Vakaras Apvertęs Mūsų Likimus

•44•

Nekreipdama didelio dėmesio į tai nusprendžiau nieko neklausti. Būtų kvaila iš niekur nieko užsipulti žmogų dėl megstuko. Juk tokių mieste gali būti daugybė. Papurčiau galvą ir šyptelėjusi kartu patraukėme link parko. Tai viena iš įspūdingiausių vietų mieste. 'Velso' parkas driekiasi per kelis hektarus, o mums iki jo nueiti reikia tris kilometrus. Tačiau tai net nesijaučia, kai būna toks oras

- Taigi... hmm..kaip tau sekasi?,- Adamas pažvelgęs į man paklausė. Jo balso tonas kažką slėpė tačiau man niekaip neišėjo išsiaiškinti

- Kodėl to klausi?,- nusijuokus tariau,- juk gyvenam vienas šalia kito ir matomės kiekvieną dieną. Na bet jei jau taip nori žinoti, tai gyvenu puikiai,- atsakiau žvilgtelėdama į jo pusę. Vaikinas nejaukiai linktelėjo galva ir apsidairė,- ar kažkas ne taip?,- kiek susiraukusi tariau. Man jo elgesys vis labiau nepatiko. Nuo to laiko vos tik išėję jis dairėsi į visas puses lyg lauktų vilko iššokančio iš krūmo

- Ne, ne.. aš tik..amm.. galvoju ar mūsų neseka tie mažiai,- jis pasimetęs atsakė. Stabtelėjau vietoje ir susidėjau rankas ant krūtinės. Vaikinas taip pat sustojęs atsisuko. Tik dabar supratau, jog mes jau buvome parke. Jis buvo apšviestas įvairių spalvų primenančių visai kitą pasaulį. Fontanai, muzika ir romantiška atmosfera traukė kiekvieną įsimylėjusių porelę į šį parką. Tikiuosi, jog Adamas mane čia neatsivedė dėl to

- Adamai, kodėl tu taip keistai elgiesi visą vakarą, lyg būtum įspaustas į kampą?,- tiesiai šviesiai tėškiau

- Atleisk man Laila, aš privalėjau tai padaryti,- jis iš niekur nieko tarė ir aš dar labiau susiraukiau

- Ką turėjai padaryti?,- susierzinusi paklausiau. Man tikrai pabodo jo šie žaidimai

- Atvesti tave čia, pas jį,- vaikinas susigūžė lyg gailėtųsi. Dabar jau tikrai nieko nesuprantu

- Pas ką?,- susiraukusi ištariau labiau suspausdama rankas. Man jo toks elgesys kėlė nerimą, tačiau kartu ir piktumą

- Pas mane,- išgirdau iki kaulų pažįstamą balsą ir nutirpau vietoje. Širdis atrodo nusirito į kulnus, o kūnas tuoj suklups ant žemės. Giliai kvėpuodama iš lėto atsisukau į vaikiną ir mano akys iššoko ant kaktos supratus, jog tai tikrai jis. Net nepastebėjau kaip žengtelėjau kelis žingsnius atgal. Meisonas kraupiai nusišypsojo ir pakėlė galvą tardamas:

- Ar atsimeni ką tau paskutinį kartą sakiau?,- jis šaltai ištarė priversdamas mane nutirpti. Papurčiau galvą apsimesdama, jog nieko neprisimenu, nors tie žodžiai dar ir šiandien aiškiai girdėjosi mano galvoje,- tuomet aš tau priminsiu,- jis dėjo žingsnį link manęs ir čiupo mano ranką

- Pasitrauk nuo manęs,- atsigavusi sušnypščiau ir išsilaisvinusi pasitraukiau kelis žingsnius atgal tačiau tuoj pat buvau sulaikyta Adamo. Atsisukusi pastebėjau tik jo šaltas ir baimingas akis. Negalėdama patikėti tariau,- Adamai, ir tu prie to prisidėjai?,- tačiau vaikinas nuleido galvą nieko neatsakydamas. Tik tuomet man į galvą atėjo apšvitimas. Tas megstukas, raštelis ir jo keistas elgesys - viskas buvo suplanuota. Pasišlykštėjusi juo norėjau pasitraukti tačiau jo gniaužtus tuoj perėmė Meisonas. Vaikinas uždėjo savo šiurkščias rankas man ant liemens ir suspaudė lyg lėlę

- Taip mažute, viskas buvo suplanuota, tau dar nė nespėjus normaliai įsikurti,- šaltai ištarė vaikinas. Pažvelgusi į jį norėjau spirti į tarpkojį tačiau jis labiau suspaudė mane, tad man teliko laukti

- Šunsnukis,- išspjoviau žodžius tiesiai jam į veidą. Vaikino veidas persikreipė iš kraupus į pavojingą ir piktą. Sugriebęs mano žandikaulį stipriai suspaudė priversdamas mane sudejuoti iš skausmo

- Kaip matau, nori grįžti prie senų laikų,- jis piktai tarė peržvelgdamas mano kūną. Išsigandusi norėjau atsitraukti tačiau jo ranka greitai atsidūrė ties mano tarpkoju ir aš sustingau išplėsdama akis. Vaikinas pakišo savo ranką po suknele ir kai norėjau pradėti šaukti jis uždėjo savo šaltas, drėgnas lūpas ant manųjų. Patekęs į burną vaikinas grubiai mane bučiavo. Prisminusi savo senąją techniką įkandau jam į liežuvį ir jis atšoko nuo manęs. Pasinaudojusi ta proga pasitraukiau nuo jo ir pradėjau bėgti link namų. Girdėjau už savęs garsius keiksmažodžius tačiau nesustojau, nes žinojau kas manęs laukia. Vienas pliusas buvo, jog galėjau greitai bėgti, kadangi per šiuos metus daug treniravausi. Netyčia užkliuvusi už krūmo parkritau tačiau nesureikšmindama skausmo bėgau toliau. Laimei po kelių minučių pasiekiau namus ir įbėgau į juos lyg į saugiausią būstą. Giliai kvėpuodama pažvelgiau per langą nieko nepastebėdama. Tik tuomet pajaučiau kaip stipriai nusibrozdinau kelius. Lėtai užlipusi į antrą aukštą atidariau duris ir sustingau prieš save išvysdama juodą rožę, o prie jos mažą lapelį. Sukaustyta baimės priėjau prie jo ir lėtai išlanksčiau "Dabar jau nebepabėgsi nuo manęs Laila, duodu tau pasirinkimą: arba niekam nesakius apie mus ateini rytoj šeštą valandą į tą patį parką, arba tavo geroji tetukė kentės" užsiėmusi už burnos pažvelgiau į nuotrauką pridėta prie lapelio. Joje buvo vaizduojama Amelia surišta prie kėdės ir nusilpusi. Ir kodėl visi kenčia per mane? Pradėjusi nerviškai vaikščioti po kambarį užsiėmiau už galvos ir pajaučiau, kaip pradeda bėgti ašaros. Kodėl jis? Kodėl Meisonas visada man griauna gyvenimą? Juk turėjau viską ir dabar jis nori tai atimti. Išgirdusi trinktelint duris greitai nusivaliau ašaras ir nuėjau į vonią, jog mama netyčia neužeitų ir nepamatytų manęs tokios. Ji negali to matyti. Aš neleisiu, jog daugiau kažkas kentėtų per mane. Nusiplovusi visą kraują pastebėjau, jog liks įbrėžimai tačiau jie neturėtų būti labai dideli. Persirengusi kambaryje suknelę į naktinius nuėjau užsitraukti užuolaidas, kai netikėtai pastebėjau juodą mašiną stovinčią prie mūsų namų. Prie jos taip pat buvo ir juodas siluetas tačiau kas tai, negalėjau įžiūrėti. Greitai užtraukusi užuolaidą vyliausi, jog tai ne Meisonas tačiau mintys vis labiau krypo link to varianto.

Meisonas

Apsilaižęs lūpas išsitraukiau cigaretę iš kišenės ir nukreipiau žvilgsnį į merginą, kuri vilkosi šiandienos vilkėtą suknelę. Vien iš išvaizdos galima matyti, jog ji per tuos metus sumoteriškėjo. Padidėjusi krūtinė ir riestas užpakaliukas vertė mane galvoti apie jos kūną slystantį po manimi. Neilgai trukus ji bus mano ir tuomet jokie tėveliai nepadės jai išsisukti. Dabar turiu savo rankose pusę miesto galios, kita pusė pas ją. Mergina net nežino, jog viskas priklauso jai. Mano tikslas atimti viską iš jos, o mintyse jau kirba planai, kaip galėsiu tai įvykdyti. Laila priėjus pažvelgė per langą tačiau manęs nematė, kadangi stovėjau šešėlyje. Po kelių minučių atsitraukusi užtraukė užuolaidą ir užgesino šviesą. Šyptelėjęs įsėdau į mašiną ir užsikūręs ją nurūkau gatve. Jau iš lėto galiu pradėti galvoti, kokius dalykus išdarinėsiu su ja, kai liksime vieni. Pirmasis kartas buvo tobulas, todėl norėčiau, kad ir dabar toki būtų. Du metus praleidau be sekso, nebent įsivaizduodavau Lailą apimančią mano pasididžiavimą ir čiulpiančią jį, kol mano ranka darbavosi įgyvendinama fantaziją. Velniava net ir dabar galėčiau grįžti ir iškrušti ją.