Vakaras Apvertęs Mūsų Likimus

•57•

Laukimas to, ko visai nenori gali išvaryti iš proto. Kai kievienas kūno raumenėlis trūkčioja iš baimės, o širdis gali bet kurią akimirką iššokti iš krūtinės. Kas sunkiausia, tai išlaikyti šaltą ir ramų veidą, kai viduje siaučia baisiausias uraganas. Dar be visos šios audros, Meisono akys nenuleidžia nuo manęs nė sekundei žvilgsnio, todėl gniauždama suknelės kampelį stengiuosi į tai nekreipti dėmesio. Jei jis supras ką darau tuoj pat sustabdys mašiną, o kas toliau, net neįsivaizduoju.. Nenoriu net pagalvoti apie jo tėvą, nes iš karto nukrečia šaltis. Žinau, tikriausiai jis manęs nekenčia dėl mano tėvų klaidų, todėl šį vakarą būsiu jo taikinys. Tamsiaplaukio rankai atsiradus ant mano kelio trumpam nustojau kvėpuoti

- Kvėpuok Laila,- ramiai ištarė ir spustelėjo kelį. Pažvelgusi į jį nustebau, kadangi jo akys buvo nukreiptos į kelią, dėl to galėjau lengviau atsikvėpti. Net nepastebėjau, kaip užsižiūrėjau į jo aprangą. Vaikinas dėvėjo juodus marškinėlius, kurie išryškino jo raumenis, o iš po jų matėsi tatuiruočių nuotrumpos. Lyg pajautęs mano žvilgsnį jis atsisuko ir mirktelėjo. Greitai nusisukau nuo jo ir pajaučiau, kaip pradedu rausti. Vos įtraukiau į plaučius oro mašina sustojo. Apsidairiusi supratau, jog jau atvykome. Sunkiai nurijau seiles ir dar smarkiau suspaudžiau suknelę. Meisonas paėmė mano ranką ir atsuko į save

- Nežinau ką sugalvojai, bet šį vakarą turėsi pabūt mano žmona,- Meisonas tardamas žodį "žmona" jį pabrėžė,- supratai?,- griežčiau ištarė. Norėjau linktelėti galvą, tačiau greitai ištariau

- Taip, supratau,- kuo rimčiau ištariau. Išlipusi tuoj pat buvau suspausta Meisono glėbį ir vedama link milžiniškų namų. Jei sakau milžiniškų, tai reiškiasi jie tokie ir yra. Vienas iš pagrindinių įrodymų, jog jame yra daugiau langų, nei tris namus sudėjus, o tuomet apie kambarius nenoriu net pagalvoti...
Kam tokiam vyrui reikia tokių didelių namų, jei jis gyvena vienas? Na žinoma, už viso to kyšo turto pasididžiavimas ir išdidumas. Kaip gi toks ponas galėtų gyventi paprastame rajone ir tuo labiau mažame name.

Kadangi kelias buvo dėtas iš akmenukų pasidariau sau dar plius vieną užduotį. Kas galėjo pagalvoti, jog čia bus būtent akmenukai, kai aš tuo tarpu užsidėjau aukštakulnius. Pavarčiusi akis mintyse nusikeikiau ir nepraėjus nė sekundei suklupau tamsiaplaukio glėbį. Štai ką reiškia karma

- Dar net neįėjom į vidų, o tu jau nepastovi ant kojų,- vaikinas pašaipiai ištarė ir pastatė, o tuomet stipriau suspaudė glėbį. Sukandusi dantis atrėžiau

- Šie kulniukai baigia mane nužudyt, jei jau taip nori galiu eit ir basa,- išdrėbusi viską jam į akis laukiau, kol jis įsiplieksnos. Deja, mano nelaimei jis tik pavartė akis

- Galėjai iš karto pasakyt, jog nori, kad tave nuneščiau į vidų, nereikėjo gėdytis,- vaikinas paprastai ištarė, kol aš tuo metu siutau ir kartu norėjau nurauti jam visus plaukus

- Aš ne...,- piktai pradėjau purkštauti tačiau tuoj pat buvau nutildyta jo minkštų lūpų. Vaikinas apglėbė mano liemenį ir stipriai suspaudė sėdmenis. Neatsilaikiusi atsakiau jam tuo pačiu sulaukdama tamsiaplaukio šypsenos. Kad mane kur! Atsitraukęs jis suėmė mano skruostus ir atidžiai pažvelgė į mano akis, tuomet į lūpas

- Norėčiau tokią žmoną turėt visada,- ramiai ištarė ir nubraukė nuo veido sruogelę

- Kokią?,- tyliai ištariau

- Tą, kuri nebijo parodyt savo jausmus ir žino savo vietą,- jam tai ištarus prisiminiau Amelios ištarus žodžius ir šyptelėjau. Jei jau pradėjau tai, turiu pratęst iki galo

- Jei aš tokia būčiau ar paleistum mane ir galėčiau būti laisva?,- viltingai paklausiu. Prikandau lūpą laukdama jo atsakymo. Vaikino veidas apsiniaukė ir vėl tapo šaltas. Kelias sekundes pastovėjęs ir atidžiai į mane pažvelgęs netikėtai ištarė:

- Vienas mėnesis. Jei per šį mėnesį nepajausi man jokių jausmų aš tave paleisiu,- šaltu veidu ištarė ir kaip mat nuo manęs nusisuko. Mano akys tiesiogine ta žodžio prasme iššoko, o širdis sustojo plakusi. Jis tai pasakė.. jis iš tikrųjų sudarė su manimi sutartį. Kas mane labiausiai trikdė, tai vaikino žvilgsnis prieš jam užsisukant, atrodo lyg jame mačiau... liūdesį?

Kai atsibudau iš minčių vaikinas jau buvo nutolęs nuo manęs, todėl turėjau pasistengti, jog galėčiau greitai jį pasivyti. Vos priėjome duris jos pačios atsidarė ir prieš mus atsirado mergina, o gal tiksliau bandanti tokia būti... Ką pirmiausiai pastebėjau, tai buvo ne mažas kiekis pudros, priklijuotos blakstienos ir na manyčiau netikra krūtinė. Pagal jos veržimąsi iš keliais dydžiais mažesnės maikutės. Tik klausimas: kas ji tokia? Jeigu tai skaitoma tarnaite, tuomet aš - Anglijos karalienė. Mergina buvo apytiksliai mano metų, tačiau rengėsi kaip pasileidėlė, jei galima ją taip švelniai pavadinti. Peržvelgusi mus jos žvilgsnis sustojo ties Meisonu. Prie mano akių pamerkusi jam akį šyptelėjo

- Sveikas Meisonai,- pasitempusi ranka žemyn nuleido savo maikutę, jog krūtinė dar labiau virstų pro viršų

- Sveika Sofi, tėvas namie?,- nekreipdamas dėmesio į jos flirtavimą vaikinas prabilo

- Taip, jis jau laukiau tavęs, tai yra jūsų..,- pasišlykštėjusiai nužvelgė mane. Arba ji žino kas aš, arba ji tiesiog iš pirmo žvilgsnio manęs jau nekenčia. Susiraukiau dėl jos tokio mandagumo, tačiau atstačiau kuo mandagesnę šypseną

- Aš Laila, Meisono žmona,- paėjusi žingsnį į priekį, jog susilyginčiau su ja tariau. Buvo kiek keista tarti tai garsiai, tačiau negalėjau nusileisti jai, kai ta barbė tiesiog rijo Meisoną akimis. Atrodo lyg kas būtų į ausį pašnabždėjęs čia ir dabar viską garsiai pasakyti. Išgirdusi krenkšelėjimą sau už nugaros dar kartą šyptelėjau tai raudonplaukei ir paėmiau Meisono ranką. Vaikinas kiek sutriko tačiau nepraėjus nė sekundei atsiradau jo glėbį. Mergina dar kartą mane nužvelgė su pasišlykštėjimu ir apsisukusi nuėjo. Vos jai dingus Meisonas prie pat ausies kimiai ištarė:

- Net neįsivaizduoji kaip karštai atrodai, kai pavydi, taip ir norisi prispaudus prie šios sienos...,- jam nespėjus pabaigti sakinio alkūne trinktelėjau jam į krūtinę

- Aš nepavydžiu,- greitai ištariau,- geriau eime, kol dar tavo tėtis neatėjo,- kuo skubiau nukreipdama temą tariau ir patempiau jo ranką. Vaikinas nesipriešino, tačiau išgirdau tylų jo juoką. Pavarčiau akis, tačiau kūną vis labiau mušė karštis ir tik tuomet supratau, jog tai tikrai buvo pavydas. Jei dar būtume ten pastovėję kelias sekundes tikriausiai būčiau iškabinus tai mergužėlei akis. Prieš įeinant į svetainę Meisonas mane susistabdė ir atidžiai pažvelgė

- Jei kas nepatiks, sakyk, iš karto važiuosim namo, neleisiu, jog jis tave žemintų. Čia atvažiavom tik dėl jo, nes kitaip jis neatstotų nuo mūsų,- suėmęs mano skruostus jis švelniai mane pabučiavo. Aiktelėjau, kai netikėtai vaikinas įkando man į lūpą. Buvo labai keista matyti jį tokį... švelnų. Galbūt Amelia buvo teisi? Galbūt man tiesiog reikia pabūti kažkuo, kas jam patiktų ir tuomet.... tuomet būčiau laisva. Net mintyse ištariant šį žodį kažkas viduje suspurda ir susitraukia. Kažkodėl pradedu abejoti savimi ir savo jausmais šiam tamsiaplaukiui.