Vakaras Apvertęs Mūsų Likimus

•11•

Vos spėdama dėti kojas sekiau Meisoną, kuris dideliais žingsniais ėjo link mašinos. Priėjęs prie jos iš visos jėgos trenkė į kapotą, jog net įsijungė signalizacija. Prisiartinusi prie jo drebančiais pirštais norėjau paimti jo ranką tačiau jis ją atitraukė ir pažvelgė į mane savo šaltomis ir tamsiomis akimis

- Traukis nuo manęs,- lediniu balsu tarė,- matai kiek bereikalingų rūpesčių pridarei!?,- sušuko ir aš atsitraukiau per pora žingsnių,- po velniais ne gana, kad turiu papildomą atsakomybę, tai dar ir prižiūrėt tave turiu,- nudeginęs žvilgsniu tarė ir tuoj pat prie mūsų pribėgo Džeimsas

- Turim kuo greičiau nešdintis, tas padavėjas iškvietė policiją ir ji turėtų čia būti už kelių minučių,- vaikinas viską greitai sumalė ir atrankinęs mašiną norėjo paimti mano ranką tačiau aš ją šiurkščiai atitraukiau

- Ne, aš daugiau nevažiuosiu su juo. Man užtenka viso šito žaidimo. Aš ir taip prisikentėjau būdama su juo. Jis gali mane mušti, rėkti ar ką tik nori daryti tačiau aš vis tiek nevažiuosiu. Viską išsakiusi stebėjau jų reakcijas. Džeimsas į mane žiūrėjo išplėtęs akis, o Meisonas stovėjo atsirėmęs į mašiną, atrodo, net nesureikšmindamas mano pasakymo

- Deja turiu tave nuvilti, nes pasirinkimas ne koks. Jei nori papulti į kalėjimą pirmyn, keliauk,- Meisonas tarė parodydamas į užkandinę, kurioje vyko didelis triukšmas. Susiraukiau dėl jo tokio pasakymo nieko nesuprasdama

- Aš nekeliausiu į kalėjimą! Tai tu jame supūsi iki gyvos...,- nespėjusi pabaigti sakinio mane pertraukė jo piktas balsas

- Kaip ir sakiau, jei nori, keliauk, tačiau prisimink, jog yra įrodymai, kuriuose aiškiai matyti, jog tu bendradarbiauji su manimi

- Koki dar įrodymai? Juk aiškiai buvo pranešta, jog aš pagrobta!,-  sušukau jam nenusileisdama

- O kaip jie galvoji reagavo, kai pamatė mūsų aistringą bučinį prie degalinės sienos? Arba dabar tu sustabdžiusi mane išėjai kartu, o galbūt primint motelį? Juk ten taip pat yra kameros, kuriose viskas nufilmuota ir galbūt jie jau viską apžiūrėję,- jam tai tarus stovėjau apšalusi ir negalėdama nieko pratarti. Juk tai - visiška nesamonė. Jie negali to pagalvoti. Aiškiai buvo pasakyta, kad aš pagrobta, o dabar jau bendradarbiauju? Ne, aš galiu viską paneikt, tačiau kaip? Juk jie manim netikėtų. Burnoje pristigus žodžių pastebėjau Meisono nugalėjimo žvilgnį ir žvilgniu parodęs, jog sėsčiau į mašiną pats patraukė link jos. Džeimsas priėjęs norėjo kažką sakyti tačiau aš iškėliau ranką sustabdydama jį. Vaikinas atsiduso ir taip pat įsėdo į ją. Kelias sekundes prastovėjau tiesiog žvelgdama į užkandinę, o galvoje sukosi tūkstančiai minčių, kurioms reikėjo atsakymų. Išgirdusi policijos sirenas išsigandau, o širdis pradėjo kalatotis dvigubai greičiau. Galiausiai iš toli jas pastebėjusi pasidaviau baimei ir įšokau į mašiną pamatydama Meisono pasitenkinimo šypsnį

- Na štai, o dabar tai jau tikrai bendradarbiauji su manim,- savimi pasitikinčiu balsu tarė ir palaukęs, kol pravažiuos policijos mašinos, greitai pasišalino. Mano širdį suspaudė sunkumas lyg būčiau padariusi kažką blogo tačiau aš taip pat nenorėjau keliauti į kalėjimą. Niekada gyvenime nenorėčiau ten papulti, o ypač dėl to, jog susidėjau su nusikaltėliu. Perėjęs skausmas per galvą priminė apie žaizdą, kurią pasidariau krisdama ant žemės. Pasitrynusi ją pajaučiau guziuką. Jis buvo mažas tačiau labai aiškiai jaučiamas. Tikiuosi, jog nieko nepažeidžiau. Mano akims nukrypus į priekį pastebėjau Meisono visus kraujuotus ir baigiančius užkrešėti krumplius. Susiraukusi nusukau akis. Niekada nemėgau kraujo. Tačiau priversta tetos po mokyklos eidavau į ligoninę padėti kitiems žmonėms. Nors man ir buvo penkiolika metų tačiau dėl tetos pažįstamų galėjau lengvai  patekti. Ilgai ten neužsibuvau, tiksliau iki tetos mirties. Po jos viskas ir pasikeitė, o prieš mane atsivėrė pragaro skylė vis traukianti gilyn, kol galiausiai nusiritau iki šio lygio.

Mašinoje buvo visiška tyla, kurią drumstė tik Džeimso tyliai paleista muzika. Net gi ir pats juodaplaukis kažkodėl buvo be nuotaikos. Ar tai dėl Meisono kovos, ar dėl policijos, o galbūt dėl to, nes jį atstūmiau, nors jis tenorėjo man padėti. Tyliai atsidusau žvelgdama į šviesų dangų, kuriame karaliavo saulė. Šiuo metu ji buvo pačiame aukščiausiame taške tačiau iš toli matėsi, jog artėja dideli debesys. Jie man primena Meisoną, kuris taip pat iš niekur atsiradęs mane pagrobė, kaip tie debesys saulę. Niekuomet nemėgau prasto oro. Lietus ar sniegas man buvo tikra kančia. Kad ir kaip gražiai atrodo už lango, kai lašiukai vydami vienas kitą leidžiasi žemyn tačiau taip tikrai nebūna smagu, kai būni lauke. Todėl dažniausiai visas lietingas dienas, kai nereikėdavo eiti į darbą praleisdavau namuose, kol Megan dėl to burbėdavo. Galiausiai neiškesdama mano namisėdiško gyvenimo išsitempdavo iš namų į kokį nors klubą, kuriame sėdėdavome iki paryčių, tiksliau Megan šėliodavo, o stengdavausi ją prižiūrėti. Tačiau dėl to niekada nesiskųsdavau, kadangi man patiko matyti jos plačią šypseną, kai sutinku kažkur eiti ar elgesį lyg mažos mergaitės. Megan buvo ta mergina, kuri man įkrėtė šiek tiek pasitikėjimo savimi ir visuomet palaikė. Kartais net gi norėdavo mane įdarbinti per savo pažįstamus, tačiau aš visada atsisakydavau, kadangi man nereikėjo kito darbo. Buvau per daug įsiliejusi į šį.

Netikėtai mašina išsuko iš pagrindinio kelio į šalutinį ir aš suraukiau antakius. Pažvelgusi į Meisono veidą neįžvelgiau jokių emocijų tik šaltą ir ramų žmogų. Tokia jo būsena kėlė mažą baimę, kadangi nežinojau ko iš ko tikėtis. Apsižvalgiusi pastebėjau, jog mes važiavome siauru keliuku, o aplink mus tik medžių galybė. Ne gi jis pasiruošė mane nugalabyt? Dar kiek pavažiavę pagaliau išvažiavome iš miško tačiau prieš mane atsivėrė kitas baisus reginys - kapinės. Man atrodo buvau teisi dėl savo spėjimo. Na ką mano valandos suskaičiuotos. Mašinai sustojus įsikabinau į sodynę lyg nenorėdama niekur trauktis. Meisonas išlipęs iš mašinos perbraukė per savo plaukus ir patraukė link jų. Perlipusi vieną sodynę pažvelgiau į Džeimsą

- Džeimsai kodėl jis sustojo kapinėse?,- keistai paklausiau abejodama

- Jo artimieji čia palaidoti,- trumpai taręs nusisuko nuo manęs

- Koki artimieji?,- neatšliejau nuo jo. Jis atsiduso pažvelgdamas į Meisoną, kuris jau buvo nutolęs nuo mūsų

- Motina, seneliai, dukra..,- jis greitai sustojo ir išplėtė akis lyg pasakydamas didžiausią paslaptį. Lėtai atsisukau į jį galvodama, jog galbūt jis juokauja tačiau pamačiusi jo veidą supratau, jog tai tiesa

- Dukra? Jis turėjo dukrą?,- užsipuoliau neatstodama nuo jo, o vaikinas tuo metu žvelgė į įvairias puses tačiau į mane pažvelgti nesugebėjo

- Atleisk, negaliu tau to pasakoti,- jis papurtė galvą,- tai ilga istorija, kurios jis niekam nepasakoja,- jo galutiniai žodžiai užbaigė mūsų pokalbį. Susiraukiau dėl to tačiau įgaudama drąsos išlipau iš mašinos. Mano pavyzdžiu tuoj pat pasekė ir Džeimsas. Vaikinas keistai žvelgė į mane lyg laukdamas mano drastiško poelgio tačiau aš norėjau sužinoti tiesą.