Vakaras Apvertęs Mūsų Likimus

•8•

Po kurio laiko nusiraminusi tiesiog stebėjau žvaigždėtą dangų, kol pavasario nedidelis vakaro šaltukas kandžiojo mano odą. Žinojau, jog geriau reikėtų grįžti į mašiną ir sušilti tačiau pagalvojus, jog joje sėdi Meisonas mane nukrečia šlykšulys. Dar niekada nesu sutikusi tokio akiplėšiško žmogaus. Jo vertybės tikriausiai yra nepasitikėjimas kitais žmonėmis ir jų skaudinimas. Kadangi per šias dienas dar neišgirdau iš jo nė vieno gero žodžio. Net gi ir po mano prisipažinimo jis tik dar labiau pagilino žaizdą, kurią stengiausi išsigydyti ne paprastais vaistais, o laiku, kuris mane pakeitė. Jam nerūpi kitų jausmai ar nuomonė. Tačiau žmonės, juk tokie negimsta. Ir aš, manau, jog už viso to slypi daug daugiau. Tačiau kas privertė jį tokiu būti? Galbūt tėvų mirtis, o gal dar kažkas. Jis minėjo, jog su tokiomis merginomis kaip aš nemėgsta rizikuoti. Tai tuomet problema yra kažkokia mergina, kuri jį įskaudino ar paliko. Tačiau mano mintys per daug nuklydę nuo realybės, jog spręsčiau jo gyvenimą. Ir pačios šiuo metu ne pati geriausia padėtis.

Mano viltys pabėgti dužo tą sekundę, kai prie mano kaklo buvo pridėtas peilis. Tačiau aš galėjau... galėjau pabėgti, nors ir būčiau sužalota, nes tuomet policininkai būtų suėmę jį ir pasodinę už grotų. Tačiau, kai baimė aptemdo protą mano galvoje lieka tik mintys apie išgyvenimą. Jos vienintelės trukdo man blaiviai apmąstyti esamą situaciją. To man ir trūko. Niekada nebuvau nei fiziškai, nei emociškai stipri. Todėl kievieną dieną verkdavau, net nuo menkiausio pravardžiavimo. Kiti vaikai aukdami vaikų namuose dažniausiai pasidaro grubesni ir mokantys už save pakovoti tačiau tik ne aš. Kad ir kiek mokyčiausi iš klaidų, jos vis kartojasi ir kartojasi. Gaila to, jog manęs niekas taip ir neišmokė kaip reikia įveikti visas baimes ir pereiti kliūtis. Neturėjau motinos iš kurios būčiau galėjus išmokti taip daliai šypsotis ir bendrauti su vaikinais. Kiekvieną vakarą gerti arbatą terasoje ir juoktis iki tol, kol tėtis atėjęs mus pabartų, jog šaltai sėdime ir neiname namo. Tačiau jis tai darytų tik dėl to, nes mus labai myli. Jo kiekvienas patarimas būtų svarbus ir įsimintinas. Ir tas žvilgsnis, kuriuo jis žvelgtų į mamą visada sušildytų mano širdį. Net nepastebėjau kaip uždėjau ranką ant delno kurio šone buvo mažas randelis. Teta pasakodavo, jog jis man atsirado vos gimus tačiau iš kur jis - niekas nežinojo. Tai vienintelis neryškiai išlikęs prisiminimas iš vaikystės, kai sėdėdama pas tetą ant laiptų žvelgdavau į savo delną galvodama įvairias istorijas, iš kur jis galėjo atsirasti.

Nulipusi nuo kapoto kojas padėjau ant šalto asfalto ir iš karto pasigailėjau, jog tai padariau, kadangi pėdas raižė kiekvienas prisilietimas. Sunkiai nupėdinus iki mašinos pastebėjau Meisoną sulindusį į telefoną. Atidariusi dureles iš karto pajaučiau šilumą padvelkiant ir viliojant mane įlipti. Tačiau persigalvojusi uždariau duris ir priėjusi prie galinių jas atidariusi įlipau. Man nereikia dar daugiau įtampos sklindančios tarp mūsų. Geriau bus, jei sėdėsiu kuo toliau nuo jo. Apglėbusi save rankomis susisukau į kamuoliuką ir pažvelgiau į priekinį veidrodėlį per kurį išvydau Meisono gilias akis. Man jas nusukus vaikinas netikėtai išlipo iš mašinos ir atidaręs galines dureles pradėjo ieškoti kažko krepšyje. Jis gal ten savo gyvenimą vežiojasi? Ištraukęs megstuką jį ištiesė man, o mano antakiai šoktelėjo aukštyn. Nuo kada jis moka dalintis daiktais? Kad ir kaip jis mane viliojo tačiau paimti negalėjau, nes tai parodytų mano silpnumą

- Jeigu duodu, geriau paimk, nes kitą kartą tikrai nieko nesiūlysiu ir leisiu tau suledėt,- atsklidęs jo atšiaurus balsas privertė mane susiraukti. Kelias sekundes paspoksojusi į jo ištiestą juodą megstuką sudvejojau ir kai jis norėjo jį patraukti greitai sulaikiau paimdama jį į rankas. Pergališkai iškėlęs galvą prisimerkė ir užtrenkęs dureles išsitraukė cigaretę. Jo pučiami nuodingi dūmai keliavo pakeliui vėjo krypčiai, o pats vaikinas stovėjo atsirėmęs į mašiną ir žvelgdamas į miškus, kurie mus supo iš abiejų pusių. Apsirengusi megstuką iš karto pajaučiau vaikino kvepalus įsigėrusius į jį. Apgaubusi šiluma šildė mano sustingusį kūną, o akys iš lėto merkėsi, kol galiausiai tik per miglą išgirdau kaip atsidarė mašinos durelės.

Meisonas

Traukdamas dūmus ramiai žvelgiau į vėjo blaškomas medžių šakas, kurios viena kitą pridengė nuo artėjančio vėjo gūsio. Aš buvau lygiai toks pat kaip ir jos blaškomas ir pasimetęs savam gyvenime. Tačiau toks jau mano būdas. Niekada nebuvau pilnai apsisprendęs ką darau. Net ir dabar vis dar nesuvokiu, kodėl vežiojuosiu šią merginą. Kaip ji pati minėjo, galėjau ją nušauti pasitaikius pirmai progai tačiau kažkas mane stabdė tai daryti. Pirmą kartą ją išvydęs mano nervai pasiekė viršų, vos pagalvojus, jog mane kažkas girdėjo ir dabar turėsiu dar didesnę atsakomybę. Kiekvienas jos žodis ar prieštaravimas mane erzino. Tas suknistai patrauklus kūnas viliojo, o akys galėjo išversti iš kojų kievieną vaikiną tačiau aš pažinojau ne vieną merginą ir visos jos buvo pasileidę mergšės, kurios tik ir laukė kada užkipsiu ant jų kabliuko. Tačiau vieną kartą pasimokęs, man daugiau nereikėjo kartoti tos pačios klaidos. Žmonės yra tik šio pasaulio neišmanėliai, kuriems reikia pinigų, gero darbo ir svarbiausiai tobulos mašinos, jog galėtų pasirodyti prieš kitus. Tad niekada pilnai jais nepasitikėjau, nes kol jie kalba tau gerus žodžius, už nugaros ruošia peilį, kurį pasitaikius progai suvarys tau į širdį ir apsisukę paprasčiausi nueis palikdami gydytis širdies žaizdas. Visada kitiems atrodžiau kaip piktas ir gyvenimu nepatenkintas žmogus tačiau kaip jie reaguotų, jei papasakočiau apie savo girto tėvo elgesį, kuris kiekvieną vakarą grįžęs mane mušdavo ar mokydavo žudyti žmones. Tai tęsėsi ištisus dvylika metų todėl per juos ir tapau bejausmis žmogus, mokantis tik žudyti. Net nesistebėčiau, jei žmonės apie mane taip ir galvoja tačiau man nusispjaut į jų nuomones. Pažvelgęs į mašinos vidų pastebėjau merginą giliai miegančią, įsisukusią į kamuoliuką lyg kažko bijotų. Vienas dalykas mane sutrigdė. Tai yra jos pasakymas, jog buvo išprievartauta. Man tai nėra naujiena, kadangi ankščiau mano bendrai visada pagrobdavo merginas, norėdami jas išprievartauti, tačiau ir jos nebuvo šventuolės. Tačiau pažvelgus į šią merginą galima suprasti, jog dar niekada jos niekas neglamonėjo, neskaitant vienintelio jos, spėju, pirmo karto, kai buvo paimta per prievartą. Prisiminęs, jog vis dar nežinau, jos vardo iš vidinės odinės striukės kišenės išsiėmiau jos tapatybės kortelę, kurią ji turėjo kartu su savimi ir pažvelgiau į jos vardą. Laila Martinez. Atrodo lyg būčiau jau kažkur girdėjęs šią pavardę. Papurtęs galvą nukreipiau žvilgsnį į gimimo metus. Ji buvo tik keliais metais jaunesnė už mane. Tačiau iš išvaizdos, jai galėčiau duoti daugiausiai aštuoniolika metų. Įsidėjęs kortelę atgal į kišenę numečiau ir sutrypiau cigaretę ir tuomet įsėdęs į mašiną išsitraukiau telefoną vėl peržvelgdamas nuotraukas, kurių niekada gyvenime nepamiršiu. Nuotraukas, kurios pakeitė mano gyvenimą ir jo prasmę.