Vakaras Apvertęs Mūsų Likimus

•66•

Meisonas

Kartais tyla mums padeda susikaupti, atrasti naujus sprendimus, tačiau kas, jeigu ji iš lėto pradeda traukti į bedugnę? Tiek fiziškai, tiek psichiškai pradedi nesivaldyti aplinkoje, o svarbiausia - esi vienas. Kiekvienas dalykas turi pliusų, bet kartu nuo jų neatsiejami ir minusai. Kad ir dabar. Jaučiu ramumą kūnui, tačiau viduje mirštu kaip noriu pramerkti akis ir suprasti, kas vyksta. Begalybę kartų stengiausi pajudinti pirštus ar atmerkti sunkias akis, kurios atrodė, jog sveria kelias tonas. Iš pradžių save raminau galvodamas, jog tai tik laikinas dalykas arba geriausiu atveju - sapnas. Tačiau dabar žinau, jog esu gilioje komoje. Man tai kartoja tėvas, seselės ir dar dauguma balsų, kurių net nepažįstu. Guliu lyg marionetė. Mane perrengia, maitina ir dar velniai žino ką daro.

Iš visų apsilankiusių supratau vieną - Lailos čia nebuvo. Nė vieno karto negirdėjau jos balso sakančio kaip manęs pasiilgo arba kaip stipriai nekenčia. Bet aš tai puikiai supratau, juk viską išdėsčiau laiške dar kartu paskatindamas sprukti nuo manęs kuo toliau... Dėl šios priežasties kažkodėl mano širdyje atsivėrė bedugnė ir kaskart apie ją pagalvojęs pasijaučiu vis prasčiau. Žinau, jog jei ir toliau leisiu sau apie tai galvoti lengvai galiu ir numirti. Ne kartą esu girdėjęs kaip seselė mano tėvui aiškina, jog liko nedaug laiko ir galiausiai jie privalės atjungti aparatus. Tačiau jis tik pagrasina nė nebandyti to daryti ir kaip viesulas pasišalina iš palatos. Nors mano santykiai nebuvo patys geriausi su juo, tačiau žinau, jog jam tikrai rūpiu. Ir prieš kelias dienas tuo įsitikinau

- Sūnau, tu net neįsivaizduoji kaip vedi visus iš proto čia tūnodamas lyg lavonas. Turi suprasti, jog negali pasiduoti, nes kitaip....,- nustojęs kalbėti kelias sekundes patylėjo,- nes kitaip, viskas pasibaigs ir mes daugiau tavęs neišvysime,- po šių žodžių pirmą kartą pajaučiau, jog jam iš ties rūpiu.

Mano tėvas nėra iš tų žmonių, kurie reikštų savo jausmus, o ypač po motinos mirties. Tad tai, ką jis pasakė, truputį atgaivino mano sielą. Bet man to nepakako. Aš norėjau išgirsti jos balsą. Man reikėjo jos prisilietimų..
Lyg per sapną prisimenu tą dieną, kai buvau išvežtas į ligoninę. Iš jos akių plūstančios ašaros ir drebantis kūnas gulėjo prie manęs kol atvažiavo greitoji. Norėjau pasakyti, jog viskas bus gerai ir ją stipriai apkabinti, tačiau kūnas buvo lyg surakintas. Visai neseniai sau prisižadėjau, jog jei pabusiu, kaip mat ją susirasiu ir daugiau nebepaleisiu iš savo gyvenimo. Man jos reikėjo kaip žmogui oro.

Po kelių mėnesių

Laila(Megė)

Kad mane kur! Susinervavusi pradėjau rinkti išsidraikusius popierius ant žemės ir bumbėti sau po nosimi

- Ei, Mege, bosas kviečia,- iš už kampo išlindus blondino plaukams pavarčiau akis. Kas aš jiem? Gal koks žaibas makvynas, kad spėčiau visur sulakstyt? Suirzusi susirinkau paskutinius lapus ir greitais žingsniais nupėdinau iki Deno kabineto. Priėjusi giliai įkvėpiau ir nuraminau save, jog nesukelčisu bereikalingos scenos, kaip įvyko praeitą kartą. Deja, pasekmės nebuvo saldžios. Gavau ne vieną rykštę ir dar turėjau vykti į kelis narkotikų atsiėmimo skyrius. Laimei, tai ne pati baisiausia mano gauta bausmė, o tiksliau ją būtų galima pavadinti švelniausia... Nieko nelaukusi pasibeldžiau į kabineto duris ir negavusi leidimo įėjau. Denas kaip visada kiurksojo prie savo dokumentų dantyse įsikišęs storą pypkę. Kievieną kartą atėjusi stengiuosi suprasti, kiek jam galėtų būti metų. Iš čia gyvenančių žmonių esu girdėjusi įvairių variantų. Tačiau peržvelgusi jo išvaizdą duočiau mažiausiai 55. Jo kaktą vagojančios raukšlės tik dar labiau pasendino jo veidą. Užsiauginęs ne mažą pilvą ir barzdelę jis priminė labiau paprastą žmogelį nei mafijos galvą. Gal dėlto dar niekada nėra sėdėjęs kalėjime. Mano įkyrų žvilgsnį nutraukė jo krenkštelėjimas. Kelis kartus sumirkčiojus papurčiau galvą ir šyptelėjau

- Sveikas Denai, kvietei?,- išsiviepusi atsirėmiau į sieną. Jo žvilgsnis nepasikeitė, o tiksliau liko akmeninis

- Turiu tau dar vieną užduotį,- ištraukęs pypkę iš burnos nusikosėjo ir ramiai, kiek prikimusiu balsu ištarė. Mano šypsena kaip mat dingo iš veido ir vėl pajaučiau tą patį irzlumą. Numetusi ant stalo lapus atsisėdau ant kėdės, prieš jį

- Aš dar nesutvarkiau šitų,- ranka mostelėjau į dokumentus,- paprašyk Eidano

- Aš paskyriau tave ir nieką kitą,- jis pikčiau ištarė ir galiausiai pažvelgiau jam į pilkai mėlynas akis, po kuriomis tįsojo juodi maišeliai. Giliai atsidususi pamasažavau smilkinius ir linktelėjau galvą

- Kokia ta užduotis, jog ją priskyriai būtent man?,- pamatęs, jog pasidaviau vyras atsitiesė savo krėsle ir mįslingai šyptelėjo

- Turėsi susekti vieną žmogų ir jį nužudyti,- rimtai ištarė, o man atvipo žandikaulis

- Ką?!,- net nepajaučiau kaip staigiai pakilau nuo kėdės ir sušukau. Mano širdis smarkiai plakė, o akys plačiai išsprogę žvelgė į pasipiktinusį vyrą

- Ką girdėjai, daugiau nekartosiu. Duodu tau dvi savaites,- trumpai ištaręs numetė man prieš akis papkę,- čia informacija, kurios tau gali prireikt,- vos tai ištaręs vėl nusisuko į savo dokumentus. Sukandusi dantis paėmiau papkę į rankas ir greitai pasišalinau iš kabineto. Pikta lyg širšė lėkiau koridoriumi, kai staiga buvau sučiupta už rankos. Nesumojusi ką darau atsisukau ir trenkiau žmogui tiesiai į krūtinę

- Po velniais, Mege, kas tave apsėdo, kad svaidaisi kumščiais?,- Eidanas uždusęs paklausė, vis dar klūpėdamas ant žemės. Papurčiusi galvą ištiesiau ranką link jo pusės

- Jei taip ir toliau mane gąsdinsi gali likti be dantų,- grasinančiai ištariau ir padėjusi jam atsistoti pasiėmiau nuo žemės papkę

- Kas čia?,- vaikinui už akių užkliuvo mano rankose esamas daiktas. Pavarčiau akis dėl jo smalsumo

- Daug žinosi, greit pasensi,- užsisukusi tariau ir pradėjau pėdinti link savo kambario. Pasigirdus žingsniams už manęs supratau, jog taip paprastai nepabėgsiu nuo jo. Įėjusi į savo paprastutį kambarėlį iš spintos išsitraukiau krepšį ir į jį susikroviau reikalingiausius daiktus

- O tas vaikinas ne iš kelmo spirtas,- Eidanas nusijuokęs ištarė, priversdamas mane atsisukti. Pamačiusi jį skaitantį dokumentą greitai priėjau ir išplėšiau iš rankų

- Eidanai žiūrėk savo reikalų. Girdėjau susimovei priimant siuntą,- mano veide pasirodė kreiva šypsena,- Denas tavęs tikrai nepasigailės

- Gerai jau gerai, išeinu,- supratęs, jog geriau su manimi neprasidėti jis apsisuko ant kulno ir pasišalino iš mano kambariuko. Tyliai nusijuokusi į krepšį įsidėjau rūbus, kelis šautuvus, peilį ir visokias smulkmenas, kurių man gali prireikti. Kai Denas man paskyrė užduotį, aš neišsigandau. Tai ne pirmas mano kartas, kai tai darau ir žinojau, jog ne paskutinis, tačiau tai buvo labai seniai, galbūt prieš metus, o gal ir daugiau... Galiausiai viską pasiruošusi atsisėdau ant lovos ir atsiverčiau dokumentą

- Na ir ką gi šį kartą gavau?,- pati savęs paklausiau prieš pažvelgdama į savo aukos profilį. Šyptelėjau perskaičius jo biografiją ir supratau, jog nebus labai sunku,- Aš ateinu pas tave Meisonai Karteri,- tyliai ištariau ir pirštu perbraukiau per jo nuotrauką, prisegtą papkėje.