Vakaras Apvertęs Mūsų Likimus

•38•

Prabudau iš savo minčių, kai netikėtai ant žemės nukrito dienoraštis. Pakėlusi jį pavaliau dulkes ir perverčiau puslapius lyg kažko ieškodama. Net pati nežinojau, ką tikiuosi čia rasti tačiau nuojauta kuždėjo, jog tai ką sutiksiu pakeis mano gyvenimą. Ir deja neklydau...
Vos už kelių puslapių pastebėjau dar vieną nuotrauką, ji buvo prisegta prie dienoraščio, tad turėjau jį apsukti, jog galėčiau pažvelgti į nuotrauką. Mano akims aptikus objektą keletą sekundžių paspoksojau. Staiga mano kūnas sustingo, o širdis nusirito į kulnus išvysdama seniai matytą vyrą. Tai tas pats vaikinas, kuris norėjo man įteikti tortą. Tas pats su kuriuo teta nemandagiai kalbėjo. Apvertusi kitą pusę, bijojau pažvelgti į tai kas užrašyta, kadangi kvėpavimas darėsi vis labiau nevaldomas. Pilvą raižė dieguliai, o galvą įsiskaudėjo tačiau tai vyko ne be reikalo, kadangi prieš save išvydau gyvenimo tiesą. Nuotraukoje, kurią laikiau buvo važiuojami du žmonės. Vaikino vardas Tomas Hemmings, o merginos Arielė Hemmings. Sukrečianti tiesa pastarasias savaites man buvo prieš akis tačiau aš neįžvelgiau to, kas vėliau ar ankščiau būtų pasirodę. Tos pačios žalios akys žvelgė tiesiai į mane, gal tiksliau į mano sielą. Moteris, tai yra mano mama buvo visai kitokia. Mėlynų akių ir tamsių su šviesiomis sruogelėmis plaukų mergina švelniu žvilgsniu žvelgė į kamerą. Matėsi, jog ji nebuvo tokia įsitempusi kaip Tomas, arba stengėsi tokia nebūti. Jie skyrėsi lyg naktis ir diena. Tėtis vilkėjo tamsius drabužius ir baugiai žvelgė, o mama buvo apsirengusi šviesų nertinį, kuris jai tobulai tiko prie jos kūno. Ši nuotrauka turėjo būti daryta maždaug prieš šešiolika metų. Kadangi jie buvo dar visai jauni. Kas buvo keisčiausia, jog tėtis man labai priminė Meisoną, savo šaltu, skrodžiančiu žvilgsniu ir aura skleidžiama aplink jį. Jie buvo lyg du vandens lašai. Tačiau tėtis, kiek prisimenu jį paskutinį kartą matydama buvo geras. Jo poelgis tai aiškiai parodė. Jei būčiau priėmusi dovaną, tai būtų pirma dovana, kurią gavau iš jo. Tačiau taip jau susiklostė, jog likimas pakrypo kita linkme. Viena dabar aš jau tikrai žinau - teta, kuri mane augino, nebuvo tikra. Jai tikriausiai buvo mokami pinigai už tai, jog manim rūpinosi, o aš ją mylėjau ir gerbiau lyg artimiausią giminaitę. Tačiau kai kurie jos poelgiai rodė jos meilę man arba tai buvo vaidyba, kuri yra mano gyvenimas nuo pat mažumės. Melas, apgavystės ir iliuzija - štai koks mano gyvenimas. Niekada nebuvau mylima taip, kaip tėvai myli savo vaikus. Buvau tik maža pasiklydusi mergaitė ieškanti vietos po saule ir laukianti, kol jos gyvenimas nušvis šviesiomis spalvomis. Deja iki šiol to dar nenutiko. Kelios akimirkos su Megan leido pasprukti iš šio gyvenimo ir atsipalaiduoti tačiau vos ir vėl sugrįžus viskas ateina dvigubai.

Sugrįžus prie dienoraščio perskaičiau išryškintus žodžius

" Kai kurie žmonės tampa vaiduokliais dar nė nenumirę. Taip jaučiuosiu pastarąsias dienas. Rutina užvaldė mano kūną. Atrodo, jog mane valdytų automatinis rėžimas. Gyvenimas byra į šipulius ties kiekviena diena ir valanda. Mūsų šeimoje vis daugėja nelaimių ir liūdesio, kuris temdo visą protą. Po Lailos pagrobimo praėjo keturi metai... Tiek laiko ir tiek skausmo. Vargšė mergaitė dabar kažkur auga su nepažįstamais veidais. Kaip norėčiau ją surasti ir išsakyti visą tiesą, grąžinti motinai ir svarbiausiai išsivaduoti iš tų nematomų raiščių kurie lyg rožės spygliai kievienais metais man vis labiau rėžiasi į kūną. Tačiau negaliu. Kad ir kokia stipria apsimetu prie aplinkinių viduje jaučiu kaip po truputėlį skylu. Mano laikas baigiasi. Tai supratau prieš pora dienų. Bijau to, kas gali nutikti. Maiklas turėtų būti mano ramstis ir mylimasis tačiau šiuo metu jis man yra svetimas. Jau kelios savaitės kaip mes nebendraujam. Jis užsidaręs savyje ir užkabinęs devynis užraktus. Tai skaudina dar labiau, kadangi negaliu jam padėti, nors ir noriu. Kieviena kartą jis mane atstumia ir išvadina įvairiais žodžiais. Jis pradėjo daugiau gerti ir rūkyti, ko jau seniai nedarė. Bijau, jog tai gali privesti prie neatitaisomų dalykų. Vienas rastas dalykas mane sukrėtė. Šiandien ryte išgirdau kaip Maiklas ant kažko šaukė tuomet trenkęs durimis išlėkė iš namų ir įsėdęs į mašiną didžiuliu greičiu išvažiavo. Mano nerimas ir smalsumas mane nugalėjo, tad nuėjusi į jo kabinetą radau įvairius popierius besimėtančius ant stalo. Dauguma jų rodė, jog esame ties bankroto riba. Visos tos kovos su Hemmings šeima buvo bereikšmės. Jos tik atėmė jėgas ir sveikatą tačiau karas vis dar nesibaigė. Po Lailos pagrobimo stojo ilga tyla. Atrodo lyg tuoj ateis audra ir tai sužlugdys mūsų šeimą. Aš tai jaučiau. Mano sąžinė nebegali užmigti jau kelias dienas, o protas rezgia įvairius variantus ką galėtų mums padaryti Hemmings šeima. Deja likimo nepakeisiu, todėl ką galiu padaryti tai tik laukti kažko stipraus ir negailestingo"

Vis dar laikydama dienoraštį rankose spoksojau į sieną, esančią prieš mane. Net nepajaučiau kaip ašaros skalavo mano skruostus, o širdyje atsivėrė tuščia bedugnė. Dėl visko kalti tėvai. Jiems nereikėjo taip kerštauti. Juk ta mergaitė buvo visai dar maža, o jie nužudė ją, lyg paprastą negyvą lėlę. Kad ir kaip pykčiau ant Maiklo, bet ant tėvų pykstu dar labiau. Jie nužudė du nekaltus žmones. Štai ką padaro kerštas. Jis sunaikina visą žmogiškumą ir paverčia jį tikru gyvuliu nesuprantančiu pasekmių.

Staiga išgirdusi netoli žingsnius greitai įsidėjau dienoraštį į kišenę, o ašaras alkūne nusivaliau. Širdis plakė daug greičiau nei turėtų, nors ir pažadėjau sau nebijoti. Įsikibau į fotelį lyg laukdama artėjančios mirties. Po kelių sekundžių kambario durys buvo atvertos ir į jį įėjo du vyrai. Iš išvaizdos jie atrodė pavojingai. Dauguma tatuiruočių ant kūno, keli auskarai veide dar labiau paskatino nepasitikėti šiais vyrais

- Ir ką mes čia turim?,- vienas šlykščiai tarė apsilaižydamas lūpas ir kartu pamačiau jo kyšantį auskarą burnoje. Susiraukusi nuleidau rankas prie fotelio kraštų netikėtai užčiuopdama kažką šalto. Viena akimi pažvelgusi supratau, jog tai ginklas. Man reikia tik greitai jį paimti. Kol aš apie tai galvojau netikėtai prie manęs priėjo raumenų kalnas ir pagriebęs alkūnę šiurkščiai pakėlė peržvelgdamas visą kūną

- Na tu gal visai ir nieko,- pakėlęs rankas uždėjo jas ant krūtinės ir aš krūptelėjau staiga automatiškai trenkdama jam per skruostą. Kiek pasimetęs vaikinas atsitraukė ir aš tuo pasinaudojusi trenkiau jam į tarpkojį. Kol kitas stovėjo lyg pabučiuotas iš fotelio išsitraukiau ginklą ir atsukau į jį

- Traukis man iš kelio arba ištaškysiu tau smegenis,- šaltai sukandusi dantis tariau. Kūną buvo užvaldęs adrenalinas, tad dabar galėjau padaryti bet ką

- Mergaite, tu juk net nemoki juo naudotis,- kiek baimingu balsu tarė ir žengtelėjo link manęs. Tuomet pasigirdo šūvis tačiau jis nebuvo mano. Stebėjau kaip vyras esantis prieš mane susmunka ant žemės laikydamas ranką prie krūtinės. Pažvelgusi į koridorių jame pastebėjau Beką. Mergina atrodė visai kitaip nei esu ją įpratusi matyti. Dabar ji vilkėjo juodus džinsus ir baltus marškinėlius. Net negalėčiau pasakyti, jog tokia mergina čia dirba

- Einam, nėra laiko,- staiga išgirdau Bekos balsą ir pažvelgiau į ją

- Beka? Iš kur tu turi šautuvą ir kaip čia atsiradai? Ir iš viso kodėl man padedi, juk....,- ji mane nutraukė paimdama mano ranką į savo

- Nes aš esu Amelios dukra ir tavo pusseserė,- žvelgdama tiesiai man į akis tarė