Vakaras Apvertęs Mūsų Likimus

•75•

Tas laiškas. Aš jau esu jį mačiusi... Ir Amelios pasakojime buvo minėti tie patys žodžiai. Tačiau ten buvo ne Mege, tame laiške minimas Lailos vardas. Ne, to negali būti. Juk tai dvi skirtingos asmenybės. Aš negaliu būti ta mergina. Juk Denas man sakė, jog papuoliau į avariją, tačiau Amelia tvirtino, jog ta mergina išėjo su juo. Visai galva neveikia... Viskas sukasi ratu. Tiek daug klausimų, tačiau nė į vieną neturiu atsakymo. Papurčiusi galvą tik tuomet pastebėjau Meisoną ir piktą jo žvilgsnį. Nė neįsivaizdavau apie ką jis galvoja iki tol... kol pastebėjau, jog mano perukas guli ant žemės išsidraikęs. Visa išbalau, o akys per akimirką išsiplėtė. Tamsiaplaukis lyg ir norėjo kažką sakyti, tačiau sukando dantis kartu suspausdamas kumščius

- Meisonai...,- tyliai prakalbau,- aš galiu viską paaiškinti..

- Užsičiaupk!,- staiga jis sušuko, jog aidas atsimušė į sienas. Krūptelėjusi prisispaudžiau prie šaltos sienos,- kiek ilgai dar būtum man melavus?,- jis sušnypštė žengdamas žingsnį link manęs. Išsigandusi net nepajaučiau kaip pradėjau drebėti. Kaip tik tuo metu man į galvą pradėjo lįsti įvairūs prisiminimai

- Laila, kažkas negerai?,- išgirdusi merginos balsą kaip mat papurčiau galvą ir išgėriau kelis gurkšnius atnešti vandens

- Aš jaudinuosi dėl Meisono,- tyliai ištariau daugiau sau nei jai

- Jam viskas bus gerai, juk vyrai stiprūs,- tyliai nusijuokusi ištarė

- Galbūt tu ir teisi,- po kelių sekundžių tylos pratariau.

- Kas per..,- tyliai ištariau. Galva buvo apsunkusi ir stipriai tvinkčiojo, todėl turėjau stipriai įsikabinti į lovą. Nepraėjus nė sekundei į palatą įsiveržė vyrai ir pradėjo artintis prie manęs

- Nuvežkit ją Denui, jis pasirūpins šita šliundra,- iš švelnios ir mandagios merginos, ji pavirto į visai kitą žmogų. Susiraukusi norėjau pasipriešinti, kai vaikinai paėmė mane už rankų, tačiau mano jėgos vis labiau silpo. Galiausiai girdėjau tik užtrenkiamų durų garsą ir juoką.

Tai buvo akimirka, kurią prisiminsiu visą savo likusį gyvenimą. Ji truko tik kelias sekundes, tačiau per jas supratau, kas esu iš tiesų. Prisiminiau viską. Tai lyg įvykių serija, kuri mane atgaivino iš ilgo miego. Amelia buvo teisi, šie vaizdai mėgino man priminti kas aš esu. Pakėlusi akis sutikau Meisono piktą ir įniršusį žvilgsnį

- Aš tavęs paklausiau ir duodu kelias sekundes atsakyti, jei nenori, jog atsakymus pats išsiaiškinčiau

- Meisonai, paklausyk manęs, prašau,- lėtai ištariau jausdama, kaip artėja ašarų antplūdis,- galbūt visa tai nuskambės beprotiškai, tačiau tik dabar supratau, kas aš esu

- Neskiesk, visą šitą laiką buvai Deno kekšė ir tarnavai jam. Spėju ir į miestą atvažiavai su reikalu. Kitaip, jis tavęs nebūtų vienos išleidęs,- kiekvienas Meisono žodis skaudžiai įsirėžė į krūtinę, tačiau bandžiau kovoti

- Ne, visa tai ne tiesa,- pradėjau purtyti galvą. Sučiupusi jo ranką norėjau, jog jis manęs paklausytų ir patikėtų, tačiau vaikinas regis buvo visiškai nenusiteikęs

- Tu man melavai, visą laiką, net gi ir dabar,- jis sušnypštė ir ištraukęs savo ranką pradėjo eiti link išėjimo. Ašaros tekėjo skruostais nesustodamos, o širdis, rodos, plyšo į kelis gabalėlius

- Meisonai,- dar kartą sušukau priversdama jį sustoti ir atsisukti,- aš myliu tave ir visada mylėjau, tačiau tu nežinai tiesos ir tai tau temdo protą. Leisk man paaiškinti viską,- maldavau. Deja, vaikinas tai praleido pro ausis ir ištarė tai, ko gyvenime nebūčiau tikėjusis iš jo

- Man neįdomūs tavo pasiaiškinimai, kadangi niekada tavęs ir nemylėjau. Buvai tik dar viena skudurinė lėlė mano kolekcijoje,- šaltu tonu ištaręs apsisuko ir greitai išėjo iš ligoninės man dar net nespėjus susigaudyti, kas įvyko. Suklupusi ant kelių pradėjau isteriškai verkti ir delnais trankyti į šaltas ligoninės plyteles, kol nepajaučiau, kaip kažkas atsitupia šalia manęs. Tai, ką pamačiau, privertė mano širdį nustoti plakti. Vyras kraupiai nusišypsojo ir ranka suspaudė mano žandikaulį

- Dabar, jis tikrai nepatikės tuo, kas esi,- tai taręs grubiai įsisiurbė į lūpas neleisdamas man net pajudėti. Išplėtusi akis neturėjau kur dėtis, o dar kaip tik tuo metu už ligoninės durų pastebėjau Meisoną. Vaikinas nieko nedarė, tik stovėjo ir įniršusiu žvilgsniu spoksojo į mane. Po kelių akimirkų pasitraukė ir įsėdęs į mašiną išvažiavo. Tik tuomet Denas nuo manęs atsitraukė ir skėlė skaudų antausį. Perėjęs skausmas privertė mane cyptelėti. Lyg tyčia aplinkui nebuvo nieko. Ligoninėje karaliavo mirtina tyla

- Tu man melavai,- drebančiu, tačiau kartu ir piktu balso tonu prakalbau

- Tu man taip pat melavai ir galvojai, jog patikėsiu, kad jį tik seki,- jis atsitraukęs nusijuokė. Pasiremdama į sieną taip pat lėtai atsistojau. Sukandusi dantis pripuoliau prie jo ir trenkiau į pilvą, tačiau mano rankos tuoj pat buvo surakintos vyro gniaužtų. Kūnu perėjo nesuvokiamas skausmas. Jis be gailesčio suspaudė mano alkūnes ir įstūmė į tamsų kambariuką. Spėju, jis buvo skirtas valytojoms pasidėti įvairius reikmenis. Stipriai mane pastūmęs į lentynas atsimušiau į jas sukeldama nemažą triukšmą ir kartu skausmą mano nugarai. Vyras užrakino duris ir atsisukęs kraupiai nusišypsojo

- Aš pasitikėjau tavimi, suteikiau stogą virš galvos, o tu man taip atsidėkoji,- jis papurtė galvą. Mano smegenys nesuvokė ką jis kalba

- Tu mane pagrobei ir liepei gerti vaistus..,- stabtelėjusi tik tuomet suvokiau, jog jie buvo skirti ne man padėti, o kaip tik viską pamiršti. Lyg žuvis, ką tik išmesta iš jūros dairiausi vis labiau suvokdama visą tiesą,- monstras!,- sušukau,- tai tu dėl visko kaltas! Tu atėmei iš manęs Meisoną ir visus mano artimuosius! Privertei juos tikėti, jog buvau tavo kalė! O aš galvojau... galvojau, jog padedi man!,- rėkdama per ašaras net nepajaučiau kaip užkimau. Denas pasinaudojo mano blaškymusi ir prispaudęs prie spintelės grubiai įsisiurbė į lūpas kartu jas kandžiodamas. Mano muistymąsis nuėjo per niek...

- Taip, pagrobiau tave, nes norėjau atkeršyti Meisonui. Jis kaltas dėl Alisos mirties. Jis ją nužudė mano akivaizdoje, todėl toks likimas laukia ir tavęs. Tačiau tai dar ne viskas, kartu turiu ir jo sesutę, kuri visus metus dirbo mano striptizo klube, kaip tau tokia žinia a?,- pažvelgęs į mane tamsiomis akimis paklausė

- Šunsnuki tu!,- spjovusi jam į veidą prasiveržiau pro lyg link durų, tačiau net nepasiekusi rankenos buvau skaudžiai pargražinta atgal. Vyras atsegęs mano kelnių užtrauktuką jas numovė žemyn ir įrėmė savo delną į mano tarpkojį. Sustingusi ir pakraupusi norėjau pradėti šaukti, tačiau jis savo delnu užspaudė mano burną

- Ššš, dabar mes šiek tiek pažaisim ir tuomet keliausim susitikti su tavo vyreliu,- šlykščiai ištaręs pradėjo mautis savo kelnias. Besidairydama netoli savęs išvydau lempą ir pasinaudojusi jo neapdairumu paėmiau ją trenkdama vyrui per galvą. Denas suklupo tiesiai man prieš akis. Nieko nelaukdama atrakinau duris ir išbėgau iš sandėliuko. Kaip tik tuo metu iš palatos išėjo Amelia. Pastebėjusi mano nusmauktas kelnias, šviesius plaukus ir nuverktą veidą jos veidas persikreipė iš siaubo.

Na, tiesa visada kažkada išaiškėja, manau, jau buvo laikas viską atskleisti:)