Vakaras Apvertęs Mūsų Likimus

•46•

Netekusi žado nusekiau paskui jį. Greitai priėjusi norėjau jį sustabdyti tačiau mano pastangos buvo bereikšmės

- Meisonai, atiduok man mergaitę,- sušnypščiau

- Atiduosiu tada, kai tai bus mūsų vaikas,- jis rimtai tarė ir aš sustingau vietoje

- Ką per nesąmones tu kalbi?,- užsipuoliau jį ir jis pavartė akis

- Pajuokavau,- be emocijų ištarė. Mano širdyje kažkas įvyko tačiau pilnai suprasti kas tai buvo, negalėjau. Jis tikrai to nesakė iš tikrųjų. Jam tiesiog linksma iš manęs pasišaipyti. Net nesupratau kodėl, tačiau mane užvaldė liūdesys. Negi tai ką jis pasakė man sukėlė tokias emocijas? Ne... aš per daug tai sureikšminu. Vaikinas nunešė mergaitė ir pastatė ją ant suoliuko. Paliepęs prižiūrėtojui pranešti apie jos dingimą, vyras nieko nelaukdamas per garsiakalbį tai ir padarė. Nepraėjus nė penkioms minutėms prie mūsų prisistatė jauna pora, galbūt keliais metais vyresni už mane. Motinos akys buvo raudonos nuo ašarų, o vyras neramiai dairėsi. Vos tik pamatę mergaitę jie greitai pribėgo ir ją apkabino. Pasirėmusi į sieną žvelgiau į juos su šypsena. Dar niekada nesijaučiau taip gerai. Netikėtai pasukusi galvą pastebėjau Meisono akis žvelgiančias į mane. Kiek nesmagiai pasijutusi grįžau į pradinę padėtį vis dar jausdama vaikino žvilgsnį. Galiausiai baigę glėbesčiuotis mergina pažvelgė į mane ir netikėtai puolė į glėbį

- Ačiū jums,- ji tyliai sušnabždėjo. Nuo tokio jos judesio šiek tiek pasimečiau tačiau šyptelėjus atsakiau tuo pačiu

- Nėra už ką, kiekvienas tai padarytų,- atsitraukusi tariau. Mergina nusivalė ašaras ir šyptelėjo

- Jūsų vaikai turi arba turės pačius geriausius tėvus,- ji ištarė ir mano širdis pradėjo plakti greičiau. Pradėjau purtyti galvą norėdama paneigti, jog mes ne pora tačiau Meisonas tuoj pat apkabino mano liemenį ir ištarė tai, kas išmušė mane iš vėžių

- Taip, jie turės labai gerą motiną,- perdėtai mandagiai ištarė. Pažvelgusi į jį stengiausi pradėti neraudonuoti tačiau kūną iš lėto pradėjo apleisti jėgos. Jis kalba nerimtai... tai tik spektaklis... raminau save tokiomis mintimis. Porai atsisveikinant netikėtai mergaitė paleido mamos ranką ir pribėgusi apkabino Meisoną. Jis pasilenkęs paėmė ją į rankas ir pakėlė į orą nuo ko ji sukrykštė. Kad ir kaip nenorėjau to pripažinti tačiau jis tikrai atrodė labai gražiai. Toks jo švelnumas atsispindėdavo labai retai, o ši akimirka yra viena iš jų. Tačiau prisiminus, kas jis toks mano smegenys atgauna blaivumą. Tai jis sugadino mano gyvenimą. Jis kaltas dėl Bekos gyvenimo, o mano tikslas yra atsiimti Amelią. Papurčiusi galvą stebėjau kaip mergaitė su tėvais dingsta iš horizonto. Galiausiai, kai jų nebemačiau lėtai atsisukau į Meisoną ir jau buvau pasiruošusi didžiausią moralą tačiau nespėjau nieko pasakyti, kadangi tuoj pat buvau sučiupta už alkūnės, o ne praėjus nė sekundei vaikino lūpos uždengė manąsias. Savo gniaužtais suspaudęs mano rankas vaikinas mėgavosi mano silpnumu. Mano laimei įstengiau įspirti jam į tarpkojį ir jis šiek tiek atsitraukė

- Neatėjau čia su tavimi žaisti katės ir pelės, kur Amelia?,- piktai ištariau. Vaikinas atsitiesė, o jo akyse pasirodė seniai matyta ugnelė

- Viskam yra savas laikas Laila, o ir beto niekas negauna nieko dykai,- jis peržvelgdamas apsilaižė lūpas ir aš išplėčiau akis, suprasdama apie ką jis kalba

- Ko tu nori?,- kiek baimingai tariau, bijodama blogiausio. Jis kreivai šyptelėjo. Dėjęs žingsnį link manęs sugriebė mano liemenį ir prispaudė prie sienos

- Spėk,- mįslingai tarė ir per mano kūną perėjo šiurpai. Prikandusi lūpą stengiausi nenusukti žvilgsnio, nes tai parodytų, jog aš jo bijau

- Nežinau,- lėtai ištariau, nors mintyse jau kūrėsi įvairūs planai, ko jis gali norėti

- Nevaidink kvailelės Laila, tu puikiai supranti, ko man reikia,- nuleidęs savo ranką man ant užpakaliuko tarė ir aš sustingau. Užsimerkusi pajaučiau kylančias ašaras tačiau jas užgniaužiau tvirčiau prikasdama lūpą. Meisonas prikišęs savo galvą prie mano kaklo lėtai į jį įsisiurbė ir aš cyptelėjau supratusi, jog dabar liks nasosas

- Gerai!,- tyliai sušukau,- padarysiu bet ką, tik paleisk Amelią, nenoriu, jog daugiau kažkas kentėtų dėl mano kaltės,- išleidusi mažą ašarą išdavikę tariau ir jis šiek tiek atsitraukė. Vaikinas šyptelėjo dėl savo pergalės

- Pirma, turėsi įrodyti, jog gali tai padaryti, tuomet pagalvosiu, ką reikia daryti su Amelia,- šaltai ištarė

- Žinau, tik nedaryk jai nieko blogo, prašau,- sušnabždėdama paskutinius žodžius tariau ir jis suėmė mano smakrą

- Viskas priklauso tik nuo tavęs mažute,- šyptelėjęs suspaudė mano užpakaliuką ir aš automatiškai pašokau,- pabučiuok mane,- netikėtai ištarė ir aš išplėčiau akis

- Ką..ą,- sumikčiojau ir jis susiraukė

- Laila... neapsimesk šventuole, tai tavo pačios noras, jog Amelia būtų laisva,- jis šaltai ištarė. Užsimerkusi giliai įkvėpiau ir priartėjusi priglaužiau savo lūpas prie jo. Vaikinas nedvejodamas pagilino bučinį labiau mane prispausdamas prie sienos. Netikėtai Meisonas užčiuopė mano ginklą ir susiraukęs atsitraukė kartu jį išimdamas. Nutirpusi pažvelgiau į jo piktą veidą, kuris nereiškė nieko gero

- Aš tik...tai..,- neįstengiau suformuluoti sakinio. Vaikinas nieko nesakęs užsikišo jį už savo liemens ir čiupo mano alkūnę

- O tu kaip matau, pasikeitei per šiuos metus, ko dar išmokai, kol manęs nebuvo?,- jis šaltai ištarė pradėdamas tempti link mašinos

- Kur mane vedi? Taip ir nepasakei kada paleisi Amelią,- eidama paskui jį tariau

- Tai priklausys nuo tavęs, jau sakiau. Jei paklusi mane ir vykdysi kievieną paliepimą, gal ir paleisiu ją

- Ką reiškia gal?,- užsipuoliau jį

- Pamatysi,- trumpai tarė. Priėję kažkokią mašiną jis įsodino mane į ją ir užrakino, jog negalėčiau pasprukti. Tik tuomet supratau, jog tai ta pati mašina, kuri vakar stovėjo prie mano namų. Aš buvau visiškai teisi galvodama, jog tai jis. Įsėdęs vaikinas į vairuotojo vietą užkūrė mašiną ir pradėjo važiuoti man nežinomu keliu. Galima sakyti dežavu. Pirmas kartas buvo panašus, tačiau tuomet net neįsivaizdavau kas per monstras jis yra. Pajautusi vaikino ranką sau ant šlaunies tuoj pat ją patraukiau. Meisonas suurzgė ir vėl uždėjo delną aukščiau stipriai suspausdamas šlaunį. Kreivai žvilgtelėjus į jį sulaukiau tik šalto žvilgsnio. Atsidususi pasirėmiau į stiklą ir užsimerkiau galvodama, kaip per šias kelias valandas aš nusiritau. Jei tik tėtis sužinos kur aš, tuomet man bus galas.

Saulei pasislėpus už horizonto neužilgo pasiekėme nepažįstamus namus. Pavarčiau akis pamačiusi jų dydį. Tik toks kaip Meisonas ir gali pasipuikuoti dideliais namais ir mašinomis. Įvažiavęs vaikinas sustojo kieme ir nieko netaręs išlipo iš mašinos. Pasekusi jo pavyzdžiu išlipau ir užtrenkiau dureles paskui save. Paėmęs mano ranką vaikinas tylėdamas nusivedė į namus. Toks jo elgesys man nepatiko, nes tai galėjo reikšti tylą prieš audrą. Ir ne veltui apie tai pagalvojau... Vos tik įėję jis uždarė po savęs duris ir smarkiai mane pastūmė link sienos. Jam norint sugriebti mano liemenį aš išsisukau ir paėjau kelis žingsnius atgal

- Pirma susitarkim dėl Amelios, kitaip aš tikrai neleisiu savęs žemint,- įspėjau vaikiną. Jis sukando dantis ir atsitiesė

- Gerai,- šaltai ištarė ir galva kryptelėjo link kambario. Kad ir kas nutiks šį vakarą, tai tik nuves mane į prarają.