Vakaras Apvertęs Mūsų Likimus

•26•

Kai galiausiai jis dingo iš kambario laisviau atsidusau ir nuleidau lempą, kartu ją nunešdama ir padėdama ant spintelės

- Tu naujokė?,- išgirdau tos pačios merginos balsą. Atsisukau į ją klausiamu žvilgsniu. Ji tai pastebėjus pavartė akis ir šyptelėjo,- tu tikriausiai net neįsivaizduoji kur patekai ar ne?

- Ne aš čia buvau atitempta per prievartą,- atsidususi tariau ir atsisėdau ant lovos. Ji keistai mane nužvelgė ir priėjus atsisėdo šalia

- Na, tuomet sveikinu atvykus į viešnamį,- paprasti tarė ir aš išplėtusi akis pažvelgiau į ją. Pastebėjusi mano išraišką mergina pradėjo juoktis tačiau man tai nepasirodė nė trupučiuką juokinga

- Į viešnamį..,- tyliai pakartojau neatsigaudama nuo šios minties

- Taip, viešnamį ir dabar mes pakeisim tavo rūbus, kadangi jie yra per daug uždari,- atsistojusi nužvelgė mane ir nuėjusi prie spintos ją atidarė. Pažvelgusi į ją pasišlykštėjau joje esamais rūbais, kadangi tai buvo labai trumpos suknelės arba apatinių nertiniai. Išėmusi iš spintos juodą trumpą suknelę numetė ją ant lovos ir pažvelgė į mane,- manau pradžiai bus gerai ir tokia,- jai tai tarus dar kartą pažvelgiau į suknelę ir susiraukiau. Na jau ne, aš tikrai nesirenksiu tokiais skarmalais. Pašokusi nuo lovos greitai priėjau prie durų tačiau man prieš akis iššoko tamsiaplaukė mergina ir neleido praeiti,- nedaryk nieko, dėl ko vėliau gali gailėti, o ypač kas susiję su Meisonu,- ji pradėjo purtyti galvą

- Man nerūpi ką jis man padarys, bet aš tokiais rūbais nesirenksiu,- piktai tariau ir pastūmusi ją į šoną greitai išėjau iš kambario. Apsidairiusi netoli savęs išgirdau balsus, tad nusekusi juos įėjau į didelę salę ir visų akys susmigo į mane. Peržvelgusi visus sustojau prie vieno žmogaus, kuris net nepastebėjo, jog aš atėjau ir toliau kalbėjosi su kažkokiu vaikinu. Suspaudusi kumščius prie baro pastebėjau vandens buteliuką, tad greitai priėjusi paėmiau jį į rankas ir atsukau. Pasisukusi į Meisoną pradėjau žingsniuoti link jo, kol visi stebėjo mane išpūtę akis

- Ei, Meisonai!,- beveik būdama prie jo piktai tariau ir dėjusi kelis žingsnius šliūkštelėjau ant jo vandenį,- aš nesu tau kokia kekšė, jog rengčiausi tais skarmalais!,- sušukau, kol aplink mane buvo visiška tyla. Vaikinas lėtai pažvelgė į mane ir jo akyse kaip mat sužibo pykčio kibirkštis skatinanti nešti iš čia kudašių. Pažvelgęs į savo rūbus perbraukė ranka ir atsistojo suspausdamas kumščius. Net nepajaučiau kaip atsidūriau ant žemės ranką uždėjusi ant skruosto. Jis man trenkė. Ir tai nebuvo paprastas smūgis. Atsitūpęs paėmė už plaukų ir aš suinkščiau

- Tu būtent ir esi tokia, nieko verta šiūkšlė skirta tik dulkinti,- šaltai tarė prie pat mano veido ir paleidęs plaukus atsistojo. Mano veidu net ir nenorėdamos pradėjo ristis ašaros. Sunkiai atsistojusi nuo žemės pažvelgiau į jį ir iš paskutiniųjų ištariau:

- O tu esi tik monstras, griaunantis viską, kas yra aplink tave,- aršiai pasakiau tačiau jo veide liko tas pats šaltumas

- Nors ir esu monstras, bet nesiduodu su kieviena pasitaikiusia,- pasišlykštėjęs tarė. Susiraukusi norėjau atsikirsti tačiau prie manęs atsirado Džeimsas

- Ji ir nesiduoda su kiekvienu,- užstojęs tarė, o Meisono kumščiai ir vėl susispaudė

- Tu turėtum iš viso nesikišt, nes jau seniai galėjai būt po žeme,- sukandęs dantis tarė

- Bet nesu, todėl ją visada ginsiu,- Džeimsas atsikirto. Pažvelgusi į Meisoną supratau, jog jis jau yra ant kritinės pykčio bangos, todėl paėmiau juodaplaukio ranką ir jis pasižiūrėjo į mane

- Eime, neverta su juo ginčytis,- tai tarusi apsisukau

- Niekur tu neisi, o ypač su juo,- atsklido Meisono balsas ir netrukus vaikinas buvo atplėštas nuo manęs. Jį laikė du vyrai, o mane pats Meisonas, kurio akyse degė pyktis,- nuveskit į juodąjį kambarį,- paliepęs savo vyrams, jie tuoj pat pradėjo jį vesti, o aš sekiau juos žvilgsniu, kol galiausiai jie pasuko už kampo,- o tau reikia primint, kaip turi elgtis su manimi, niekas prieš mane nekels balso,- atsukęs į save šaltai tarė ir pradėjo temti iš salės. Vos spėdama dėti kojas sekiau paskui jį, iki kol grįžome į kambarį ir jis mane pastūmė pats uždarydamas duris ir atsisėsdamas į krėslą

- Renkis,- galvos mostu parodė į suknelę. Susiraukusi atsisukau į jį

- Ne,- trumpai ir aiškiai pasakiau

- Jeigu jau taip nori aš galiu pabūti blogas,- šaltai taręs pašoko nuo krėslo ir pastūmė mane ant lovos. Man nespėjus pasitraukti jis užlipo ant manęs, o mano viduje ir vėl pasirodė baimė. Išsigandusi stengiausi jį patraukti nuo savęs tačiau jis suspaudęs mane nuėmė mano švarkelį

- Ne! Pasitrauk nuo manęs,- sušukau,- kai jis pradėjo bučiuoti man kaklą palikdamas žymes. Muisčiausi lyg gyvatė bandydama pasprukti tačiau jo rankos per daug stipriai buvo mane suspaudę. Galiausiai pasidavusi nebesipriešinau. Lėtai pakišęs savo ranką man po bliuskute privertė mano kūną įsitempti ir jaučiau kaip iš po lėto pradedu dusti. O ne, ir vėl priepuolis. Vaikinas nustojęs mane bučiuoti susiraukė ir pažvelgė man į akis

- Po velniais,- nusikeikęs pakėlė mane ant rankų ir išnešė į balkoną. Vos tik išėjome į gryną orą giliai įkvėpiau. Dusinimas galiausiai praėjo ir galėjau normaliai kvėpuoti. Kiekvieną kartą, kai pradedu dusti, jaučiuosi taip lyg tai mano paskutinės akimirkos. Užvertusi galvą pažvelgiau į tamsų, žvaigždėtą dangų. Jau turėtų būti vėlus vakaras, kadangi saulė jau seniai nusileidus, o ir iš Amelios namų išvažiavome, kai jau buvo tamsu. Kažin ar ji dar nepasigedo manęs? Manau, jog ją tai turėtų šiek tiek sukrėsti, o ypač žinant, jog esu, bent jau turėčiau būti Meisono priešė. Jis man visada toks buvo. Tačiau dabar ne laikas jam pasiduoti. Negaliu taip paprastai leisti jam daryti su manimi ką jis nori, bet jei tai tęsis ir toliau pasidarysiu lyg zombis, priklausantis jam. Neturiu tiek jėgų, jog galėčiau jam atsikirstinėti, tačiau ir žinau stiprias pasekmes, kurios gali manęs laukti. Sunkiai atsidusau ir pažvelgiau į vaikiną, kuris sėdėjo prieš mane krėsle ir žvelgė tiesiai man į akis. Nuo tokio jo žvilgnio, o galbūt nuo jaučiamo šalčio suvirpėjau tačiau nežinia, jei tai parodysiu jis galbūt padarys tai ką pradėjo, tad apsikabinusi save rankomis stengiausiai ignoruoti esamą šaltį tačiau vos papūtus šaltesniam vėjui suvirpu. Vaikinas atsistojo nuo krėslo ir man per kūną perėjo elektra. Baimingomis akimis pažvelgiau į jo šaltas, lyg ledas akis

- Einam į vidų, kol nesuledėjai, tikrai nuo manęs to nepaslėpsi,- be emocijų tarė ir pakėlęs už alkūnės nuvedė į vidų. Vos tik įėjus sustojau lyg įkalta ir pažvelgiau į sujauktą lovą. Vaikinas tai pastebėjęs atsisuko į mane ir susiraukė,- šį kartą nieko nedarysiu, bet kitą kartą tavęs tikrai neišgelbės priepuolis, tad geriau paklusk man arba lauk skaudžių pasekmių,- Meisonas tai taręs dar kartą žvilgtelėjo į mane ir apsisukęs išėjo trenkdamas durimis. Krūptelėjus dėl jų garso apkabinau save rankomis ir atsisėdau ant lovos pažvelgdama į juodą suknelę. Prikandusi lūpą stengiausi nepravirkti tačiau nuolat galvojant apie mano esamą padėtį tai darosi nevaldoma. Galiu sau kalti į galvą, jog nepasiduočiau, būčiau stipri tačiau, kad ir kiek nueičiau, mane ir vėl į pradinę padėtį grąžins Meisonas.