Vakaras Apvertęs Mūsų Likimus

•71•

Meisonas tikriausiai suprato, jog kažkas atsitiko, tad nieko nelaukdamas atidarė dureles

- Kas atsitiko?,- rimtai paklausė, o man papurčius galvą, jis dar labiau susiraukė,- Mege!,- paėmęs už pečių papurtė. Išplėtusi akis pažvelgiau į jį ir net nepajaučiau kaip skruostu pradėjo riedėti ašara. Kas vyksta? Kodėl aš matau šiuos vaizdus? Juk gyvenime ankščiau nesu mačiusi Meisono, kodėl visur įsivaizduoju tik jį? Man buvo duota užduotis jį nužudyti, tačiau vos tik išvažiavau iš būstinės kažkas pasikeitė, lyg manyje būtų įsižiebę jausmai, tik šį kartą daug labiau jaučiami. Turiu pasitraukti iš šio žaidimo kuo greičiau, tačiau pirma reikia viską taisyklingai sudėlioti į savas vietas. Jis mano, jog tai yra tik žaidimas, tačiau man tai - visas mūšis, kurį turiu laimėti. Man duotos dvi savaitės. Per jas turiu suvilioti Meisoną, jog jis dėl manęs pamestų galvą, o tuomet galėsiu ir nužudyti...

Greitai nusivaliau ašarą, kol vaikinas nepamatė ir dirbtinai nusišypsojau geriausia savo turima šypsena

- Kas? Išsigandai, jog man kažkas galėjo nutikti?,- viduje perjungusi kitą variklį lengvai ištariau. Meisonas susiraukė ir sugriebęs už rankos ištraukė iš mašinos. Krūptelėjau nuo jo tokio staigaus judesio. Neišlaikiusi pusiausvyros įkritau jam į glėbį. Vaikinas tuo pasinaudojo ir uždėjo savo rankas man ant liemens. Nuleidęs jas kiek žemiau pajaučiau, kaip įsitempia mano kūnas, o širdis pradeda šokinėti krūtinėje

- Kas atsitiko praeitą kartą Amelios trobelėje? Tai tikrai nebuvo saulės smūgis...,- prisimerkęs įdėmiai nukreipė žvilgsnį į mano akis, tuomet lūpas ir greitai vėl grįžo prie akių. Jos taip skrodė mane žvilgsniu, jog galvojau, kad tuoj sulysiu į žemę. O, kad taip būtų įmanoma

- Juk sakiau, kad perkai...

- Prabuvus kelias minutes lauke niekas neperkaista nuo saulės,- jis pertraukė mane piktai suspausdamas liemenį ir pastumdamas link mašinos

- Iš kur tu žinai, jog nebuvau lauke visą dieną?,- atsikirsdama ištariau sulaukdama stipraus užpakaliuko suspaudimo. Cyptelėjusi pašokau Iš vietos vos nesusidurdama su juo kaktomuša. Išvydusi mažą šypseną jo veide pradėjau muistytis. Meisonas užlaužęs mano rankas apsuko, tad stovėjau surakyta veidu į mašiną. Tuomet lėtai prisiartino prie ausies ir tyliai sušnabždėjo žodžius, nuo kurių mane nupurtė šaltis

- Aš viską žinau

----

Po keliolikos minučių man galiausiai pavyko nuo jo pasprukti, tačiau kaip jis minėjo manęs laukė dar viena užduotis. Tyliai sekdama jį ėjau tamsiomis gatvėmis ir skersgatviais. Tikiuosi, jog jis nelieps man rūkyti svaigalų, nes tuomet neatsakau už savo judesius. Priėję žemesnius pastatus prieš save išvydau aukštą tvorą ir tamsiaplaukis prie jos sustojo

- Kas tai per užduotis?,- smalsiai paklausiau, kadangi aplinkui daugiau nieko nepamačiau

- Turėsi perlipti šitą tvorą ir užlipti ant aukščiausio pastato,- paprastai ištarė lyg man visur būtų patiestos kopėčios. Susiraukusi pažvelgiau į jį

- O ką tuomet tu darysi? Juk užduotis turi priklausyti abiems,- įrėmusi rankas į klubus ištariau. Vaikinas prikando lūpą ir šyptelėjo

- Šį kartą laikas tau parodyti savo jėgas mažute, o aš būsiu čia ir stebėsiu kaip juda tavo užpakaliukas,- vos tai ištaręs stumtelėjo mane link tvoros pats atsiremdamas į sieną. Piktai pabumbėjau sau po nosimi ir nieko nelaukdama įsikibau į tvorą,- ir dar vienas dalykas,- jis ištarė keistu balsu,- jei negrįši per dvi minutes taškas bus mano naudai,- tai taręs nusijuokė ir įjungė laikmatį

- Šunsnukis,- tyliai ištariau peršokusi per tvorą

- Viską girdžiu,- pašaipiai ištarė. Iškėlusi vidurinį pirštą užšokau ant senų priešgaisrinių kopėčių, o tuomet ant stogo. Greitai apsidairiusi supratau, jog reikiamas namas stovi visai kitoje pusėje, todėl man teks peršokti per stogą, jog nereikėtų vėl lipti ant žemės. Sukandusi dantis giliai įkvėpiau, suskaičiavau iki trijų ir įsibėgėjusi šokau. Kelis kartus persivertusi lengvai nusileidau ant paviršiaus ir šyptelėjau. Adrenalinas ir vėl pulsavo mano venomis, tad net nejausdama baimės šokinėjau per stogus iki kol neišgirdau Meisono balso

- Liko dvidešimt sekundžių!,- jis sušuko. Tai mane labiausiai ir išblaškė, tad vos neišsitėškiau ant žemės iš penkto aukšto. Ar jam buvo būtina dabar prakalbėti, kai liko visai mažai laiko?,- be to, dailiai judi. Iš kur taip išmokai?,- Meisonas tyčia bandė mano kantrybę, tačiau aš taip lengvai nepasiduosiu. Peršokusi dar kelis namus galiausiai atsidūriau ant aukščiausio išgirsdama vaikino plojimą. Pažvelgusi į jį pamačiau, kaip jis paprastai užlipa laiptais, kurie nuo manęs buvo per kelis metrus. Nuo tokio vaizdo mano pečiai nusviro, o antakiai šoktelėjo aukštyn

- Tu turbūt juokauji?,- sarkastiškai ištariau sulaukdama dar vienos jo kreivos šypsenos

- Įveikei užduotį, argi ne tai svarbiausia?

- Taip, įveikiau,- savimi pasitikinčiai ištariau ir galiausiai nusišypsojau

- Dabar laikas atšvęsti kol kas esamas lygiąsias,- paėmęs už rankos apsuko mane, tad mano žvilgsnis užkliuvo už vyno butelio ir dviejų taurių. Aiktelėjau dėl jo tokio sumanumo. Kaip jis viską spėjo taip greitai apgalvoti?

Po kelių valandų jau nebejaučiau jokio jaudulio ar nerimo. Mano mintis buvo užvaldęs tamsiaplaukis vaikinas, sėdintis visai šalia manęs. Spėju išgėriau daug daugiau nei jis, kadangi vos pastovėjau ant kojų, kol jis tuo metu įdėmiai stebėjo miestą

- Mums metas keliauti,- pamatęs, jog sudrebėjau dėl šalčio vaikinas rimtai ištarė ir pakėlė

- Ne ne ne, aš dar niekur nenoriu,- regzdama sakinį sumurmėjau. Atsirėmusi į jo krūtinę tyliai lyg iš niekur nieko nusijuokiau,- žinai, mes tik vakar susipažinom, o šiandien jau kartu geriau vyną ir net gi esam sudarę sutartį. Ar gi tai ne keista?,- pakėlusi apgirtusias akis  į vaikiną paklausiau. Tik dabar atkreipiau dėmesį kokios jos gražios. Net nepajaučiau kaip sakinys išsprūdo iš lūpų,- pabučiuok mane,- kelias sekundes tarp mūsų vyravo mirtina tyla. Meisonas tyrinėjo mano veidą ir laukė paprieštaravimo ar dar kažko, tačiau aš žinojau ko noriu. Man šiuo metu to labai reikėjo. Seniai bejutau kaip vyras mane švelniai bučiuoja ar glamonėja.

Net nespėjau apsidairyti, kai buvau suspausta vaikino glėbį, o jo lūpos stipriai įsisiurbė į manąsias priversdamas mano odą pasišiaušti. Meisonas nesistengė būtų švelnus ar rūpestingas, tačiau tai man vis tiek patiko

- Sveikas,- tyliai ištariau ir nežinodama kur dėti rankas sunėriau  jas ant krūtinės. Vaikinas prikando lūpą ir šyptelėjo

- Ant tavęs jie atrodo geriau,- tyliai ištarė, tačiau aš apsimečiau neišgirdusi šių žodžių ir nuėjau prie spintos

- Kažko reikėjo?,- vieną akį užmetusi į Meisoną paklausiau

- Tiesiog norėjau pasižiūrėt, kaip gyvuoja mano žmona, kadangi naktį atrodei ne kaip,- susikišęs rankas į kišenes ištarė

Atstūmusi vaikiną nuo savęs išplėčiau akis. Žmona? Kokia dar žmona? Nieko nelaukusi užsisukau ir greitai pribėgusi prie kopėčių ir jomis nulipau. Alkoholis rodės, jog kaip pat išsisklaidė.

- Tai vis dėl to atėjai...,- abejotinai ištarė. Krūptelėjau lyg tai būtų įžeidimas. Pakėlusi akis pažvelgiau į jį sutikdama šaltas kaip ledas akis. "Turiu kuo greičiau eiti iš čia" tai pagalvojusi keliais žingsniais pasiekiau savo rūbus tačiau jie man prieš pat veidą buvo paimti ir iškelti virš galvos,- šitų nori?,- ore pamosykavo rūbais taip mane įsiutindamas. Iškėlusi vieną ranką stengiausi juos paimti, o kita stipriai laikiau rankšluostį prispaustą prie kūno

- Užsičiaupk pagaliau!,- tyliai sušukau uždėdama rankas ant galvos,- nebegaliu taip gyventi nežinioje,- atsirėmusi į sieną nuslydau ja ir net labai nenorint ašaros pradėjo riedėti skruostais.

Dar viena dalis! Labai noriu atsigriebti už prarastas savaites 😄❤🤗 Tikiuosi, jog dar nenuobodžiaujat skaitydami 😄