Vakaras Apvertęs Mūsų Likimus

•87•

Praeidama spintelę pasigriebiau obuolį ir atsisėdau ant baro kėdės sukdama galvą, kaip galėčiau Meisoną apsukti aplink pirštą nesukeldama įtarimų. Jei jį spausiu, tuoj pat viskas išaiškės, man net nespėjus paprieštarauti, bet jei taip ir toliau sėdėsiu rankas sudėjus visa diena nueis šuniui ant uodegos.

Po gero pusvalandžio pagaliau nušvito idėja, kuri neturėtų būti labai prasta. Svarbiausia, jog turiu nepastebėtai paimti raktus ir išslinkti. Žinau, rizika beveik šimtaprocentinė, tačiau kas nerizikuoja, tas negeria šampano

- Meisonai?,- įėjusi į svetainę prakalbau. Vaikinas pakėlė galvą. Per šį laiką jis neatsitraukė nuo popierių. Girdėjau tik jų šnarėjimą ir vaikino tylų niurzgėjimą. Tikriausiai reikalai sunkiai juda į priekį arba kažkas jam neleidžia susikaupti

- Jei ir vėl apie tai kalbėsi, prisiekiu Dievu, prisirišiu tave prie savęs ir užkimšiu burną,- atsidusęs ištarė. Tyliai sukikenau, tačiau tuoj surimtėjau. Krenkštelėjusi atsisėdau šalia vaikino ir pažvelgiau į jo pavargusį veidą. Jis taip ilgai sėdėjo prie tų popierių, jog net užmiršo maistą ar paprastą vandenį. Užtat šalia stovinti šiūkšliadėžė buvo pilna sulamdytų ir nereikalingų dokumentų 

- Atėjau priminti, jog tu taip pat esi žmogus, o ne robotas, kuris per vieną dieną nori išsiaiškinti visą informaciją apie dingusią seserį. Tau reikia poilsio,- uždėjusi rankas ant pečių lėtai pradėjau masažuoti. Meisonas dar kartą atsiduso, o kūnas netrukus atsipalaidavo suteikdamas man visą dėmesį. Šyptelėjau prikandusi lūpą. Dar truputėlis ir jis priklausys nuo manęs

- Ką tuo nori pasakyti? Jog eičiau vidury dienos miegot, kai tuo metu mano mažoji sesutė terorizuoja žmones?,- atsisukęs į mane prisimerkė. Papurčiau galvą palinkdama virš jo. Kojomis apglėbiau jo klubus ir atsisėdau. Meisonas tuo tarpu sekė kievieną mano judesį, o akyse suspindėjo šelmiškos ugnelės. Uždėjęs delnus ant mano užpakaliuko prisitraukė artyn

- Galėtume kažką nuveikti, juk šiandien tavo gimtadienis, negi ruošiesi taip ir prasėdėti visą dieną čia?,- braukdama pirštu jam per skruostą, lūpas ir kaklą ištariau. Vaikinas gudriai nusišypsojo. Priartėjęs norėjo įsisiurbti man į lūpas, tačiau aš greitai atsitraukiau ir atsistojusi prakalbau

- Ar galėtum šia proga atnešti iš rūsio patį geriausią vyną?,- kilstelėjusi antakį paklausiau. Meisonas kelias sekundes patylėjo. Jo žvilgsnis skersai tyrinėjo mane ir laukė bent vieno išsiduodančio judesio, tačiau aš užgniaužiau visą blogą nuojautą ir dar kartą plačiai nusišypsojau

- O kaip Amelia? Juk sakei, kad baisiai nori susitikti su ja,- įtartinai paklausė, o mano kūnas akimirkai sustingo į luitą. Sunkiai nurijusi seiles įprastu balsu prakalbau

- Juk tai tik gėlės, kitą kartą nuvažiuosim. Tu visada būsi brangesnis už bet kokį daiktą,- pakštelėjau jam į skruostą. Atrodo Meisonas patikėjo manimi. Pakilęs patraukė link išėjimo. Nusekiau jį žvilgsniu, kol galiausiai vaikino nebuvo matyti. Lengviau atsidususi pažvelgiau į raktus mano rankose. Iš tikrųjų, kaip lengva tuos vyrus apsukti aplink pirštą... Sukikenusi patraukiau link išėjimo, tačiau visas juokas dingo, kai išgirdau žingsnius. Veidas pabalo. Jis suprato. Jis viską išsiaiškino. Lyg paklaikusi dairiausi po kambarį kur galėčiau pasislėpti, tačiau vienintelė slėptuvė būtų mūsų miegamasis arba vonios kambarys. Netrukus man prieš veidą atsidarė durys o už jų.... Amelia?! Supykusi be žodžių pamosykavau rankomis, tačiau moteris į mane pažvelgė lyg į beprotę

- Kas...,- Amelia norėjo jau klausti, tačiau tuoj pat užspaudžiau jai delnu burną. Ji susiraukė nesuprasdama, kas vyksta

- Priverčiau Meisoną atnešti vyno, todėl turim kuo greičiau dingti iš čia, kol jis dar neatėjo,- tyliai sušnabždėjau

- Tai geruoju nesibaigs,- moteris papurtė galvą nepritardama tokiam mano sprendimui

- Bet tai vienintelė galimybė mum ištrūkti. Štai,- įdėjau jai į rankas raktus,- eik į mašiną, turiu sutvarkyti dar vieną reikalą

- Neišprotėk,- sušnypšė moteris,- juk jis tuoj ateis

- Suspėsiu, tu tik užkurk mašiną ir aš tuoj būsiu,- moteris nenoriai linktelėjo galva. Greitai nubėgusi iki svetainės paėmiau mano nuožiūra svarbiausius dokumentus ir įdėjau juos į rakinamą stalčiuką, kurio raktus šio metu turiu tik aš. Dabar jis tikrai neturės ramaus vakaro, šyptelėjusi mintyse atsistojau ir skubomis išėjau iš namų tyliai uždarydama duris. Vos Amelia mane pastebėjo tuoj pat užkūrė mašiną. Įšokusi į ją pasijaučiau lyg kokiame veiksmo filme. Tik šiuo atveju labiau norėčiau būti žiūrove, nei jo dalimi

----

Atsipūsti galėjau tik tuomet, kai pasiekėme nuošalią sodybą. Išlipus vaizdas tiesiog užkerėjo. Gamta idealiai sutvarkyta, darželių visur, kur tik pažvelgsi, viduryje styro didžiulis fontanas, kuriame rodos, dabar su mielu noru išsimaudyčiau po ledine srove, o ore tvyro ką tik nupjautos žolės kvapas. Be visų šių gėrybių prieš mus atsiveria begalinis ežeras, kurio bangos skalaudamos vandenį atneša gaivą, retkarčiais persipynusią su gamtos įvairiais kvapais. Vos mano akys užkliuvo už sodybos pajaučiau suspurdant širdį, juk ne kiekvieną dieną pamatysi tokį meno kūrinį padarytą žmogaus rankomis. Pastatas buvo rąstinis, tačiau kartu sumodernintas. Kiekviena detalė tobulai tinkanti, o svarbiausias bruožas - stogas visai neprimenantis kuriame amžiuje mes gyvename. Jis buvo taip įmantriai išlankstytas lyg tai būtų nupiešta ant popieriaus. Sužavėta kelias minutes stovėjau be žado. Amelia pastebėjusi mano ištįsusį veidą garsiai nusijuokė prikeldama mane iš minčių

- Iš kur ištraukei tokį grožį?,- neatplėšdama akių paklausiau

- Tai mano buvusios bendraklasės vyras. Jis tikras auksarankis. Šį meno kūrinį sukonstravo per trejus metus. Kai pirmą kartą jį pamačiau mano reakcija buvo lygiai tokia pati, kaip ir tavo

- Tai jau tikrai auksarankis...,- sumurmėjau

- Nagi eime, mūsų laukia ilgas darbas, beto atvažiuos tavo draugai padėti,- mum einant takeliu link pastato ištarė moteris,- jie tiesiog mirtinai išsiprašė, tad negalėjau atsisakyti, o ir mums pagalba ne prošal,- šyptelėjau įsivaizduojama kaip jie kamantinėja Amelią, kol galiausiai ji pasiduoda. Kaip tik tuo metu į kiemą įsuko sidabrinė audi, o jai sustojus iš keleivio vietos iššoko strikinėdama Megan. Greitai pribėgusi apkabino

- Pasiilgau,- sucypė. Tuomet atsitraukus jos žvilgsnis pakibo už manęs. Jai pradėjus dar labiau cypti. Greitai priėjęs Markas užspaudė jai delnu burną ir pavertė akis

- Oj tos merginos...,- papurtė galvą, tačiau ir pats akimis tyrinėjo pastatą

- Nagi, pradėkim darbus! Tebūnie šis gimtadienis būna geriausias!,- suplojusi delnais išgirdau pritariančius šūksnius.

---

Trys valandos ir mūsų nuovargis atsispindi veiduose, tačiau kartu ir salėje, kuri pilnai paruošta pasilinksminimui. Trūksta tik kelių svečių. Pakvietėme visus draugus ir net gi tėvus. Taigi ramaus vakaro čia tikrai nebus. Visą šį laiką buvau išsijungusi telefoną, jog Meisonas negalėtų manęs susekti, tačiau kai jį įsijungiau mano veidas kiek įsitempė ir pabalo. Jame spindėjo virš šimto praleistų skambučių ir trys įspėjamos žinutės. Viena taip pat atėjo praėjus vos kelioms minutėms nuo įjungimo. " Tikiuosi jau pradėjai skaičiuoti sekundes iki mano pasirodymo. Patikėk, esu taip įpykęs, jog tau geriau bus, jeigu nesipriešinsi" Nesipriešinsiu kam? Papurčiau galvą, tačiau tuoj pat į galvą šovė mintis. Jis tuoj bus čia

- Prašau dėmesio!,- sušukau susirinkusiems. Palaukusi, kol visi nutils prakalbau,- Meisonas tuojaus bus čia, išjungsiu šviesą. Visi žinote ką daryti,- tai tarusi greitai viską išjungiau. Kaip tik po mano judesio į kiemą įsuko Meisono BMW. Kadangi jau buvo sutemę galėjau matyti tik jo šešėlį, einantį link pastato, kurį apšvietė mėnulis. Vos pravėręs duris šviesa įsijungė, o mano veidas suakmenėjo. Aplink save vietoj džiaugsmingų sveikinimų išgirdau daug aiktelėjimų, kartu ir Amelios, kuri kaip mat delnu užsidengė burną. Meisonas rankoje laikė pistoletą, veidas buvo be proto įniršęs, o ant baltų marškinėlių matėsi didelė raudona dėmė, kuri rodos prieš akis vis didėjo.

SU NAUJAISIAIS METAIS VISUS!!!