Vakaras Apvertęs Mūsų Likimus

•79•

Atrodo laikas sustojo, o aš stovėjau kaip įbestas ir žvelgiau kaip daktaras stengiasi atgaivinti Lailą. Nors kilo didžiulis šurmulys girdėjau kievieną laikrodžio dūžį ir savo nelygų kvėpavimą. Širdis norėjo iššokti iš krūtinės ir bėgti pas merginą, tačiau tai neleido padaryti sustingę kojos

- Daktare, ką daryti? Ji miršta!,- išsigandusi seselė sušuko. Vyras išbalo ir lyg per sulėtintą filmą pažvelgė į mane. Jis buvo toks pasimetęs lyg tai matytų pirmą kartą gyvenime. Seselės pastebėję kas vyksta pačios ėmėsi veiksmų. Išsitraukę elektros šoko prietaisus sujungė į elektros lizdą ir atrėmė į Lailos krūtinę. Jos kūnas pašoko nuo srovės, tačiau akys taip ir liko užmerktos. Po dar kelių bandymų ekranėlyje pulsas taip ir nebuvo rastas. Vietoj jo girdėjosi tik ilgas pypimas ir vientisa linija

- Ne,- tyliai sušnabždėjau. Metesis į priekį šokau į palatą lyg nevaldomas gyvūnas ir atsistojęs šalia Lailos pajaučiau kaip nukrečia šaltis,- Laila! Tu negali mirti! Man reikia tavęs mažute, be tavęs aš niekas. Prašau, maldauju tavęs nepalik manęs dar kartą!,- purčiau jos pečius kartu net nejausdamas, jog skruostais teka išdavikės ašaros. Dar kelias minutes šnabždėjau jai visokius dalykus, tačiau merginos kūnas buvo visas šaltas ir be galo baltas. Koridoriuje girdėjau jos motinos verksmą susimašiusį su klykimu. Daktaras padėjo delną man ant peties ir liūdnai sumurmėjo "užjaučiu". Tada greitai išėjo. Paėmęs jos ranką rijau savo pačio ašaras kartu šlapindamas jos rūbus ir odą. Tuomet nubraukiau nuo jos veido kelias šviesias sruogeles ir pabučiavau į lūpas paskutinį kartą

- Taip ir nespėjau pasakyti kaip stipriai tave myliu, jog noriu savo visą likusį gyvenimą nugyventi su tavimi. Tu ir vėl mane palikai, tačiau šį kartą... visam laikui,- kimiai ištariau ir atsistojau daugiau nebegalėdamas žvelgti jai į užmerktas akis. Kelias sekundes laukiau stebuklo, jog ji pabus ir nusišypsos savo gražiausia šypsena, kurią taip stipriai mylėjau. Tačiau nieko... Ji nepabudo, nepratarė nė žodžio.

Nieko nelaukęs patraukiau link durų. Jas praveriau ir man dar nespėjus atsisukti išgirdau tylų ritmingą pulsą. Greitai pažvelgiau į ekranėlį ir pastebėjau silpną, o tuomet jau normalu pulsą. Atrodo mano širdis nusirito į kulnus. Nepatikėjau tuo ką matau iki kol į palatą neįbėgo seselės. Jos tokios pačios kaip ir aš: ištiktos šoko ir nesuprantančios kas įvyko. Greitai prišokau prie Lailos ir uždėjau delną jai ant kaktos

- Laila, mažute, ar girdi mane?,- tyliai ištariau lyg bijodamas, kad viskas gali sugriūti bet kurią akimirką. Merginos vokai kelis kartus sutrūkčiojo ir galiausiai prasimerkė. Tos pačios žalios akys vėl žvelgė į mane. Ji buvo tokia trapi ir pažeidžiama, tačiau kartu ir begalinė kovotoja. Net nepajaučiau kaip mano veide ašaras paslėpė šypsena. Mergina taip pat šyptelėjo ir lėtai prasižiojo lyg norėdama kažką tarti

- Vandens,- sušnabždėjo, jog net gi seselės neišgirdo, tačiau aš tuoj pat pagriebiau stiklinę ir pridėjau prie jos sausų, suskirdusių lūpų, kurios iš lėto atgavo spalvą,- Kas atsitiko?,- vos tik atitraukiau nuo jos stiklinę mergina paklausė. Šyptelėjau dėl jos smalsumo, kad ir kokioje padėtyje ji buvo vis tiek turėjo parako. Seselės viską patikrinę pasišalino, tad mes vėl likome dviese

- Tave pašovė, tačiau dabar viskas gerai. Tu su manimi ir tai svarbiausia, niekam neleisiu tavęs skriausti, nes beprotiškai tave myliu,- vos tai ištaręs įsisiurbiau į jos lūpas lėtam ir aistringam bučiniui. Mergina tyliai sudejavo, kai ranka švelniai perbraukiau per jos krūtį. Nors jos kūnas ir buvo silpnas, tačiau reikalavo prisilietimų. Mano prisilietimų. Tik aš ją galėjau liesti ir vadinti nuosavybe, nes ji visada priklausė man. Vos tik atsitraukiau į palatą įsiveržė jos motina ir rankomis užsidengė burną. Jos šokas atsispindėjo akyse, o rankos be paliovos drebėjo. Greitai pribėgusi ji pasilenkė link Lailos ir paglostė jos plaukus

- Mano mergaite,- ji kimiai prakalbo,-tu tokia stipri, visai kaip tavo tėvas,- iš  jos akių vėl pabiro ašaros ir lyg pupos krito ant lovos

- Mama, nereikia, aš čia, daugiau neverk,- ji silpnai ištarė. Motina linktelėjo ir kartu iš laimės nusijuokė

- Negaliu patikėti, jog tu čia,- ji papurtė galvą ir atsisėdo ant kėdės paimdama merginos kitą ranką,- galvojau... jog daugiau tavęs nebepamatysiu... tačiau čia įvyko stebuklas grąžinęs mums tave ir beprotiškai dėl to džiaugiuosi. Nuo dabar tikrai nepaleisim tavęs iš akių,- moteris pagrūmojo pirštu ir Laila nusijuokė, na bent jau stengėsi. Tuomet į palatą įėjo tas pats gydytojas, kuris stengėsi ją atgaivinti

- Ką gi panele Hemmings galiu pasakyti, jog jūs tikras stebuklas. Per savo gyvenimo metus kiek esu čia dirbęs dar nė karto nebuvau išvydęs tokio dalyko. Turite labai gerą angelą sargą,- jis šyptelėjo ir kartu pridūrė,- kad ir kaip nenoriu, jog paliktumėt merginą, jai būtinai reikia poilsio

- Gerai,- stodamasi nuo kėdės ištarė ponia Hemmings, tačiau aš nė nesiruošiau niekur keliauti iš čia. Ji pažvelgė į mane ir linktelėjo link durų,- juk girdėjai ką sakė, Lailai reikia poilsio. Eik namo nusiprausk, išsimiegok ir iš pačio ryto galėsi atkeliauti,- pagal jos balso toną negalėjau suprasti ar ji vis dar pyksta ant manęs, tačiau kartu ir nenorėjau dar labiau sunervinti

- Gerai, duokit man kelias minutes,- ištariau ir ji linktelėjusi išėjo iš palatos. Atsisukau į Lailą ir plačiai nusišypsojau

- Aš girdėjau ką sakei man, kai buvau komoje arba ant mirties slenksčio,- ji šyptelėjo,- ar tai tikrai tiesa?

- Viskas ką paskiau per šias paskutines valandas buvo tikrų tikriausia tiesa, kurią galiu kartoti tau kievieną dieną. Myliu tave Laila, esi vienintelis žmogus gebantis mane prajuokinti, nuliūdinti ir net gi pravirkdyti. Be tavęs mano pasaulis juodas ir bespalvis, kadangi tik tu į jį atnešiai spalvas,- viską rėžiau, kas tik tūnojo mano širdyje. Merginos skruostu nuriedėjo vienišė ašara

- Myliu tave Meisonai, beprotiškai. Niekada gyvenime dar nesu jautusi tokio stipraus ryšio jungiančio du žmones. Nenoriu, jog niekada gyvenime dingtum ar išeitum, nes esi vienas iš brangiausių žmonių mano sąraše,- daugiau žodžių man ir nereikėjo. Dar kartą įsisiurbiau į jos lūpas ir atsitraukęs vis žvelgdamas į ją išėjau iš palatos. Lyg akmuo nusirito nuo krūtinės ir pagaliau galėjau jausti kaip atgyja mano kūnas, o veidą nušviečia tikrų tikriausia šypsena. Negalėjau net žodžiais apibūdinti kaip mylėjau Lailą... Vos tik išėjau iš ligoninės prie jos sutikau Hemmings. Ji atsisuko į mane ir šiek tiek šyptelėjo

- Ką galiu pasakyti Meisonai, galima sakyti atgaivinai mano dukrą. Tu tikrai nusipelniai būti jos angelu sargu,- jos žodžiai skambėjo labai nuoširdžiai ir patikimai, todėl nieko nelaukdamas apkabinau moterį ir išsišiepiau lyg kvailys. Pagaliau viskas pakrypo į gerą pusę. Pagaliau aš ir vėl laimingas turėdamas tiek daug žmonių pasitikinčių manimi.

Taigi mielos skaitytojos nenorėjau labai jūsų liūdinti ir išgelbėjau Lailą, todėl tikiuosi, jog dalis nenuvylė ir kartu linkiu gerų likusių vasaros dienų. Juk liko jau visai nedaug ir vėl pradės kristi lapai, o šaltis - kandžioti skruostus ❤❤