buvo nubėgęs, o plaukai lyg po gero dušo, nors atrodo po lietumi stovėjau vos kelias minutes. Rankomis nubraukusi paakius šiek tiek pagerinau padėtį tačiau man greituoju metu reikėjo patekti į dušą, nes kitaip pradėsiu gąsdinti žmones. Netikėtai pastebėjau už mūsų važiuojantį juodą furgoną ir susiraukiau. Mes važiavome pakankamai lėtai, jog jis galėtų mus aplenkti, tačiau vairuotojas taip ir toliau važiavo prilipęs prie pat mūsų automobilio

- Meisonai...

- Patylėk Laila,- jis staigiai mane nutraukė šaltu balsu. Sukandau dantis ir atsisukau į jį

- Jei tylėčiau taip ir nesužinotum, jog mus seka,- piktai ištariau ir vėl pažvelgiau į veidrodėlį, kuriame pastebėjau dar labiau priartėjusį furgoną. Netikėtai pro langą buvo iškištas pistoletas ir kažkas pradėjo šaudyti. Aiktelėjusi pasilenkiau

- Po velniais,- Meisonas garsiai nusikeikė ir padidino greitį. Padaręs staigų posūkį įsuko į siaurą keliuką. Jis buvo žvyruotas, tad susidarę dulkių kamuoliai neleido matyti už savęs esančio vaizdo. Netrukus iš jų išlindo tas pats furgonas tačiau dabar buvo galima matyti, jog jame sėdi du vyrai šautuvus atsukę į mus. Pakišau ranką po sodynę lyg žinodama, kad čia yra šautuvas ir iškėliau jį prieš save. Meisonas greitai pažvelgė į mane ir susiraukė

- Nekvailiok ir padėk pistoletą,- jis greitai ir piktai ištarė. Šį kartą tikrai jam nenusileisiu. Giliai įkvėpusi atsidariau langą ir nusitaikiusi į padangas iššoviau. Mano nelaimei ji nekliudė furgono tačiau jie jau lipo mums ant kulnų,- Laila!,- išgirdau piktą Meisono balsą. Nekreipdama į jį dėmesio dar labiau persivėriau per langą ir atidžiai nusitaikiusi šoviau šį kartą pataikydama tiesiai į dešimtuką. Kiek susimėtę jie sustojo vietoje, o mes nerūkome man nežinomu keliu. Šyptelėjau dėl savo tokio laimikio jausdama kaip adrenalinas pulsuoja mano venomis tačiau atsisukus į vaikiną pastebėjau jo įniršusį žvilgsnį.