Vakaras Apvertęs Mūsų Likimus

•77•

Galbūt esu rodžiusi ankstesnį Džeimsą, tačiau dabar radau kaip tik tai ko man reikėjo!(nuotraukoje) kartu įvyko ir įdomus sutapimas. Galbūt esate matę serialą " Po kupolu" o jei ir ne noriu pranešti, jog jame jis taip pat vaidina Džeimso vardu, be to manoje istorijoje jis taip pat juodaplaukis, rudų akių 😄
------

Praėjo kelios valandos nuo tos akimirkos, kai tas vyras, kaip sužinojau jo vardas Maksas, išsinešė Amelią. Per tą laiką viską papasakojau Džeimsui. Iš pradžių galvojau, jog jis palaikys Meisoną, tačiau regis juodaplaukis visada buvo mano pusėj ir šventai manim tikėjo. Vos Džeimsas pastebėjo, jog sudrebėjau dėl šalčio tuoj pat įsuko į dekutį(net neįsivaizduoju iš kur jį gavo, tačiau tikrai ne kiekvienas tai vežiojasi mašinoje)

- Ameliai viskas gerai, Maksas ja pasirūpino ir dabar suleido dar vieną dozę nuskausminamųjų,- visai šalia prabilo vaikinas. Krūptelėjusi grįžau iš savo minčių ir atsisukusi šyptelėjau

- Noriu ją pamatyti

- Laila, ji dabar silpna ir...

- Noriu. Ją. Pamatyti,- lėtai, pabrėždama kievieną žodį ištariau. Džeimsas papurtė galvą pasiduodamas

- Gerai jau, su tavim nepakovosi,- atsidusęs sumurmėjo. Šyptelėjusi pralenkiau jį ir gretai nužingsniavau į biblioteką. Viduje pastato dar nesu buvusi, tačiau tai ką pamačiau atrodė dieviška ir nepakartojama. Ši biblioteka - tikras meno kūrinys. Tokia, kokią įsivaizduoja dauguma žmonių. Lyg būtų pastatyta prieš šimtą ar daugiau metų. Kadangi buvo tamsu negalėjau pilnai matyti viso vaizdo, tačiau užteko ir žibinto, jog suprasčiau, kad tai nuostabus menininko kūrinys, sukurtas iš visos širdies. Pastebėjusi pagrindinėje salėje šviesą nupėdinau į ten išvysdama moterį, gulinčią ant senos, apdulkijusios sofos. Nors Amelia ir buvo pavargusi, tačiau vos pastebėjo mane kaip mat nusišypsojo

- Jau buvau pradėjusi galvoti, jog tave kažkas pagrobė,- tyliai sukikenusi kimiai prakalbo

- Kol prie manęs yra Džeimsas, tol manęs niekas nenuskriaus,- užtikrintai tariau

- Ar jau kalbėjotės apie visą šį reikalą?

- Taip, Džeimsas pilnai manim pasitiki. Labai dėl to džiaugiuosi, tik man neramu... kas bus toliau. Denas nenustos manęs ieškoti, o kai ras...

- Ša, negalvok apie tai. Pasidžiaukim tuo, jog pagaliau tu grįžai. Net neįsivaizduoju kaip reikės pranešti tavo mamai šią naujieną, ją tikriausiai ištiks širdies smūgį,- ji linksmai papurtė galvą. Šyptelėjusi  paėmiau jos delną

- Pranešim jai tai, kai būsiu pasiruošusi, nenoriu, jog ji išsigąstų ar atsitiktų kažkas blogo,- tariau žvelgdama į žibinto neramią liepsną. Lyg kažkas artėtų. Ir tuomet išgirdau didelį būm. Krūptelėjau ir kartu sustingau,- jis mus rado,- sušnabždėjau. Į salę įbėgo tekinas Džeimsas su šautuvu rankoje

- Taip ir galvojau, jog jis nori šią vietą paversti mūšio lauku,- vaikinas piktai murmėjo

- Kaip suprast?,- paklausiau nesigaudydama

- Denas įsiutino Meisoną ir prisakė visokių dalykų. Apie tave apie jį, jog esi čia, kad jį nužudytum. Ar tai tiesa?,- jis sutrikęs atsisuko į mane. Nuleidau galvą bijodama sutikti jo smerkiančias akis. Džeimsas priėjo prie manęs ir uždėjo savo ranką man ant peties,- kad ir ką dariai prieš šį vakarą, nebuvai tu. Tai buvo kita mergina, kurią įpančiojo tas gyvatė ir privertė žaisti jo žaidimus,- nesitikėjau išgirsti tokių žodžių, tačiau atrodė lyg akmuo būtų nusiridenęs nuo krūtinės

- Tai... kas ten vyksta?

- Meisonas kartu su Denu galima sakyt rengia mūšio lauką ir tik galiausiai lieka sulaukti, kai tu pradėsi jį, vos tik pasirodysi jų akyse, todėl turim kuo greičiau tave išnešdinti iš čia,- susiraukiau dėl jo žodžių

- Ne, aš niekur neisiu,- prieštaringai treptelėjau koją,- visas šitas mėšlas prasidėjo dėl manęs ir baigsis šiandien, todėl nesiruošiu net kelti kojos iš čia kilometro spinduliu,- lyg norėdama labiau apsiginti įrėmiau rankas į klubus

- Laila,- nepatenkintas suurzgė Džeimsas,- neleisiu tau ten eiti,- sukryžiavo rankas. Prikandusi lūpą priėjau prie jo

- Bet juk tai aš kalta...

- Nekalbėk taip,- vaikinas mane nutraukė. Nuleidau galvą, jausdama gėdos jausmą. Juodaplaukis pakėlė mano smakrą ir tuomet apkabino

- Žinojau, jog tu man neleisi eiti, atsiprašau,- tyliai sušnabždėjau kartu įšvirkšdama jam į kaklą migdomųjų. Vaikinas susmuko prie mano kojų. Pakėlusi jį pasodinau ant krėslo. Visa laimė, jog prieš pusvalandį susistabdžiau Maksą ir įkalbėjau Ameliai taip pat priberti į vandenį migdomųjų, tad daugiau kliūčių man nebeliko. Deja, Džeimsas bus be sąmonės tik kelias minutes. Per tą laiką, turiu sugalvoti kitą dalį plano. 

Priėjusi prie vaikino paėmiau iš jo ginklą. Tikiuosi, jog tai suveiks. Mano didžiąjai laimei jis buvo su duslintuvu. Lėtai išsliūkinusi iš pastato pastebėjau du apsaugininkus ir lengvai juos pašalinusi judėjau toliau. Garsėjantys balsai rodė, jog aš visai netoli sąmyšio. Nuėmusi duslintuvą paleidau kulką į dangų ir visi užtilo. O tuomet dėmesys nukrypo į mane

- Pažiūrėkit, kas pasirodė,- Denas pasityčiodamas ištarė. Stengiausi kuo labiau nesusiraukti ir neparodyti, jog noriu jam ištaškyti smegenis

- Mano misija, juk dar nebaigta,- atšoviau kartu žvigtelėdama į Meisono piktą veidą

- Tuomet pirmyn,- rankos mostu parodė į tamsiaplaukį. Lėtai priėjau prie jo ir atsistojau šalia. Mano žvilgsnis buvo rimtas ir užtikrintas, tačiau viduje drebėjau lyg lapas. Lėtai iškėliau savo šautuvą atstatydama jį į Meisoną. Vaikinas nė nesukrutėjo

- Žinai, galvojau, jog tu geresnis..,- ištariau žvelgdama į Meisoną, tačiau staiga atstačiau šautuvą į vyrą,- ...Denai,- pabaigiau ir taip žinomą sakinį. Jis nusijuokė

- Juk pati žinai, kad manęs nužudyti negali, nes kitaip Meisonas ir nesužinos kur randasi jo miela sesutė

- Užtat aš žinau,- tai ištarusi paleidau kulką jam į širdį, o tuomet prasidėjo tikras mūšis. Galybės kulkų skriejo aplink mane. Apieškojusi Deno kišenes radau galybę raktų, kurių man prireiks įeiti į jo klubą. Dabar tik reikia išnešti sveiką kūną iš čia. Man dar nespėjus susigaudyti kažkoks vaikinas apglėbė mano liemenį ir įstatė šautuvą tiesiai į galvą

- Dabar tu eisi su manim,- piktai ištarė ir pradėjo vilkti. Vos paėjo kelis žingsnius tuoj suklupo man po kojomis. Atsisukusi pastebėjau Meisoną vis dar iškėlusį šautuvą į mano pusę. Pirmą kartą po metų jo žvilgsnyje pastebėjau jaudulį susimaišiusį su nerimu. Atrodo tai truko akimirką.

Netrukus pajaučiau kažką šilto bėgant mano šonu. O dar po sekundės velnišką skausmą. Pakėlusi marškinėlius  pastebėjau labai daug kraujo. Tai atrodė lyg blogas sapnas, iš kurio netrukus pabusiu, deja mano spėjimas nepasitvirtino, kadangi skausmas tik dar labiau suaštrėjo. Nespėjau suklupti, kai mane pagavo tvirtos rankos. Meisonas greitai pakėlė mane ir nunešė į mašiną

- Laila, pažiūrėk į mane,- griežtai ištarė tamsiaplaukis

- Man labai šalta,- kimiai ištariau nepajėgdama atmerkti akių

- Kas po velnių čia atsitiko?,- išgirdau Džeimso balsą

- Laikyk ją, turim nuvežt į ligoninę, kol mirtinai nenukraujavo,- Meisonas įsakmiai tarė. Po kelių minučių jau riedėjome keliu, o aš jaučiau kaip vis silpstu. Mano akys nebegalėjo atlaikyti tokio sunkumo, tad nugrimzdau į miegą, o gal greičiau sąmonės netekimą.