Vakaras Apvertęs Mūsų Likimus

•89•

Tikriausiai dauguma ne iš karto suprato, kas ši viešnia, kadangi jų veiduose spindėjo maloni šypsena. Tačiau vos tik prakalbusi privertė visus sumišti. Salėje pasigirdo ne vienas aiktelėjimas, kai kurie pradėjo tyliai aptarinėti, kas gi čia vyksta. Mano gerklė buvo išdžiūvusi, o kojos tarsi surakintos geležinėmis grandinėmis. Norėjau tikėti, jog tai tik sapnas ar kvailas pokštas, tačiau pamačiusi Amelios siaubo apimtą žvilgsnį pabudau iš transo būsenos. Tuo tarpu pažvelgusi į Meisoną jo akyse pamačiau tik tuštumą. Jokio ilgesio ar meilės nebuvo galima įžvelgti. Šitiek metų nematyta sesuo nukrenta lyg iš dangaus, o jis tegali žiūrėti į ją stiklinėmis akimis

- Ką čia veiki?,- išdrįsusi paklausiau. Mano balsas skambėjo tvirčiau nei tikėjausi. Elizabeta kreivai vyptelėjo

- Tau mažiausiai reikėtų žinot, kodėl aš čia,- kandžiai atkirto

- Gana!,- Meisonas griežtai prakalbo. Jo lūpos tvirtai suspaustos, o kūnas įsitempęs taip lyg bet kurią akimirką pultų prie jos ir gerai papurtytų. Greitai susiradusi Amelios žvilgsnį nebyliai parodžiau visus vesti iš salės. Moteris linktelėjusi dirbtinai šyptelėjo susirinkusiems ir rankos mostu parodė sekti ją, tačiau jiems dar nespėjus net žengti žingsnio įsiterpė Elizabeta

- Amelia, brangioji, kur juos vedi? Nenori, jog atskleisčiau tikrąjį Lailos veidą visiems matant?,- nutaisiusi liūdną veidą paklausė. Prie salės durų kaip mat pasirodė trys vyrukai ir jie tikrai neatrodė nusiteikę taip lengvai visus paleisti

- Elizabeta, jei turi kažką pasakyti galim pasikalbėt dviese, negi tau reikia iškelti tokį skandalą dėl nieko?,- ramiai ištariau. Tikriausiai mergina to nesitikėjo, kadangi veide pasirodė nuostaba, kuri po kelių sekundžių persikreipė į pyktį

- Sakai dėl nieko?!,- netikėtai sušuko,- o kaip gi mano tėvo nužudymas?! Jis irgi skaitosi niekas?!,- mergina buvo labai įsiutusi. Regis nuojauta manęs neapgavo. Denas buvo Elizabetos tikrasis tėvas. Tai štai kodėl ji laiko tokią pagiežą ant manęs. Ne be reikalo jos akys tokios pat šaltos ir kraupios kaip tėvo. Meisonas sugriebė mano alkūnę priversdamas pavelgti į jį

- Nešdinamės iš čia,- tyliai, bet griežtai ištarė. Tačiau viskas tuo nesibaigė

- Ieškojai savo mažosios sesutės ir radai, kodėl dabar, kai esu čia, tu atsuki nugarą ir kaip bailus šuo bėgi? Bijai susidurti su tiesa, nes žinai kokia ji skaudi ir nepakenčiama?,- Meisonas stabtelėjo ir lėtai atsisuko į Elizabetą

- Tiesa manęs neskaudina, tiesiog gailiuosi, jog tik dabar supratau kokia esi iš tiesų: šatakraujė kalė,- aiktelėjusi tvirčiau suėmiau įsiutusio vaikino ranką. Mergina į tokį įžeidimą suregavo gana ramiai, tikriausiai buvo išmokyta Deno. Ji grakščiai persibraukė delnu per savo nėriniuotus marškinėlius lyg nuvalydama ant jų esančias nematomas dulkes, tuomet žengė pirmyn ir šyptelėjusi paėmė nuo stalo vyno taurę

- Žinai Meisonai, prisipažinsiu kiek per ilgai slėptą dalyką, o gal net ir kelis. Pirmasis yra toks, jog niekada gyvenime, nelaikiau tavęs savo broliu. Net gi ir tuomet, kai buvau dar visai maža, tačiau ne kvaila. Tu buvai... kaip čia pasakius... šuniui penkta koja. Atsimeni, vieną naktį, kai slapta pabėgome iš namų ir kažkas mus vijosi mišku. Tą naktį tu turėjai mirti, o aš keliauti pas Deną, tačiau tavo tėtušis atsirado ne vietoj ir nelaiku. Jis visada tave mylėjo labiau, rūpinosi labiau, kad ir koks griežtas ir žiaurus būtų. Tu jam buvai vienintelis vaikas, o aš labiau linkau į savo tikrąją motiną, kuri nė nedvejodama šoko į lovą su savo priešu,- trumpam nutilusi ji gurkštelėjo saldaus vyno ir lėtai apsilaižė lūpas,- Na, o antrasis yra mano tikrasis ir suvaidintas pagrobimas. Taip, taip Meisonai, viskas buvo suplanuota iki smulkmenų, netgi ir tai, jog visi manytų, kad mane pagrobė Hemmings šeima. Juk mes nuo senų senovės buvome priešais, deja, motinos mirtis nebuvo tame saraše. Ji turėjo iškeliauti kartu su manimi ir Denu į kitą žemyną. Likus kelioms savaitėms iki to nelaimingo nutikimo mama nuolat kalbėdavo koki mes būsim laimingi, kai paliksim tuos namus,- merginos žvilgsnis pasikeitė, o akys pažvelgė kažkur už mūsų, į tolį,- Viskas sugriuvo per vieną netaiklų šūvį, kuris turėjo kliudyti mane. Dar ir dabar prisimenu jos tvirtas rankas ir glembantį kūną, kuris tuojau pat buvo atplėštas nuo manęs ir nuvilktas į man nežinomą vietą, kuri vėliau pasirodė esanti Deno būstinė,- Elizabeta sunkiai nurijo seiles ir tvirčiau įsikabino į kėdės atlošą,- Štai kas iš viso šito burbulo išėjo mielas broliuk,- vyptelėjusi pažvelgė į jį.

Šiuo metu tikrai negalėjau pasakyti kas vyksta Meisono galvoje, kadangi ir pačios ne visai veikė. Niekada nebūčiau pagalvojusi, jog tiesa buvo tiesiai mums prieš akis. Taip, ji labai skaudino, lyg kirmimas įsisukęs į vidų graužė viską, kas papuola

- Ir ką tu man tuo nori pasakyti? Jog atvažiavai į čia manydama, kad palauši mane išklodama tiesą ?,- Meisonas pakėlė antakį, tačiau liko savo tvirtoje pozicijoje

- Oj ne, tai tebuvo priedas branguti,- Elizabeta kraupiai nusišypsojo ir pažvelgė į mane. Toks jos žvilgsnis privertė visą kūną pereiti pagaugais,- aš atėjau atkeršinti už savo sumautą gyvenimą, kuris turėjo būti pasakiškai malonus. Tavo mieloji nužudė mano tėvą, o tokį nusikaltimą gali atlyginti tik tokiu pačiu būdu, deja nepažadu, jog ji bus greita, kadangi esu išmokusi iš savo tėvelio kelių triukų, žinau kaip priversti žmogų rėkti iš agonijos, tačiau mirties ribos neperžengti,- Elizabeta ištuštino vyno taurę ir padėjusi ją atgal į vietą lėtai atsiduso

- Lailos tu negausi,- Meisonas suurzgė tvirtai suspausdamas mano delną

- Aš ir neprašau,- mergina kilstelėjo pečius,- ją pasiims mano vyrai vos tik spragtelsiu pirštais

- Pirma jie turės pribaigt mane, kitaip gali nieko nesitikėt,- mergina pavartė akis ir dramatiškai pamosykavo rankomis

- Gerai, jei jau taip nori

Staiga buvau atplėšta nuo Meisono, tačiau vaikinas kaip mat žaibiškai sureagavęs trenkė nepažįstamajam ir šio gniaužtai atsipalaidavo, deja, tai ilgai netruko, kadangi tuoj pat pasirodė antras antpuolis su keturiais vyrais. Jų rankos ir kojos surakino Meisoną, kuris velniškomis pastangomis ir degančiomis akimis stengėsi ištrūkti. Prisiminusi, jog savo mažjoj kišenėlėj turiu slaptą peilį norėjau jį išsitraukti, tačiau nespėjau, nes kaip mat greitai buvau surakinta rankų, visai kaip Meisonas. Vyrai atvilko mane prie Elizabetos, kuri tuo tarpu atsipalaidavusi sėdėjo ant vienos iš kėdžių

- Pagaliu atėjo ir tau laikas atsisveikint su šitu pasauliu,- tarė mergina traukdama aštriais ašmenimis pagalastą peilį

- Nedrįsk!,- išgirdau Meisoną subaubiant,- prisiekiu Dievu, jei jai nukris bent vienas plaukas nuo galvos nušluosiu tave nuo žemės paviršiaus!,- vaikinas šūkavo.

Tuo tarpu man ši akimirką pavirto lyg į sulėtintą filmą. Prieš save mačiau kraupiu žvilgsniu žiūrinčią merginą, kitoje salės pusėje sustingusius svečius, o viduryje savo tamsiaplaukį, kuris visomis jėgomis plėšiasi iš jį laikančų gniaužtų. Galbūt man taip ir lemta. Kai ši diena pasibaigs žinosiu, jog aplink save turėjau daug mylinčių žmonių.

Vieną sekundę viskas sustojo, tegalėjau girdėti žmonių klyksmus ir sumaištį, kitą matyti savo drebančias rankas ir kraujo balą aplink.

Hey hey hey, spėkit, kas pagaliau sugebėjo parašyti dalį! Kad ir po 4 mėnesių, tačiau tai vis tiek įvyko. Labai dėkoju savo skaitytojoms, kurios mane skatino nenuleisti rankų ir nepalikti wattpad ❤ Esu jums labai dėkinga.
P.s jei rasit netikslumų praneškit, kadangi pati nelabai atsimenu ką rašiau ankstesnėse dalyse 😀