Vakaras Apvertęs Mūsų Likimus

•45•

Laila

Pajutusi kažką švelniai suimant mano ranką lėtai pramerkiau akis ir apsidariau. Mano širdis kaip mat pradėjo greičiau plakti pamačius Meisoną. Vaikinas buvo kruvinomis rankomis, vietomis kraujo buvo ir ant jo drabužių

- Aš tai padariau, dabar būsim kartu visą likusį gyvenimą ir tu niekur negalėsi nuo manęs pabėgti,- jis kraupiai tarė suspausdamas mano ranką. Sukandusi dantis stengiausi neišleisti skausmo dejonės

- Ką tu padarei?,- baimingai paklausiau ir jis dar labiau nusišypsojo,- Meisonai!,- sušukau tačiau jis nereagavo tik kryptelėjo galva link koridoriaus. Greitai išlipusi iš lovos nubėgau į pirmą aukštą. Vos pasiekusi virtuvę mano širdis atrodo iššoko iš krūtinės. Joje buvo pilna kraujo, o ant žemės gulėjo tėtis ir mama su durtinėmis žaizdomis

- Ne,- tyliai sušnabždėjau. Jėgos atrodo apleido visą kūną ir protą. Meisonas priėjęs prie manęs uždėjo savo rankas man ant liemens sukruvindamas mano marškinėlius

- Dabar tu priklausai man, mes sukursim šeimą ir gyvensim ilgai ir laimingai,- jis kraupiai ištarė šiuos žodžius rankomis apgaubdamas mano pilvą. Netikėtai pajaučiau kaip man šlaunimis pradėjo bėgti kraujas. Pažvelgusi į grindis pastebėjau susidariusią nemažą balą tačiau aš negalėjau nei šaukti, nei judėti, kadangi kūną buvo sukaustę nematomos jėgos.

-------

Prabudau išpilta šalto prakaito. Greitai pašokau iš lovos ir nubėgau į pirmą aukštą. Vos pasiekusi virtuvę joje pastebėjau mamą geriančią arbatą. Giliai įkvėpusi pasirėmiau į duris supratusi, jog tai tik sapnas. Tai tik siaubingas košmaras. Moteriai mane pastebėjus ji susiraukė

- Laila ar kažkas negerai? Atrodai išblyškusi,- ji atsistojusi nuo kėdės priėjo prie manęs ir uždėjo ranką ant kaktos 

- Ne, viskas gerai,- po kelių sekundžių atsakiau išspausdama šypsnį

- Man neramu dėl tavęs,- ji susirūpinusi mane nužvelgė

- Mama,- sudrausminau ją,- juk sakiau, kad man viskas gera,- kiek susierzinusi tariau ir atsidusau. Pažvelgusi į motiną jos akyse pastebėjau liūdesį,- atsiprašau,- po kelių minučių tylos tariau ir ji papurtė galvą

- Ne, tai aš turėčiau atsiprašyti,- ji kiek šyptelėjo. Man norint paprieštarauti netikėtai pasigirdo skambutis

- Aš atidarysiu,- tariau ir greitai nuėjau prie durų. Vos jas pravėrusi norėjau tuoj pat užtrenkti tačiau vaikinas įkišo koją,- ko tau reikia Adamai?,- piktai tariau. Vaikinas pasikasė kaklą dėl nejaukios atmosferos

- Aš noriu pasikalbėti,- jis liūdnai tarė tačiau manęs tai nesužavėjo

- Man neįdomu,- atšoviau

- Prašau, tau gresia pavojus,- jis tarė tačiau aš jau buvau užvėrusi duris. Kai Meisonas laisvėje man visada gresia pavojus. Papurčiau galvą ir pažvelgiau į laikrodį, kuris rodė pirmą valandą dienos. Man dar liko penkios valandos. Jei jau einu su juo susitikti turiu tam pasiruošti. Su ta mintimi užlipau į savo kambarį. Kiek pasikuitusi radau patogias laisvas juodas kelnias ir treninginę bliuskutę. Ant viršaus užsidėsiu kožą. Tuomet atėjo mintis į galvą, jog reikės kažkuo apsiginti, tad tyliai nupėdinau į tėčio kabinetą ir išsitraukiau pistoletą. Na ką ir vėl reikės atgaivinti seną, užgijusią žaizdą. Tikiuosi, jog nesigailėsiu savo tokiu sprendimu tačiau vos tik apie tai pagalvoju prisimenu Amelią, o vėliau ir Beką. Greitai pasišalinusi iš kabineto koridoriuje pastebėjau tėtį. Kaip mat nutirpau labiau suspausdama ginklą esantį už savęs. Nors jis ir buvo užkištas už liemens, toks kaip tėtis galėtų jį užuosti per kelis metrus. Mano nelaimei jis pastebėjo mane ir rankos mostu parodė, jog prieičiau prie jo. Su smarkiai plakančia širdimi lėtai nupėdinau prie tėčio

- Laila, mums reikia pasikalbėti,- nevyniodamas į vatą tarė. Kiek nustebau dėl jo tokio pasakymo. Dar niekada nesam kažko aptarę, o dabar jis iš niekur nieko nori su manimi pasikalbėti. Linktelėjus galva jis pasuko link kabineto. Nieko nelaukdama nusekiau jį. Įėję uždariau už savęs duris ir atsisėdau į krėslą, stovintį prieš tėtį

- Kaip jau matai Laila, tu užaugai ir manau, jau būtų pats laikas tau suteikti galių. Kadangi esi mano vienturtė dukra aš perrašiau tau miestą. Tai dar neoficialu, tačiau jau kad ir dabar galėtum jį valdyti,- tėtis viską ramiai išdėstė. Man nuo tokių jo žodžių atrodo atvipo žandikaulis. Juk jis kalba nerimtai!? Tai būtų pasaulio pabaiga, jei aš valdyčiau miestą

- Bet tėti, juk aš nesugebėsiu...

- Taip, aš apie tai jau pagalvojau ir iš lėto ieškau tau tinkamo jaunikio, kuris padėtų tai padaryti,- jis nutraukė mane. Likusi be žado atsirėmiau į krėslą

- Kaip gali ieškoti jaunikio, kurio aš nepažįstu, o kaip mano gyvenimas? Juk ir aš turiu teisę spręsti,- nieko nelaukdama pasipriešinau. Tėtis papurtė galvą ir atsiduso

- Suprask, jog viskas vyksta dėl tavo gerovės,- jis ramiai tai ištarė. Neištvėrusi greitai atsistojau ir išėjau iš kabineto garsiai trenkdama durimis. Man reikia dinkt iš čia. Užlipusi į antrą aukštą persirengiau savo suruoštais rūbais ir pasiėmiau telefoną su pistoletu. Tyliai išsliūkinusi į lauką pažvelgiau į savo laikrodį ant rankos. Jis rodė penktą valandą vakaro. Turiu dar valandą iki mūsų su  Meisonu susitikimo. Atsidusi nusprendžiau, jog nevažiuosiu su mašina, tad patraukiau siauru takeliu link mūsų sutartos vietos. Kadangi buvo šiltas vasaros vakaras gatvėse žaidė pilna vaikų. Tiek mažų, tiek vyresnių. Kai buvau jų metų niekada neturėjau tiek draugų. Mano vienintelė draugė tebuvo teta, kaip išaiškėjo ji tiesiog buvo pasamdyta mane prižiūrėti. Net nepastebėjau kaip greitai priėjau parką. Kadangi dar nebuvo pilnai sutemę nėjo matyti viso grožio, tačiau žmonių sukinėjosi lyg skruzdėlių. Atsidusau ir atsisėdau ant suoliuko. Netikėtai netoli savęs išgirdau kažką verkiantį. Pasisukusi vidury gatvės išvydau mergaitę, kuri be perstojo liejo ašaras. Susiraukusi apsidariau tačiau nieko aplink nepastebėjau, kas pasigestų šios mergaitės. Laikas vadžias paimti į savo rankas. Atsistojusi nupėdinau link jos ir pritūpiau

- Sveika mažyle, kur tavo tėvai?,- švelniai paklausiau nenorėdama jos išgąsdinti. Ji lėtai pakėlė akis į mane ir labiau suspaudė rankose turėtą meškiną

- Nežinau,- ji sukūkčiojo,- jie kątik buvo čia,- toliau verkė

- Hey,- lėtai nubraukiau ašarą nuo jos skruosto,- nebijok, aš tau padėsiu juos surasti, gerai?,- šyptelėjus tariau ir ji linktelėjo galva,- kur paskutinį kartą juos matei?

- Ten,- mergaitė pirštu parodė į fontaną,- jie kažką veikė ir aš nuėjau prie kito fontano, kai atsisukau, jų nebuvo,- ji nedrąsiai vebleno žodžius. Papurčiau galvą supratusi, jog dabar jos tėvai tikriausiai kraustosi iš proto. Jeigu taip dingtų mano vaikas, tikriausiai nusiraučiau visus plaukus. Atsistojusi norėjau paimti ją ant rankų, kai netikėtai už savęs išgirdau balsą

- Per dvejus metus ir vaikų spėjai prisigimdyt?,- šaltas ir atšiaurus balsas atsklido man už nugaros. Susiraukusi atsisukau į Meisoną

- Aš tik padedu jai surasti savo tėvus,- atkirtau ir pakėliau mergaitę ant rankų. Pažvelgusi į savo laikrodį pastebėjau dar likusį pusvalandį iki mūsų susitikimo,- man dar liko pusvalandis, tad galiu daryti ką noriu,- lėtai tariau, nenorėdama išgąsdinti mergaitės. Man norint praeiti pro jį jis užstojo kelią ir atidžiai į mane pažvelgė

- Aš einu kartu,- jis šaltai ištarė ir netikėtai paėmė iš manęs mergaitė. Išplėtusi akis susiraukiau

- Ką tu darai?!,- tyliai sušukau tačiau jis nekreipė dėmesio ir nuėjo link pranešimų skyriaus.