Vakaras Apvertęs Mūsų Likimus

•78•

Meisonas

Lėkiau beprotišku greičiu link artimiausios ligoninės. Rankos nesustodamos drebėjo, o nuojauta kuždėjo kažką labai blogo, tačiau suprasti ką - neįstengiau. Vis žvilgčiojau į merginos baltą kaip popierius veidą ir keikiau save už tai, jog jos neapsaugojau. Ji - mano atsakomybė, mano oras, mano šviesa, mano gyvenimas. Be jos aš mirčiau tiek viduje, tiek išorėje. Visada tai suvokiau, tačiau stengiausi paslėpti po geležine, šalta kauke. Dabar, kai pakliuvau į tokią situaciją neliko kitos išeities kaip nusiimti visas kaukes ir parodyti, jog esu žmogus, o ne monstras siekiantis visiems pakenkti. Tiksliau jai niekada nenorėjau padaryti blogo. Išvydęs ją be peruko ligoninėje apėmė tiek daug jausmų, kiek nesu patyręs per visus tuos metus kai nemačiau jos veido, negalėjau užuosti jos kūno, kvepiančio vanile susimaišiuse su cinamonu ir svarbiausia negirdėjau to užsispyrusio, tačiau kartu ir nuoširdaus balso prikeliančio, nuraminanačio reikiamomis akimirkomis. Įtikinėjau save, jog ji melagė, išdavikė, kuri mane paliko dėl subingalvio, tačiau, kai ji paleido kulką jam į širdį mano protas tarsi prašviesėjo. Ir vėl užplūdo tie patys jausmai, kai rašydamas jai laišką išliejau viską, kas buvo mano širdyje. Bet kodėl, kai viskas pasisuka į gerą pusę, staiga išnyksta?

- Mes tuoj būsim, viskas bus gerai,- labiau sau pasakiau nei Džeimsui. Dar kartą žvilgtelėjau. Balta. Silpna. Užmerktomis akimis. Suspaudžiau lūpas kartu įsukdamas į ligoninės aikštelę. Jei ji mirs... Neleidau sau užbaigti šio sakinio, tačiau žinojau ko galiu tikėtis. Iššokęs iš mašinos perėmiau Lailą iš Džeimso ir įbėgau į ligoninę

- Kažkas padėkit, mano mergina sužeista!,- sušukau vos tik įžengęs pro duris. Tuoj pat iš registratūros atbėgo kelios seselės ir paguldė ją į stumiamąją lovą. Laikiau jos šaltą kaip ledas ranką. Jei ne pulsas pasakyčiau, jog praradau ją, tačiau ne... tik ne šį kartą. Nenoriu jos prarasti daugiau niekada

- Kas jai atsitiko?,- seselė žvelgdama į mane paklausė, tačiau girdėjau jos žodžius lyg pro miglą

- Ją peršovė,- Džeimsas trumpai atsakė

Ties operacine jie neleido man eiti. Norėjau laikyti ją ir niekad nepaleisti, tačiau buvau atplėštas kelių sargybinių

- Paleiskit šunsnukiai mane, ten mano mergina. Jai reikia manęs!,- užbaubiau taip garsiai, jog žmonės išėjo iš savo palatų. Jie visi lyg sutartinai susižvalgė ir nustatė užjaučiamą žvilgsnį,- ko čia spoksot?!,-  sušukau kartu išgasdindamas mažą mergaitę, kuri didelėmis akimis žvelgė į mane. Nežinau kodėl, tačiau ji man priminė Lailą. Tokia maža ir pažeidžiama, sėdėjo ant vienos iš ligoninės kėdžių.

- Prašome nusiraminti arba turėsime jus priverstinai išvaryti,- apsauginis šaltai ištarė. Jie nejautė tai ką jaučiau aš. Jie nežinojo kaip skaudžiau mano krūtinę drasko kažkas nematomo ir nesuprantamo. Dabar tik norėjau nueiti pas savo mažytę ir patikrinti ar jai viskas bus gerai

- Aš ramus,- kimiai ištariau. Jie lėtai atleido rankas ir galiausiai buvau laisvas. Nieko nelaukdamas nuėjau prie operacinės sutikdamas Džeimsą tokį patį pavargusį, liūdną ir kartu piktą,- ar jie kažką sakė?,- paklausiau beviltišku balso tonu. Vaikinas papurtė galvą,- po velniais!,- sušukau trenkdamas kumštį į sieną. Nuslydęs ja užsimerkiau įveldamas rankas į savo nemažai ataugusius plaukus. Nežinau po kiek laiko, galbūt po trijų ar keturių valandų laukimo, kurios atrodė kaip amžinybė iš palatos išėjo pusamžis vyras, nuleidęs galvą ir su prakaito lašeliais ant kaktos

- Kaip ji?,- net nesupratau kaip greitai pašokau iš vietos ir užtojau daktarui praėjimą. Vyras dar kartą žvilgtelėjo į palatą ir papurtė galvą

- Užjaučiu, ji labai sunkioje padėtyje ir aš nemanau, jog yra nors kokia galimybė, kad ji išgyvens. Kulka perskrodė jos ne vieną organą ir tai tapo labai koplikuota, jog dabar mes nebegalime niekuo padėti. Dar kartą labai užjaučiu,- vyras praeidamas nestipriai patapšnojo per petį ir paliko mane sustingusį. Ausyse spengė, o širdyje kažkas sudužo ir pabiro į tūkstantį šukių, veriančių krūtinę  Po kelių sekundžių nebejaučiau ką darau.

Išeidamas iš ligoninės spardžiau viską, kas papuola: gėles vazonuose, kėdes, mėčiau plakatus, kol galiausiai patekau į lauką. Šaltą, drėgną ir vėjuotą orą. Jis apgaubė mane ir įtraukė lyg nuodas. Galvoje visiška sumaištis neleido blaiviai galvoti, todėl įsėdęs į mašiną patraukiau ten, kur vedė akys. Nors būdamas vyras laikiau save nesuskaldomu, mano skruostu nutekėjo kažkas šilto... ašara?  Tuoj pat ją šiurkščiai nusibraukiau, tačiau jų buvo ne viena. Išskydau lyg maža mergaitė, netekusi brangios lėlės. Pirmą kartą gyvenime jaučiau ašaras riedančias mano skruostais. Mano žvilgsniui susidūrus su ryškiu užrašu net nepajaučiau, kaip užsukau. Tuomet prisiminiau, jog kažkada į šį barą buvau atsivežęs ją. Širdį vis labiau gėlė, tačiau aš jau nebeturėjau ką prarasti, todėl įėjau į barą, kuriame kaip keista nebuvo daug žmonių. Vienas kitas stūksojo kampuose. Priėjęs prie barmenės užsisakiau degtinės ir vienu mauku viską ištuštinau. Jaučiau kaip vibruoja mano telefonas, tačiau tai ignoravau, kol galiausiai iš viso išjungiau. Jeigu jie man nori pranešti apie jos mirtį, to nebus. Nenoriu girdėti tų žodžių.

Po dar penkių ar šešių stikliukų jaučiau kaip po truputėlį pradeda mausti galvą

- Tau gal padėti?,- barmenė pastebėjusi, jog vos laikausi ant kojų paklausė. Papurčiau galvą ir išsitraukęs iš kišenės piniginę numečiau kelis šimtus. Tuomet svyruodamas pasiekiau lauką ir atsirėmiau į šlapią sieną. Nejaučiau kaip mano rūbai sušlampa mano rūbai ar kaip kūną drasko nakties šaltukas. Tai buvo užgožęs vidus, vis iš naujo skylantis, tačiau atgal nesusitveriantis.

Įsėdęs į mašiną ją užkūriau ir net neįsivaizduoju kaip sugebėjau parvairuoti atgal į ligoninę. Tačiau kai patekau į ją buvo tikra sumaištis. Vieni tvarkė mano padarytą žalą, kiti sėdėjo laukiamajame ir vos man praėjus pasitraukdavo į šalį per metrą. Nuėjęs, o gal tiksliau nuvilkęs kojas iki operacinės prie jos pastebėjau atėjusią Lailos motiną, įsikabinusią į Džeimsą ir liejančią ašaras. Vos pamačiusi mane ji susiraukė ir pradėjo šaukti

- Ką čia veiki ir kaip drįsti rodytis!?,- pikta tačiau kartu ir tokia pati beviltiška kaip aš moteris blaškėsi po mano veidą ieškodama atsakymų, kurių pats neturėjau

- Aš noriu būti su ja,- mano balsas buvo kimus, tačiau kartu ir duslus. Nenorėjau pasirodyti silpnas, tik ne prieš moterį, tačiau dabar man ant visko buvo nusispjauti

- Nori? O ar norėjai visus tuos metus, kai ji buvo pagrobta to išsigimėlio?!,- ji šūkčiojo. Džeimsas priėjęs uždėjo ranką jai ant peties akivaidžiai norėdamas parodyti, jog nesikarščiuotų. Negalėjau nieko atsakyti į šį klausimą. Taip. Ne. Abiejuose atsakymuose turėjau milijoną pasiaiškinimų, tačiau kai ji dabar tokia, tikrai nesupras. Staiga virš palatos įsižiebė raudona lemputės, o po kelių sekundžių subėgo seselės ir gydytojas. Mano širdis nustojo plakti išgirdus tuos kelis žodžius

- Mes ją prarandam