Vakaras Apvertęs Mūsų Likimus

•55•

Keletą minučių prasėdėjau ant nepatogaus krėslo, kol galiausiai nuraminusi visą savo neapykantą atsistojau ir priėjau prie savo rūbų, gulinčių ant dulkėtų grindų. Paėmusi juos tyliai paburbėjau

- O taip Meisonai, tu tikras šaunuolis,- nupurčiusi nuo jų dulkes pavarčiau akis. Greitai persirengusi švariais rūbais, jaučiausi lyg naujai gimus, kadangi galėjau nevaržoma judėti. Rankšluostį pakabinau ant netoliese esančios kabyklos ir dar kartą atidžiai peržvelgiau kambarį. Atrodo seniai čia niekas nesilankė. Seni baldai buvo apdengti plėvele, jog neišsipurvintų krūva dėžių ir kitų menkniekių, kuriuos pastebėjau vos tik įėjusi. Priėjusi prie vienos iš dėžių ją atsidariau. Joje buvo įdėta švelni medžiaga, tiksliau suknelė, kuriai tikriausiai buvo per trisdešimt metų. Išėmusi ją peržvelgiau. Pastebėjusi prie vienos rankovės prisegtą lapelį pažvelgiau į jį. Mano akys kaip mat prasiplėtė supratusi, jog tai Meisono motinos suknelė. Lapelyje dailiai buvo užrašyti keli žodžiai nuo jos vyro " Apsirenk ją šiandienos nakčiai, myliu, bučiuoju". Krūptelėjusi pasijaučiau lyg būčiau paėmusi tai, kas man nepridera. Aš iš tikrųjų neturėjau teisės čia lįsti tačiau mano smalsumas mane nugalėjo. Pastebėjusi dar vieną dėžę prikandau lūpą tramdydama save, tačiau pasidaviau ir atidariau ją pamatydama daugybę knygų.... tiksliau dienoraščių. Jų buvo mažiausiai dešimt. Tarp jų pastebėjau ir Meisono motinos tą patį dienoraštį, kurį beveik sudeginau tą dieną, kai tapau jo laisva. Paėmusi pirmą pasitaikiusį į rankas atverčiau pirmą puslapį ir perskaičiau

- Meisono Karterio dienoraštis,- išplėčiau akis ir paėmiau dar vieną. Jis taip pat buvo Meisono kaip ir visi kiti tačiau jie skyrėsi tik data. Netikėtai atradau visai naują, rašytą tik prieš kelis mėnesius. Tikriausiai kalėjimuose jiems leido turėti tokių dalykų arba kaip jam, tai neturėjo būti sunkiai pasiekiama. Giliai įkvėpiau prieš atversdama jį, kadangi jaučiau, jog čia gali būti surašyti visi jo planai ir kaip išėjęs man pakenks. Netrukus mano pirštai lėtai atvertė pirmuosius puslapius, o akys vis labiau plėtėsi iš baimės. Taip... pirmajame puslapyje buvo mano nuotrauka, subraukyta ir sudarkyta. Atrodo taip, lyg jis šitaip galėjo išlieti savo pyktį ir įniršį.

"Aš atkeršysiu" pirmieji žodžiai pasiekę mano akis dar labiau pablogino savijautą. Turėčiau liautis baigti skaityti, tačiau negaliu.. Aš noriu žinoti, ką jis dar suplanavęs man padaryti, beto, jog per šį trumpą laiką tiek primelavo ir apgavęs mane privertė pasirašyti sutartį.
" Padarysiu tai, ką ji prisimins visą savo gyvenimą. Atimsiu tą šypseną, kuri kiekvieną dieną spindi jos veide, juoką, taip švelniai skambantį ir svarbiausia visus artimuosius. Paversiu savo marionete, naudosiu norams išpildyti. Šie mėnesiai, tarsi pragaras. Beto, jog aplinkui tiek nevykėlių, turiu pamaloninti save su ranka. Tai vienintelis išsigelbėjimas. Stengiuosi įsivaizduoti, jog tai daro ji. Savo burna mane apžiojusi, o švelniais pirštukais nedrąsiai smaukanti likusią dalį..."

Pasišlykštėjusi numečiau dienoraštį atgal į dėžę ir nusipurčiau. Koks iškrypimas. Ir visa tai apie mane. Giliai įkvėpusi perbraukiau ranka per plaukus ir užsimerkiau. Man nereikėjo ten lysti. Dabar tikrai žinau ko galiu tikėtis. O aš galvojau, jog sėdėdamas kalėjime jis pasimokys iš savo klaidų. Regis stipriai klydau. Sugurgęs pilvas priminė, jog dar nevalgiau nieko pusryčiams. Dar kartą paklebenusi duris išgirdau tik silpną jų skleidžiamą aidą ir daugiau nieko. Atsirėmusi į sieną nuslydau ja ir begalvodama apie tai ką visai neseniai suradau, užmigau

- Laila!,- lyg per miglą išgirdau kažkieno balsą. Pramerkiau sulipusias akis ir apsidairiusi supratau, jog vis dar esu palėpėje. Saulė kaip reikiant pasidarbavo, todėl dabar ėjo vos kvėpuoti. Lėtai atsistojau ir prasimankštinau, kadangi kūnas atrodė lyg būtų sustingęs. Dar kartą išgirdusi savo vardą suklusau ir pajaučiau kaip pradeda stipriai plakti širdis. Tai Amelia! Pribėgusi prie durų pradėjau jas stipriai trankyti

- Aš čia Amelia!,- sušukau. Mano balsas buvo prikimęs, tačiau net neabejotina, jog ji mane išgirdo, nes namuose buvo mirtina tyla. Po kelių minučių išgirdau kaip ji pribėgo prie durų

- Dieve mano, Laila tu čia?,- ji išgastingai paklausė

- Taip, ar gali kažkaip padėti iš čia ištrūkti?,- traukdama į save duris paklausiau. Deja jos nebuvo senos ar tokios, kurias būtų galima lengvai išlaužti

- Palauk minutėlę,- netikėtai ji dingo, tačiau nepraėjus nė kelioms minutėms grįžo su kažkokiu įrankiu. Netrukus durys staigiai atsidarė ir aš iš karto puoliau moteriai į glėbį. Amelia mane apkabinusi guodė lyg mažą vaiką, tėvų nubaustą ir paliktą atlikti bausmę, tačiau tai ir buvo galima pavadinti bausme. Jei ne Amelia dar ir dabar sėdėčiau čia tarp įvairių popierių ir dulkių. Atsitraukusi šyptelėjau jai. Moteris atkartojo mano judesį kartu apsidairydama. Netikėtai jos šypsena dingo iš veido. Paleidusi mano pečius ji praėjo pro mane ir paėmė į rankas tą pačią suknelę, kurią visai neseniai laikiau pati. Kelias sekundes užsimerkė, o kai atsimerkė akyse galėjau matyti susikaupusias ašaras. Priėjusi uždėjau jai ranką ant peties ir ji išspaudė menką, nevykusią šypseną

- Tai suknelė, kurią ji turėjo dėvėti tą vakarą, kai buvo nužudyta,- tyliai ištarė. Ameliai tai ištarus pajaučiau, kaip per visą kūną pereina šiurpas

- Radau dar kai ką,- sušnabždėjau ir nuėjau prie Meisono dienoraščių. Moteris susiraukė dėl jų tokios galybės

- Motina visada jam sakydavo, jog savo mintis jis galės išreikšti ant lapo, tiksliau dienoraštyje. Tačiau nežinojau, jog jis tai daro iki šiol. Kai būdavo mažas niekam neleisdavo to skaityti. Jis sakydavo, jog tai jo paslaptys ir niekam nevalia to žinoti,- Amelia papurtė galvą. Kol ji juos peržvelgė man netikėtai už akių užkliuvo kažkas žypčiojančio. Paėmusi tą daiktą iš dėžės nubraukiau užsilikusias dulkes sulaukdama Amelios aiktelėjimo. Tai buvo sniego rutulys, o jame balerina. Pažvelgiau į moterį, kuri rodos buvo labai nuliūdusi. Kodėl turėjau jai tai parodyti?

- Jis priklausė Elizabeth, pats Meisonas jį padovanojo, atrodo penktojo gimtadienio proga, dabar tiksliai neprisimenu, tačiau ji visada jį nešiodavosi su savimi. Aš visada sakydavau, jog mergaitė pirma pradėjo šokti, tada vaikščioti, kadangi ji nuo pat mažens mėgo visus šokdinti,- nusijuokusi nubraukė mažą ašarėlę nuo skruosto

- Kodėl Meisonas visa tai laiko čia? Juk būtų labai skaudu ir vėl viską išgyventi..

- Nes tai - mano nuosavybė,- išgirdusi šaltą balsą krūptelėjau ir vos neišmečiau sniego rutulio ant žemės. Pasukusi galvą išvydau piktą Meisono žvilgsnį. Keliais žingsniais priėjęs prie manęs šiurkščiai paėmė jį iš mano rankų ir įdėjo į dėžę,- kas tau leido liesti mano daiktus?,- piktai suurzgė. Pasitraukiau kelis žingsnius atgal

- Meisonai, nereikia,- išgirdau Amelios balsą

- Palik mus vienus,- neatitraukdamas žvilgsnio nuo manęs šaltai ištarė

- Aš niekur neisiu, kol nepaliksi jos ramybėje,- moteris atkirto susilaukdama dar vieno pikto žvilgsnio

- Amelia arba išeik, arba su Laila turėsiu rimtą pokalbį ir tu žinai apie ką aš kalbu,- vaikinas ištarė ir aš pažvelgusi į moterį paskatinau dingti iš čia

- Aš susitvarkysiu,- linktelėjau jai link durų ir ji papurtė galvą

- Negal...

- Prašau,- pertraukiau ją. Ji atsiduso ir nuėjusi prie durų dar kartą žvilgtelėjo į mane

- Jei kas atsitiks, šauk mane,- ji išspaudė šypsena ir netrukus dingo už durų. Giliai įkvėpusi lėtai atsisukau į Meisoną ir nurijau susikaupusias seiles

- Kaip matau, tu niekada nepasimokai,- jis šaltai ištarė ir žengęs žingsnį įkalino mane tarp sienos ir jo kūno.