Vakaras Apvertęs Mūsų Likimus

•41•

Po dviejų metų

- Laila, būk gera nupirk pieno, tėtis jau išvažiavo, o aš kaip tik pamiršau jį,- mama atidariusi šaldytuvą tarė. Linktelėjusi galva nulipau nuo baro kėdės, čiupusi mašinos raktelius ir telefoną pasukau link išėjimo,- ir beto...,- ji ištarė ir aš atsisukau laukdama jos tolimesnių žodžių,- atsargiai važiuok,- meiliai nusišypsojusi tarė

- Būtinai mama,- mirktelėjusi tariau. Vos tik išėjusi į lauką pajaučiau šiltą vėją ir saulės spindulius kaitinančius mano odą. Nusišypsojau pamačiusi kitoje gatvės pusėje Tomą ir Luką. Šie du maži išdykėliai man nedavė ramybės nuo pirmos dienos, kai čia atsikrauščiau. Jų galvelėse daugiau šunybių, nei kitų vaikų. Visada ką sugadina, o ypač jie kovoja prieš moterį, gyvenančią šalia jų. Nesakau, jog tai labai blogai ką jie daro, kadangi man ir pačiai ji ne prie širdies. Ji yra viena iš tų senų bambeklių, kuriai reikia tylos ir ramybės. Jei tik kas pagarsina muziką, tuoj pat ji kviečia policiją. Tačiau prie mano tėvų ji kaip angeliukas, kadangi žino kuo jie užsiima. Pavarčiau akis apie tai pagalvojus. Vos tik įsikėliau į tėvų namus, greitai apsipratau. Dauguma kaimynų yra mandagūs ir draugiški, taigi kartais susirenkame visi į vieną grupę ir švenčiam, kad ir be progos

- Ei, Laila!,- išgirdau vaikino šauksmą. Atsisukusi pastebėjau Adamą, einantį link manęs. Vaikinas gyvena šalimais mano namo, tad dažnai jį matau tvarkant tėvų mašinas ar kitaip jiems padedant, ne taip kaip aš kiekvieną dieną drybsau namie, o gal greičiau tėvai neleidžia nieko daryti. Adamas su šypsena artėjo link manęs, tad nieko nelaukdama atsakiau jam tuo pačiu. Mielas vaikinas, jis labai patinka mano tėvams, tad jie visada man prikišinėja, kad jis galėtų būti mano vaikinas. Tačiau per šiuos metus dar nė vienam nepajaučiau kažkokių jausmų, kas man galėtų padėti pasijausti gyvai ir mylimai,- Laila?,- vaikinas spragtelėjo pirštais man prieš veidą ir aš atsibudau iš savo minčių papurtydama galvą

- Ką? atsiprašau, buvau užsigalvojusi,- pasiteisinau šyptelėjusi ir jis nusijuokė

- Klausiau ar ateisi šiandien pas mus su šeima, mano mama kviečia, sakė bus labai skanių pyragaičių,- gundomai ištarė ir aš apsimečiau galvojanti. Adamas prisimerkė laukdamas atsakymo. Man norint ištarti atsakymą netoli mūsų nukrito balionėlis su vandeniu ir ištiško ant nupjautos žolės. Šoktelėjusi vietoje atsisukau ta kryptimi ir pastebėjau Luką laikantį dar vieną balionėlį rankoje. Iškėlusi pirštą juokais pagrūmojau ir jis nusimaivė. Kaip ir minėjau su jais labai sunku

- Net nebandyk,- ištariau kitapus stovinčiam berniukui

- Jei parveši saldainių,- iškėlė sąlygą. Atsidususi pavarčiau akis

- Gerai, gerai parvešiu,- pasidavusi atsakiau. Jie pradėjo šokinėti ir vaikytis vienas kitą

- Taigi, kur mes baigėm?,- atsisukusi paklausiau vaikino. Tik dabar atkreipiau dėmesį į tai, jog jis nevilkėjo marškinėlių ir veidą kaip mat išmušė raudonis. Kiek nusukau akis giliai įkvėpdama

- Klausiau ar ateisit į mūsų rengiamą susitikimą,- vaikinas pakartojo ir susidėjo rankas ant krūtinės. "Tik nesusilydyk Laila" prabilo sąžinės balsas. Prikandau lūpą ir šyptelėjus atsakiau:

- Žinoma, kad ateisim,- linksmai ištariau ir jis suplojo rankomis

- Na, tuomet iki susitikimo,- jis mirktelėjo man ir apsisukęs nuėjo į savo kiemą

- Kavalierius su pana virė košę su smala,- Tomas su Luku garsiai sušuko ir aš papurčiau galvą

- Jei taip eglsitės, neparvešiu saldainių,- pagrasinau ir jie kaip mat užtilo. Nusišypsojusi pasukau link savo juodos audi mašinos. Ją man padovanojo tėvai praeito gimtadienio proga. Atsimenu savo reakciją kai ją išvydau. Galvojau, jog nualpsiu vidury kiemo. Kas gali dovanoti gimtadieniui mašiną?! Vos tik įlipusi į ją užkūriau ir lėtai išvažiavau iš kiemo. Mūsų gyvenamoji vieta buvo tobuloje vietoje, na bent jau aš taip sakau. Kiekvienas turėjo nemažą teritoriją ir svarbiausiai didelius sodus. Mūsų gatvė tuo ir populiarėjo, kadangi dauguma į čia atvažiuoja dėl sodų. Aišku, jog jie būtų tvarkingi reikėjo prisidėti labai daug. Dažnai atvažiuoja įvairūs sodininkai, kurie formuoja krūmų formas ar nupjauna žolę. Mes su mama daug laiko praleidžiam prie gėlių. Jos man labai primena Amelią... per šiuos metus moteris labai sunkiai gyveno. Vienu metu buvo įklimpusi į depresiją tačiau su mamos pagalba galiausiai pasveiko ir dabar dažnai atvažiuoja pasisvečiuoti. Visa tai dėl vienos nelemtos dienos, kuri apvertė mano gyvenimą aukštyn kojom. Vargšė Beka... Nespėjo net atsisveikinti su savo motina. Džeimsui ją vežant link ligoninės ji jau buvo mirusi. Vaikinas taip pat dėl to labai graužėsi ir kaltino save, jog nespėjo laiku atvežti, tad vos praėjus jos laidotuvėms jis išvažiavo iš Amerikos ir dabar niekas net neįsivaizduoja kur jis yra. Beka, buvo viena iš tų merginų, prie kurių galima greitai priprasti, o žinant, jog ji mano pusseserė skaudino dar labiau. Visi kaltino Meisoną dėl jos mirties, tačiau giliai širdyje žinojau, jog tai aš kalta... Ji mirė dėl mano kaltės, kadangi rizikavo savo gyvybe. Nusibraukiau riedančią ašarą ir stipriau suėmiau vairą. Apie Meisoną per šiuos metus negirdėjau labai daug tačiau žinau, jog jis turėtų būti suimtas dar kelis metus. Su tėvų pagalba ir visais aukščiausiais teismais pasiekėme savo ir jis pagaliau atsidūrė už grotų. Tą dieną aš taip tai turėjau dalyvauti, kad ir kaip nenorėjau. Vos pamačius jį salėje per nugarą perėjo šiurpas. Jo akys buvo įsmeigtos tiesiai į mane ir atrodė, jog jis išlėto traukia iš manęs sielą. Bijojau tos dienos, kai jis išeis, nes žinojau, jog tuomet man niekas nepadės nuo jo pasprukti. Dažnai prisimenu jo žodžius " Tu dar atsiimsi už tai, pamatysi ką aš galiu" lyg šiandien būtų ištarti. Tėvai man kartojo, jog visada mane saugos ir gins todėl aš jais pasitikiu tačiau nežinia, kas gali nutikti. Juk gyvenimas pilnas netikėtumų.

Pasistačiusi mašiną "Target" parduotuvės aikštelėje išlipau ir nupėdinau į ją. Ji yra viena iš mano mėgstamiausių parduotuvių, kadangi joje didelis pasirinkimas. Įėjusi nusišypsojau dirbančiai Klerei ir patraukiau link pieno produktų skyriaus. Kiek pasidariusi pastebėjau savo reikiamą pieną ir nieko nelaukdama paėmiau jį. Vos tik turėjau jį savo rankose man prieš akis kažkas sušmėžavo. Kadangi lentynoje dabar nieko nebuvo galėjau pamatyti kitoje eilėje esantį žmogų. Jis buvo su kapišonu ir greitai žingsniavo link išėjimo. Netikėtai jam iš kišenės iškrito kažkoks popierėlis, tad greitai priėjau ir paėmiau jį

- Ei, pametei!,- sušukau tačiau vaikinas nekreipė dėmesio į mano žodžius ir greitai pasišalino iš parduotuvės. Papurčiusi galvą atverčiau popierėlį ir jame radau dailiai suraitytus žodžius. Juos perskaičiusi mano akys prasiplėtė, o rankos pradėjo drebėti. Greitai apsidairiusi nepastebėjau nieko įtartino. Lapelyje buvo rašoma " Turi ją atvilioti pas mane bet kokia kaina, man reikia jos gyvos" kažkam gresia didelis pavojus.

Sveikos! Grįžau po pertraukos, tikiuosi, jog dalis nebuvo labai nuobodi ❤❤