Vakaras Apvertęs Mūsų Likimus

•13•

Teigiamą atsakymą Džeimsas priėmė su šypsena, o manyje vis labiau norėjosi atsisakyti viso šio dalyko ir toliau kankintis, kad tik Džeimsui nenutiktų kažkas blogo. Trindama rankas į kelius pažvelgiau į vis labiau renkančiuosius debesis. Už kelių minučių, o galbūt ir greičiau turėtų pradėti lyti, kadangi danguje saulės visiškai nesimatė tik juodi debesys. Dar kartą atsisukusi į Džeimsą sutikau jo šypseną ir pati kiek tik įstengusi nusišypsojau. Mano akims nukrypus į kapines, užsinorėjau išsiaiškinti, kuris kapas priklauso Meisono šeimai

- Aš tuojau ateisiu, tik noriu nueiti į kapines pasižiūrėti vieną dalyką,- atsistojusi tariau Džeimsui ir gavusi jo pritarimą lėtai įžengiau į jas. Kapinės vienintelis dalykas, kuriame visada būna tylu ir nesirenka daug žmonių. Tačiau, kadangi aš neturėjau savo giminių kapų, nebuvo ką ir lankyti, na nebent po tetos mirties. Išėjusi iš vaikų namų vos išėjo išsiaiškinti, kur yra jos kapas, kadangi niekas man neteikė tokios informacijos. Tačiau, kai galiausiai jį radau prie jo praleidau kelias valandas raudodama. Tie kapai visai skyrėsi nuo šių, kadangi juose buvo tik įkalti mediniai kryželiai, o čia karaliavo įvairiausi paminklai, matėsi, jog šie kapai buvo labai seni, vien iš paminklų senumo, kadangi daugumos dažai buvo nusilupę. Eidama tiesu takeliu mano dėmesį patraukė didelis baltas angelas. Jis išsiskyrė iš visų šių paminklų ir buvo vienas iš naujausiųjų. Priėjusi prie jo pastebėjau padėtą dirbtinę raudoną rožę ir šalia mažą meškiną. Atsižvelgusi į vardus per kūną perėjo šiupulys. Medison Karter. Tai tikriausia jo motina, kadangi pagal metus paskaičiavus jai turėtų būti apie keturesdiašimt keturis metus, o šalia taip pat buvo dar vienas vardas tačiau uždengtas žolėmis. Priėjusi patraukiau jas. Emery Karter. Supratusi kas tai greitai patraukiau ranką ir atsitraukiau. Tai ta pati mergaitė kurią minėjo Džeimsas tačiau jos gimimo datoje minima, jog ji gimė ir mirė tais pačiais metais. Reiškiasi Meisonas tikrai turėjo merginą, nuo kurios net laukėsi vaiko. Tačiau kas galėjo atsitikti mažylei?

Krūptelėjau, kai išgirdau Džeimso šūksnį skatinantį paskubėti. Papurčiusi galvą dar kartą pažvelgiau į kapą ir man sukantis prieš save netikėtai išvydau kažkokią moterį. Paėjusi kelis žingsnius užsiėmiau už širdies. Iš kur ji čia atsirado? Juk negirdėjau, jog būtų kažkas atėję. O jeigu ji matė Meisono ir Džeimso muštynes. Išplėtusi akis stebėjau ją, kol moteris lėtai artėjo link manęs laikydama rankoje mažą laistytuvą

- Ką čia veiki mergaite, viena kapinėse?,- priėjusi šiek tiek gergždančiu balsu paklausė

- Aš ne viena... Atvykau su draugu,- greitai tariau ir kiek šyptelėjau. Man norint praeiti moteris prakalbo

- Ar pažinojai jas?,- jos ranka nukrypo į kapą. Papurčiau galvą

- O jūs?,- susidomėjusi paklausiau

- Taip, pažinojau jų visą šeimą, nes nuo pat vaikystės buvau jų auklė,- jai tai tarus mano antakiai šoktelėjo aukštyn. Dabar man labiausiai norėjosi išsiaiškinti visą tiesą apie šią šeimą. Ir manau ji man galėtų padėti

- Ar galit man papasakoti, kokia ta šeima?,- šiek tiek priėjusi arčiau paklausiau. Moteris kiek nepatikliai mane nužiūrėjo,- aš atvykau su Meisono draugu, Džeimsu,- norėdama įgyti jos pasitikėjimą tariau. Ji atsiduso ir atsisėdo ant suolelio buvusio prie pat kapo, kurio net nepastebėjau

- Gal ir galėčiau papasakoti tačiau nežinau ar pati Meisonų šeima norėtų tai išduoti

- Ar tai labai rimta informacija?,- kiek suraukusi antakius tariau

- Tai - ne informacija, tai - jų gyvenimo istorija, kuri metams einant pabiro. Todėl ne kiekvienas ir gali ją žinoti tačiau, jei jau pažįsti Džeimsą, galiu kažkiek papasakoti,- kiek šyptelėjusi tarė. Prisėdusi prie jos taip pat kiek išspaudžiau šypsnį,- taigi ką pagrinde norėtum sužinoti?

- Norėčiau sužinoti Meisono istoriją ir kas atsitiko jo dukrai,- nebandydama kažkur nusukti kalbos tariau

- Meisonas... velnio neštas ir pamestas vaikas. Visus metus kiek jį auginau, stebėdavau jo augimo procesą, kuris nebuvo į gerą. Jo tėvas, buvo galingas šiame mieste. Tad ir vaikas buvo ne ką geresnis. Iš pradžių jis turėjo tik pervežinėti narkotikus ir kitas siuntas tačiau vėliau, pradėjo žudyti žmones. Jam tai nebuvo labai sunku padaryti, kadangi ir pats tėvas, jį ankščiau mokindavo tai daryti. Tad įgijęs šaltus jausmus jis nekreipė į nieką dėmesio. Tačiau vieną dieną, tiksliau prieš penkis metus jis sutiko dailią merginą ir netikėtai pametė dėl jos galvą. Jis rūpinosi ja pamiršdamas apie aplinkinį gyvenimą. Sužinojęs, jog ji laukiasi iš viso buvo stebuklas. Ko tik jis dėl jos nedarė. Įvairios gėlės, saldumynai, drabužiai jai keliavo. Tačiau buvo viena iš sunkiausių dienų. Meisonas, vieną vakarą gavo nuotraukas, kuriose mergina buvo su kitu atskubėjęs pas ją į butą nuotraukos pasiteisino, kadangi ją rado su kitu lovoje. Apstulbęs ir negalėdamas tuo patikėti vaikinas nežinojo ką daryti. Jis galvojo, jog viską dar galima pakelti tačiau, kai mergina pareiškė, jog pasidarė abortą, tuomet Meisonas supyko. Vaikas jam buvo pats didžiausias stebuklas ir su nekantrumu jo laukė. Tad negalvodamas blaiviu protu vaikinas išsitraukė šautuvą ir juos nušovė. Štai kodėl dabar jis ir vėl toks šaltas ir atšiaurus,- jai baigus pasakoti buvau išsižiojusi ir negalėdama patikėti visa šia istorija. Moteris pažvelgė į mane ir sukikeno,- taip, žinau, įspūdinga,- moteriai tarus sugebėjau tik linktelėti galva

- Ačiū jums, jog man tai papasakojote,- po kelių sekundžių atsigavusi tariau

- Nėra už ką mergaite, tikiuosi, jog tau ši istorija padės, kad ir apie ką galvoji,- ji man linktelėjo atsisveikindama ir nuėjo siauru takeliu vedančiu į mišką. Man pažvelgus į kapą netikėtai ant rankos užkrito lašelis po kurio sekė dar vienas ir dar vienas, kol galiausiai nebegalėjau jų suskaičiuoti. Užsidėjusi kapišoną giliai įkvėpiau ir greitais žingsniais išėjau iš kapinių. Tai štai kokia ta istorija. Buvau teisi, galvodama, jog Meisoną išdavė kažkokia mergina, tačiau pasidaryti abortą - tai per daug žiauru. Juk tai vaikelis, kurį ji sukūrė ir taip paprastai išmetė lyg nereikalingą daiktą. Tik išėjusi iš kapinių prisiminiau, jog nepaklausiau moters apie Meisono mamą. Tačiau, manau, jog tai - kita dėlionės pusė. Priėjusi mašiną, joje jau radau už vairo sėdintį Džeimsą. Įlipusi šyptelėjau jam

- Kur taip ilgai užtrukai?,- jis atsisuko į mane

- Niekur, tiesiog norėjau pasižiūrėti kaip atrodo šie kapai, kadangi jie labai skiriasi nuo naujesniųjų,- gūžtelėjusi tariau. Nenorėjau jam pasakoti apie moterį, kurią sutikau, nes tuomet Džeimsas nežinia kaip reaguotų. Kad ir kaip galėjau juo pasitikėti, viskam yra ribos. Greičiau dabar reikėtų jaudintis dėl Meisono, kuris ramiausiai guli ant galinės sodynės, nes nežinia kada jis gali pabusti, o tuomet mums abiems su Džeimsu būtų šakės. Išsukę iš žolėmis apaugusios stovėjimo aikštelės lėtai išvažiavome, kol aš tuo metu sekiau begalinius kapus. Čia turėtų būti palaidota virš kelių tūkstančių žmonių. Jiems dingus iš akiračio mus ir vėl apgaubė miškai, o lietus pliaupė nesustodamas.