Vakaras Apvertęs Mūsų Likimus

•47•

Erdviame kambaryje vyravo visiška tyla. Mano noru tos tylos galėtume ir ne pertraukt. Atsisėdusi ant krėslo pažvelgiau į vaikiną, kuris rodos neturėjo noro nieko aptarti. Jis tiesiog stovėjo ir spoksojo į mane. Po kelių sekundžių apsisukęs dingo iš kambario ir netrukus grįžo rankose laikydamas popierius. Susiraukiau dėl jo rankose laikytų lapų. Juk jis nesiruošia su manimi sudaryti sutarties? Kiek pasimuisčiau savo vietoje sukryžiuodama kojas

- Kas tai?,- paklausiau neatitraukdama akių nuo popierių

- Tai galima pavadinti mūsų sandoriu, aš išlaisvinu Amelią, o tu paklūsti mano norams,- šaltai ištarė ir numetė ant stalo prieš mane. Susiraukiau dėl jo tokio nemandagumo. Paėmusi juos į rankas perverčiau tačiau taip nieko tikslaus ir neradau. Galiausiai paskutiniame lape reikėjo dviejų žmonių parašo. Greitai permečiau akimis man nesuprantamą informaciją ir susiraukiau

- Taigi, jei aš pasirašysiu, tuomet tu paleisi Amelią?,- įdėmiai žvelgdama paklausiau. Jis nesureikšmindamas mano įtartino žvilgsnio linktelėjo galva,- Noriu pirma pamatyti Amelią,- padėjusi juos ant stalo tariau. Vaikinas susiraukė ir sukando dantis

- Aš neprivalau klausyt tavo užgaidų, o dabar pasirašyk popierius,- jis šaltai ištarė ir padėjo rašiklį ant stalo. Papurčiau galvą, taip jį dar labiau sunervuodama,- Laila parašyk savo suknistą parašą, jei nenori, jog dabar paskambinęs savo pavaldiniams liepčiau jiems ištaškyt jai smegenis,- sukandęs dantis suurzgė. Išsigandusi prikandau lūpą ir nusukau akis. Jis taip nepasielgtų... Jis negalėtų... o gal?
Mintims susisukus į vieną padriką kamuolį jaučiausi kaip esu stumiama į kampą,- Laila...,- išgirdau grasinantį Meisono balsą

- Gerai,- tyliai ištariau vos girdėdama pati savo balsą. Vaikinas šyptelėjo ir linktelėjo galva į lapą. Drebančiomis rankomis paėmiau tušinuką ir pridėjau prie popieriaus. Lėtai suraičiau savo vardą pavardę ir parašą. Vaikinas nieko nelaukdamas padarė tą patį. Tuomet atsitiesė ir įdėmiai į mane pažvelgė

- Nuo dabar mieloji tu oficialiai priklausai man,- šaltai ištarė kreivai šyptelėjęs. Perėję šiurpai priminė, jog tai gali būti spąstai. Jam norint prieti pašokau nuo krėslo ir atsistojau už jos taip padarydama atstumą tarp mūsų

- Kur Amelia?,- baimingai ištariau ir apsidariau lyg ieškodama kur reikės bėgti. Vaikinas kvailai pažvelgė į mane ir nusijuokė

- Kokia Amelia?,- pavaidino nustebusį lėtai eidamas link manęs. Aš taip pat nestovėjau vietoj ir traukiausi kuo toliau nuo jo

- Aš paklausiau aiškiai, kur ji?,- kiek aštriau tariau. Vaikino šypsena dingo kaip mat ir ją pakeitė kraupus ir pavojingas žvilgsnis

- Namie,- jis paprastai tarė ir aš likau nieko nesupratusi

- Kaip... tai namie?,- lėtai širdžiai plakant vis stipriau paklausiau. Vaikinas kreivai šyptelėjo, kol mano galvoje virė tikras košmaras

- Kartais man tavęs gaila Laila,- jis žengė žingsnį link manęs taip įspausdamas į kampą,- kaip tu manai, ką aš veikiau tuos dvejus metus kalėjime, kol kažkokia mergšė vaikščiojo laisvėje,- jis grėsmingai ištarė vis labiau spausdamas mane prie sienos,- jau tuomet žinojau kaip man tave reikės atsivilioti. Juk tu neleistum savo tetai mirti dėl savo kaltės

- Ką tai reiškia?,- neištvėrusi paklausiau

- Tai reiškia, jog sudarei sutartį su pačiu šėtonu,- jis šaltai ištarė ir mano kūnu perėjo šiurpai,- dabar tu neturi jokios teisės man prieštarauti, kadangi priklausai man. Gaila, jog neįsigilinai į tai ką rašaisi,- jis šyptelėjo ir suėmė mano žandikaulį kartu apglėbdamas liemenį

- Ką?,- tyliai sušnabždėjau,- tu mane apgavai, tiesa?

- Visiška,- jis linktelėjo. Pajaučiau kaip ašaros pradėjo iš lėto kauptis

- Kas tuomet toje sutartyje,- vos įstengiau suregzti sakinį

- Tau būtų geriau to nežinot, galbūt gyventum su geresnėm mintim, bet kadangi aš to nenoriu taigi būtinai tau viską pasakysiu,- prie pat lūpų ištarė ir atsitraukė. Giliai įkvėpusi taip ir likau prisispaudusi prie sienos. Kūną raižė nematomi dieguliai, o protas rėkte rėkė, jog bėgčiau kuo greičiau iš čia. Tačiau aš negalėjau pajudėti, kadangi vis dar buvau sukrėsta jo žodžių. Dabar man tikrai šakės. Ir kodėl aš atidžiai visko neperskaičiau? Nes tuomet mano mintis buvo užvaldžiusi tik Amelia ir dar tas Meisono spaudimas. Užverčiau akis į viršų ir lėtai atšliejau nuo sienos taip atkreipdama vaikino žvilgsnį,- einant prie reikalo galiu tik pasakyti, jog nuo šiandien galėsi pamiršti šypseną savo veide, ilgai laukiau tos akimirkos, kai ir vėl pamatysiu tave verkiančią,- jis šyptelėjo ir norėjo uždėti savo delną man ant skruosto tačiau aš atsitraukiau sulaukdama jo pikto žvilgsnio

- Tai per tave aš susigadinau gyvenimą....

- Per mane tu radai savo tėvukus, jei nepameni,- jis pertraukė mane ir aš susiraukiau

- Ir tu tai vadini padėjimu? Ir be tavęs galėjau juos susirasti. Man į gyvenimą atnešiai tik juodas spalvas,- sušnypščiau

- O ko tu tikėjaisi? Galvojai, kad įsimylėsiu tave? Brangute toki prasimanymai yra rašomi tik romanuose, kai blogas berniukas pamilsta gerą mergaitę, tačiau įsikalk sau tai į galvą - manęs nedomina jokia mergšė savo graudžiom akutėm ir riestu užpakaliuku. Visos jūs skirtos tik dulkint ir....,- nespėjus jam pratęsti sakinio greitai priėjau ir trenkiau antausį. Vaikino veido mina kaip man pasikeitė. Greitai atšokusi su vis dar pakelta ranka tik tuomet suvokiau ką padariau. Pažvelgusi į jo akis persigandau pamačius jas keliais atspalviais tamsesnes, nei visada. Lyg gaudama adrenalino greitai apsisukau ir pradėjau bėgti man nežinoma kryptimi. Pastatas buvo labai didelis, tad nereikėjo daug laiko, jog jame pasiklysčiau. Įėjusi į pagrindinį kambarį  suspigau pamačius prieš save briedžio iškamšą. Greitai uždėjusi ranką sau ant burnos užsimerkiau supratusi, jog išsidaviau. Meisonui pasirodžius kambaryje nėriau per kampą tačiau greitai buvau sugrąžinta atgal į jo glėbį ir kartu nuvirtome ant sofos. Vaikinas gulėjęs virš manęs tuoj pat sugriebė mano rankas ir pasodino, jog sėdėčiau jam ant kelių. Pamačiusi kaip jis iš kelnių išsiima diržą nutirpau ir pradėjau spardytis. Jis nekreipė į tai dėmesio tik pagreitino judesius. Netikėtai mano kelnės atsirado ties kelieniais, o užpakaliuką dengė tik plonas medžiagos sluoksnis. Sustingau vos vaikinas perbraukė per jį

- Mmm.. kaip ilgai apie tai galvojau,- jis žemu balsu tarė ir ranka trinktelėjo per sėdynę. Kiek pašokau dėl jo tokio judesio tačiau jis mane sulaikė,- jei būsi gera mergaitė apseisim tik su delnu, bet jei ne...,- jis paėmė diržą į rankas ir aš pradėjau purtyti galvą

- Ne ne ne,- greitai ištariau. Vaikinas lėtai perbraukė diržu per mano tarpkojį. Giliai įkvėpusi raminau save, jog nepravirkčiau prie jo. Galiausiai padėjo jį ant lovos ir staiga trenkė per sėdynę. Cyptelėjau dėl jo smūgio

- Be garsų mažute,- jis šalia ausies ištarė.  Užsimerkiau ir vos juntamai linktelėjau galva. Negaliu patikėti, jog taip paprastai jam pasiduodu. Antras smūgis taip pat nebuvo švelnus, po jo sekė dar penki. Galiausiai baigęs švelniai perbraukė ranka per užpakaliuką ir pasodino sau ant kelių, jog žvelgčiau jam tiesiai į akis

- Kodėl tu taip elgiesi su manimi?,- tyliai ištariau gergždančiu balsu. Jis šyptelėjo ir uždėjo savo delną man ant skruosto. Krūptelėjau tačiau neturėjau jėgų atsitraukti

- Nes tu esi mano,- jis šaltai tačiau kartu ir geidulingu balsu tarė