Vakaras Apvertęs Mūsų Likimus

•52•

Išplėtusi akis žvelgiau į vaikiną. Jaučiau kaip iš lėto pradeda kaisti visas kūnas nuo jo nešvankių žodžių, o, ypač, artumo. Vaikino kūnas buvo stipriai prirėmęs manąjį prie sienos, todėl mus skyrė vos keli centimetrai. Kvėpavimas darėsi vis nelygesnis ir gilesnis. Tai rodė, kokią įtaką turi šis vaikinas man. Nuleidau akis į žemę, negalėdama atlaikyti jo žvilgsnio. Deja jis suprato mano žvilgsnį klaidingai ir dar labiau nusišypsojo. Užkaitusi lyg burokas įrėmiau savo rankas jam į krūtinę tačiau greitai buvau sučiupta ir apsukta. Meisonas uždėjęs savo rankas man ant liemens švelniai perbraukė per pilvą lėtai slinkdamas link šlaunų. Suvirpėjusi prikandau lūpą, jog neišleisčiau dejonės

- Taip tikrai nepalenksi manęs į savo pusę,- tyliai prakalbau stengdamasi nukreipti dėmesį į šalį. Deja vaikinas nesustojo, tačiau ir toliau leidosi, kol galiausiai pasiekė tarpkojį ir aš sustingau smarkiai įremdama rankas į sieną

- Ar tikrai? Tau reikia tik kelių mano prisilietimų ir tu jau virpi mano rankose,- jis geidulingu balsu tyliai sušnabždėjo

- Tai netiesa!,- aštriai tariau ir greitai apsisukusi nustūmiau jį. Meisonas kaip mat susiraukė,- tu esi mano tėvų priešas ir mano pagrobėjas, todėl negalvok, jog aš tau kažką jaučiu,- sušnypščiau. Vaikinas sukando dantis ir staiga sugriebė mano alkūnę kita ranka apglėbdamas liemenį

- Tu esi mano žmona,- jis piktai ištarė man tiesiai į veidą,- Jei būčiau tavo pagrobėjas seniai būčiau tave išprievartavęs ir nužudęs, o jei tėvų priešas, tėvas tikrai nebūtų taip lengvai tavęs atidavęs man,- išdėstęs viską atleido savo gniaužtus ir atsitraukė kelis žingsnius atgal. Kaip mat pajaučiau nematomą tuštumą skyrusią mus. Susidėjusi rankas ant krūtinės nustačiau priešišką žvilgsnį. Jis manęs lengvai nepalauš

- Ar gi priverstinis ištekinimas tau nieko nesako?!

- Pati pasirašiai sutartį pilnai jos neperžiūrėjus!,- jis piktai atšaukė. Dabar visi namai skambėjo mūsų šauksmais

- Apgaulingą sutartį! Aš maniau, jog nesi toks be širdis,- aršiai tariau. Nespėjau net sureaguoti, kai šalia manęs į sieną atskrido vaza. Krūptelėjau sucypdama ir pasitraukiau į šalį. Užmynusi ant vienos iš šukių suklupau. Kartu taip į kelienius įsirėžė dar kelios šukės. Tyliai sudejavusi pažvelgiau į padus ir nusikeikiau, kadangi juose buvo įvairovės šukių. Meisonui priėjus ir norėjus paimti mano ranką greitai ją atitraukiau ir isteriškai sušukau:

- Eik iš čia!! Nenoriu tavęs matyt nei čia, nei savo visam gyvenime,- tai pasakiusi atsirėmiau į sieną ir pradėjau tyliai raudoti,- prašau, palik mane ramybėj,- tyliai, galima sakyti, sušnabždėdama tariau. Meisonas atsitraukė ir išsitiesė. Negalėjau net pažvelgti jam į akis. Vaikinas apsisuko ir greitai nupėdino link durų. Atidaręs jas dar kartą pažvelgė į mane

- Jei ką, aš būsiu šalimais tavo kambario,- tylus balsas atsklido netoli manęs. Vis dar žvelgiau į žemę, pilną šukių ir pakelti akių negalėjau. Vos tik išgirdusi durų trinktelėjimą krūptelėjau. Akys buvo patinę nuo ašarų. Kūnas sustingęs lyg būčiau sėdėjusi čia ne dešimt minučių, o kelias valandas. Lėtai grabaliodama sieną atsistojau ir klūpčiodama nuėjau į vonią už savęs palikdama kraujo pėdsakus. Į veidrodį net nežvilgtelėjau, kadangi žinojau, jog atrodau siaubingai. Įlipusi į vonią su rūbais pasileidau drugno vandens ir atsiguliau. Tik tuomet supratau, kiek prisikentėjau dėl Meisono. Kai jau gyvenau normalų gyvenimą, jis ir vėl jį sugadino. Turėjau mylinčius tėvus, kelis draugus ir net tuos mažuosius išdykėlius, kurie mane erzindavo. Dabar, per vieną dieną sugebėjau viską prarasti. Lėtai išsitraukusi visas šukes pasijaučiau šiek tiek geriau. Nebuvo to duriančio jausmo, kurį jaučiu kievieną dieną širdyje. Išorę galiu pagydyti, tačiau vidaus - ne. Vanduo jau buvo nusidažęs raudona spalva, o vanduo ledinis tačiau aš ir toliau gulėjau nejausdama nieko aplink save.

Pragulėjusi apie pusvalandį kambaryje išgirdau trinktelint durims.  Tikriausiai Meisonas atėjo apsižvalgyti ir įsitikinti, jog dar nenusižudžiau. Tačiau išgirdusi pažįstamą balsą suklusau

- Laila, brangioji ar tu čia?,- Amelios balsas atsklido už durų

- Taip,- norėjau garsiai ištarti tačiau dėl gumulo gerklėje tai išėjo tik kaip šnabždėjimas

- Aš ateinu,- ji garsiai ištarė ir įėjusi sustingo rankas uždėdama sau ant burnos,- dieve tu mano, ką tas gyvulys tau padarė?,- ji tyliai sušuko ir greitai priėjo padėdama man išlipti iš vonios

- Tai aš pati įsilipau į šukes,- net nesuprasdama, jog jį ginu tyliai ištariau. Ji smarkiai papurtė galvą ir apsupo mane rankšluosčiu. Paduose vis dar jaučiau mažą skausmą, tad šiek tiek krūptelėjau, kai Amelia pradėjo mane vesti link lovos. Pasodinusi lyg mažą vaiką nuėmė bliuskutę ir kelnias. Jaučiausi bejėgė, tad net nesijudinau, o leidau jai daryti ką reikia. Išgirdusi durų sugirgžėjimą atsisukau į jas prieš save išvysdama sumišusį Meisono žvilgsnį. Įėjęs vaikinas atsargiai uždarė po savęs duris ir priartėjo prie manęs. Vos Amelia jį pamatė tuoj pat pradėjo šaukti

- Ką tu jai padarei?! Ji lyg gyvas lavonas!,- moteris mosykavo rankomis rodydama į mane. Vaikino akims susitikus su manosiomis pajaučiau šaltį. Nužvelgęs mano kūną prikando lūpą ir atsisuko į Amelią 

- Atsimink, jog aš tave pakviečiau, tad tuoj pat galiu ir išvaryti,- nukreipęs savo žvilgsnį į moterį piktai ištarė. Amelia papurtė galvą

- Tu niekada nepasikeisi,- ji pasišlykštėjusi tarė

- Man ir nereikia keistis,- jis šaltai ištarė ir atsisėdo prie manęs suimdamas mano ranką. Išplėtusi akis pajaučiau mažą paniką apimančią mano kūną

- Paleisk mane!,- netikėtai sušukau ir ištraukusi savo ranką pasitraukiau atgal. Jaučiausi lyg beprotė, bijanti šio žmogaus, tačiau taip iš tikrųjų ir buvo. Aš bijojau jo. Po šio karto tikrai... Meisonas susiraukė ir kai vėl norėjo paimti mano ranką jį sustabdė Amelia. Moteris sučiupusi jo alkūnę piktai nužvelgė

- Geriau nesimaišyk jai po kojomis. Tu gerai nepažįsti manęs, dėl jos galėčiau paaukoti gyvybę, o dabar eik iš čia, kol dar neišspardžiau tau šiknos,- ji piktai ištarė. Meisonas sukando dantis tačiau nieko nesakęs greitai išėjo iš kambario stipriai trenkdamas durimis. Amelia dar kartą papurtė galvą ir atsisėdo šalia švelniai suimdama mano ranką

- Viskas bus gerai,- ji tyliai ištarė,- kol aš su tavimi tikrai neleisiu, jog būtum skriaudžiama,-  moteris apkabino mane ir laikė tol, kol baigėsi visos mano ašaros. Po kurio laiko atsitraukėme ir ji nusišypsojusi vos matoma šypsena įdavė man į rankas švarių apatinių rinkinį ir kitus rūbus. Nuėjusi į vonią jais persirengiau. Giliai įkvėpusi susirišau plaukus ir dar kartą pažvelgusi į veidrodį išėjau. Laikrodis rodė dvyliktą valandą nakties, todėl akys jau savaime merkėsi. Amelia tai pamačiusi šyptelėjo

- Gali eiti miegoti, deja, tačiau aš turiu išvykti, bet prižadu, jog būtinai tave aplankysiu per pastarąsias dienas,- ji stipriai mane apkabino ir išeidama dar pamojavo. Durims užsidarius dar keletą minučių pastovėjau vietoje ir tik tuomet atsiguliau į šiltą lovą.