Vakaras Apvertęs Mūsų Likimus

•61•

Vos tik įžengiau pro duris, kaip mat Amelia prišoko prie manęs, tad aiškiai supratau, jog taip paprastai nepraeisiu

- Amelia,- įspėjamu tonu tariau, tačiau jos kvaila šypsena taip ir liko veide. Moteris nieko nesakė, tačiau pagriebė mano ranką ir nusitempė į virtuvę. Leidausi velkama, kadangi žinojau, jog gyva neišeisiu. Lyg vaiką pasodinusi ant kėdės pati atsistojo prieš mane ir įsistebeilijo į mano akis. Linktelėjusi galva prabilo

- Na, tai rėžk, viską,- jai tai tarus pavarčiau akis

- Tarp mūsų nieko....

- Net nebandyk to sakyt,- ji pertraukė mane griežtu tonu, tačiau tuoj pat vėl nusišypsojo,- nagi brangute, iki rytojaus vakaro turim laiko,- lyg pagrįsdama savo sakinį ji atsisėdo ant kėdės ir sunėrė rankas. Atsidususi žvilgtelėjau per petį ar netoliese nėra Meisono ir vėl atsisukau į Amelią, kuri rodos, netvėrė savo vietoje

- Tiesą sakant.... aš nežinau,- tyliai prakalbau ir nuleidau galvą,- kartais atrodo, jog širdis tuoj iššoks vos atsistojus prie jo. Tačiau būna ir taip, jog aš jo nekenčiu, bijau ir negaliu su tuo susitaikyti. Anksčiau viskas buvo kitaip, kai jis man kažką pasakydavo taip neimdavau į širdį, o dabar, kiekvienas jo piktas žodis skaudina mane. Ir svarbiausia aš pati savęs nebeatpažįstu. Aš noriu jo, tačiau kartu ir statausi kuo aukštesnes sienas, jog tik to nejausčiau. Vakar vakarą, kai buvom nuvažiavę pas jo tėvą išvydau ir geruosius jo bruožus, kai visada maniau, jog tame vaikine slypi tik blogis. Tuomet ir supratau, jog kažkas negerai...,- baigusi pasakot pažvelgiau į Amelią, kurios akys spindėjo nuo ašarų,- Tik neverk,- griežčiau ištariau ir ji nusijuokė nusivalydama ištryškusią ašarą

- Ar žinai prie ko visa tai veda?,- ji šypsodamasi ištarė ir aš papurčiau galvą,- vienintelio dalyko, jungiančio du žmones - Meilės,- jai tai ištarus kaip mat kilstelėjau galvą. Ne, tai ne meilė... Tai... net pati neįsivaizduoju kaip visa apibūdinti. Aš negalėjau įsimylėti Meisono. Jis tiek daug man visko pridarė bloga. Tačiau ką aš apgaudinėju? Net pati nejaučiu, kaip užsižiūriu į jį ar nuolat galvoju apie tamsiaplaukį. Kad ir kaip noriu save įtikinti, jog jam nieko nejaučiu, negaliu. Širdis per didelė išdavikė. Ji nesilaiko mano duotų taisyklių ir jas peržengia vos tik protas pasako to nedaryti.

Prikandusi lūpą žvelgiau į stalviršį, lyg tai būtų pats svarbiausias dalykas šiuo metu, kol Amelia kantriai laukė mano atsakymo

- Aš...

- Gerai,- ji nutraukė mane,- nesakyk to man,- kai jausi, jog esi tam pasiruošusi, pasakyk tai išrinktajam,- ji mirktelėjo ir aš jai šyptelėjau dėkodama už tai, jog neliepė pareikšti garsiai

Meisonas

Stebėjau jas prisišliejęs prie sienos ir laukiau galutinio Lailos atsakymo. Aš žinau, jog turiu sustoti, žinau, jog turiu nutraukti visus ryšius ir jausmus siejančius mus, kol ji neištarė tų trijų žodžių, kurie viską pakeistų. Tai būtų jau nebe žaidimas, o tikras gyvenimas. Rytojaus vakaras bus ta diena, kai nutrauksim visus ryšius ir pasuksim skirtingais keliais. Aš jau kalbėjausi su jos tėvais ir prisiėmiau visą atsakomybę už šį poelgį. Kelias dienas jie visiškai manęs neklausė, tačiau tuomet parašiau laišką ir galiausiai gavau atsakymą iš jos motinos. Jie atleido Lailai ir net gi šiek tiek man. Hemmings šeima apie mane galima sakyti žino viską, net gi ir giliausią paslaptį dėl kurios noriu nutraukti visus saitus su Laila. Iš pradžių galvojau, jog viskas pasisuks kita linkme, tačiau dabar tiksliai žinau, kuo viskas pasibaigs. Jai nelemta mane pamilti, aš esu blogas žmogus ir jai pridariau įvairių dalykų. Tai supratau vos prieš kelias dienas, kai netikėtai užėjo priepuolis... Lailai negalima žinoti ir to. Ji pernelyg daug prisikentėjo, o aš per daug ją įskaudinau. Prie jos stengiuosi susivaldyti ir kiekvieną akimirką išvydęs neužsiversti ant stalo, tačiau kuo dažniau mes esame kartu viename kambaryje, tuo darosi sunkiau, ne tik man, tačiau ir jai. Taigi tegul ji ramiausiai praleidžia šį laiką iki kol išauš lemtinga valanda. Pamatęs, jog Laila išeina iš virtuvės lėtai įžengiau į ją. Rankose laikiau kiek suglamžytą popierių, tačiau kažkada to prireiks, aš žinau ir jaučiau. Vos Amelia mane išvydo jos žvilgsnis iš laimingo persikreipė į liūdną ir užjaučiantį. Nieko nesakęs padaviau jai laišką ir moteris susiraukė

- Kam visa tai?,- ji liūdnai paklausė, o akys niekaip neatlipo nuo balto popieriaus

- Manau supranti, jog kažkada ateis tas laikas ir man labai reikia, jog perduotum jai jį,- negalėdamas pažvelgti jai į akis prabilau ir susikišau rankas į kišenius

- Meisonai...

- Baik Amelia, abu žinom, jog viskam yra galas,- piktai ištariau ir ji aiktelėjusi skėlė man antausį. Man neskaudėjo, net gi nejaučiau skausmo, tačiau moteriai stovinčiai prieš mane plyšo širdis

- Kaip gali taip kalbėt?!,- ji ranka užsidengusi burną griežtai paklausė. Jos veidu pabiro karčios ašaros, priverčiančios mane susigūžti

- Tiesiog padaryk tai ir viskas,- greitai ištariau nebegalėdamas daugiau išbūti ir išėjęs iš virtuvės nuėjau į savo kabinetą, kuriame vėl ir vėl pergalvojau, kaip reikės Lailai pranešti apie mūsų pasukimą skirtingais keliais. Ar ji liūdės? Ar prisimins mane? Galbūt mergina tik apsidžiaugs ir grįš pas tėvus, kurie jos jau laukia. Su šia mintimi prasėdėjau kelias valandas kabinete, kol galiausiai nusprendžiau.

Laila

Sėdėjimas šiuose namuose ir nieko neveikimas gali išvaryti iš proto. Amelia man nieko neleidžia daryti, o Meisonas kažkur dingęs. Vos tik nusileidau į pirmą aukštą tamsiaplaukio kabineto durys prasivėrė, o pro jas išėjęs vaikinas net nepažvelgė mane. Praėjęs lyg pro sieną užlipo į antrą aukštą ir po kelių sekundžių išgirdau, kaip trinkteli jo durys. Susiraukiau dėl jo tokių nuotaikų kaitos, tačiau papurčiau galvą perdaug to nesureikšmindama. Su šypsena įėjau į svetainę pastebėdama ant sofos su vyno taure sėdinčią Amelią. Moters veide nesimatė nė kruopelytės šypsenos, kuri prieš kelias valandas spindėjo. Tai mane privertė susimąstyti, kodėl Meisonas ir Lia taip pasikeitė per kelias valandas. Lėtai prisėdusi prie moters ji krūptelėjo ir greitai atsisuko į mane

- Kas atsitiko?,- pažvelgusi į ją paklausiau

- Nieko, užsimaniau išgerti, kaip tik galvojau, jog reikia pakviesti ir tave, rodos, išgirdau mano mintis,- ji nusijuokė, tačiau man jos juokas pasirodė netikras. Pastebėjusi, jog nesišypsau surimtėjo,- aš rimtai Laila, juk nieko neatsitiko,- ji papurtė galvą,- geriau keičiam temą, papasakok man apie tai, kaip vakar praleidot vakarą su Meisonu ir jo tėvu,- šyptelėjusi ištarė. Mano veidas kaip mat nuraudo primindamas apie tamsiaplaukį ir vonios kambarį į kurį daugiau gyvenime nenoriu grįžti

***

Po kelių valandų mūsų kalbėjimo atsisveikinau su Amelia ir palydėjau ją iki durų, o tuomet nupėdinau į terasą ir susiraičiusi gulte užmigau.