Vakaras Apvertęs Mūsų Likimus

•56•

Meisono kūnui šliejantis prie manojo vis labiau jaučiau oro trūkumą lyg vaikinas pats trauktų jį iš manęs.  Kiekvienas kūno lopinėlis neklausė manęs taip, kaip norėčiau, kadangi viską buvo užvaldęs tamsiaplaukis vaikinas prirėmęs mane prie sienos ir skvarbiomis akimis žvelgiantis į mano sielą. Prieš jį visada pasijaučiu lyg nuoga, lyg jis žinotų ką galvoju ir lengvai galėtų viską suvaldyti. Tai man labiausiai nepatinka. Jis nuolat nori mane valdyti ir neleisti pasireikšti, nes jo nuomonė paskutinė, bet juk aš nesu skystablauzdė, jog negalėčiau apsiginti, galbūt...  Mintis nutraukė jo rankos, apsivejančios mano liemenį  ir švelniai pastumiančios nugarą  į sieną. Kiek išplėtusi akis pažvelgiau į jį. Širdis atrodė iššoks iš krūtinės pamačius jo tamsų ir kartu keistą žvilgsnį, kurio niekada nesupratau

- Kaip man tau parodyt, jog negalima kišt nagų prie svetimų daiktų?,- jis šaltai ištarė, o per mano kūną nuvilnijo nematoma elektra. Peržvelgęs mano kūną kreivai šyptelėjo,- kas jei padaryčiau štai ką,- lėtai nuleido rankas ir uždėjęs jas ant mano sėdmenų suspaudė. Pašokusi iš vietos cyptelėjau, tačiau greitai buvau sugrąžinta į pradinę padėtį tik dar labiau suspausta jo kūno,- ar tai padėtų įsidėmėt, ko negalima daryt?,- kimiai ištarė. Jaučiausi taip lyg galėčiau bet kurią akimirką nualpti jo glėbį

- Ar gali mane paleist? daugiau nelysiu į čia,- tyliai ištariau jo veidui artėjant prie manojo. Jis stabtelėjo ir atlošęs galvą pradėjo juoktis tačiau greitai nustojo ir suspaudė mano liemenį

- Man tavo toki pasakymai, mieloji, nieko nereiškia,- jis papurtė galvą,- aš viską vertinu pagal poelgius ir iki dabar žinau, jog tavo pažadai nieko nereiškia,- įdėmiai spiginančios akys išdavė, jog viskas nesibaigs mano naudai ir taip paprastai iš čia nepabėgsiu

- Tuomet kodėl mane čia palikai, jei žinojai, jog aš galiu tai pamatyti, kas tau nepatinka?,- radusi bent vieną menką argumentą apsigyniau

- Tai tebuvo išbandymas,- jis paprastai  tarė,- ir tu jo neišlaikei,- pakėlęs mano smakrą kreivai šyptelėjo ir man nespėjus susigaudyti įsisiurbė į lūpas,- išplėtusi akis uždėjau savo jam ant krūtinės tačiau jis lyg akmuo, net nesukrutėjo. Širdis jau buvo iššokusi iš krūtinės ir kai tik norėjau jam pasiduoti staiga Meisonas nutraukė bučinį palikęs mane be žado. Manau jis tai suprato ir pasitraukęs kelis žingsnius atgal suktai šyptelėjo

- Palikau kai ką tavo kambaryje, būčiau labai pamalonintas, jei tai pamatyčiau ant tavęs šiai vakarienei,- mirktelėjęs patraukė link durų,- beto, ilgai nesiruošk, nenoriu, jog mano žmona atrodytų kaip barbė,- stabtelėjęs ištarė ir greitai išėjo, jog negalėčiau nieko pasakyti. Uždėjus rankas ant krūtinės treptelėjau koja. Kūnas vis dar buvo įkaitęs nuo Meisono prisilietimų, o veidas lyg burokėlio. Amelia lėtai įėjusi pažvelgė į mane ir tyliai prunkštelėjo

- Kas?,- prisimerkusi tariau

- Atrodai kaip mielas zuikutis su raudonio papuoštu veidu,- ji garsiau nusijuokė ir aš susiraukiau

- Visai nejuokinga,- papurčiau galvą ir dar kartą treptelėjau. Atsidususi praėjau pro Amelią kartu pačiupdama jau spėjusį išdžiūti rankšluostį ir nutipenau į savo kambarį. Moteris taip pat neatsiliko, tačiau retkarčiais išleido keistus garsus nuo kurių aš tik pavartydavau akis. Vos tik įžengiau į savo kambarį sau prieš akis pastebėjau didelę dėžę. Susiraukiau ir padėjusi į šalį rankšluostį nuėjau prie jos. Tai tikriausiai yra tas dalykas kurį minėjo Meisonas

- Kas tai?,- man už nugaros atsklido Amelios balsas. Papurčiau galvą

- Net neįsivaizduoju,- tyliai ištariau,- tačiau man to nereikia. Tai tik pamalonintų jo ego,- nusisukusi nuo dėžės atsisėdau į netoli esantį krėslą. Moteris pažvelgė į mane ir atsiduso, tuomet priėjo prie dėžės ir pati ją pravėrė. Nusekusi jos žvilgsnį pastebėjau tamsiai pilką medžiagą. Išėmusi suknelę jos akys prasiplėtė kaip ir manosios. Ši suknelė labai priminė Maiklo(Meisono tėvo) dovanotą Medison suknelę. Tik ji buvo kiek tamsesnė. Pašokusi nuo krėslo priėjau prie jos ir papurčiau galvą