Vakaras Apvertęs Mūsų Likimus

•73•

Susiraukusi suspaudžiau dešinyjį delną ir keistai pažvelgiau į vaikiną. Jis vis dar laukė ir įtariai žvelgė, kas manyje sukėlė nerimą. Lėtai pradėjau tiesti delną ir kai buvau visai šalia jo galvoje išgirdau įspėjamą balsą " Tu jį turi nužudyti. Neleisk būti jo valdoma, kitaip tai gali pasibaigti bloguoju". Tačiau kita pusė priešinosi galvodama, jog tai nieko blogo. Galbūt jis nori pažvelgti į mano tatuaruotę ir ties tuo viskas baigsis.

Išgirdusi šauksmus greitai pasukau galvą pastebėdama link mūsų artėjančius tuos pačius vyrus. Greitai atsistoję Meisonas dar kartą į mane pažvelgė ir keistai papurtė galvą

- Susitiksim rytoj, dvyliktą, pagrindiniame parke,- greitai ištaręs įsėdo į mašiną. Nieko nelaukdama pati tą patį padariau ir nurūkau tamsia miesto gatve. Galvoje kūrėsi vis naujos mintys ir dar daugiau klausimų. Kodėl jam reikėjo pamatyti delną? Ką jis tuo būtų pasiekęs? Ar tai kažkaip susiję su mano vaizdiniais? Papurčiusi galvą įsukau į namelio kiemą ir tik įėjusi į namus supratau, kokia pavargusi esu. Vos tik įjungiau šviesą pagrindiniame kambaryje, mano širdis nusirito į kulnus. Kojos tarsi įkaltos į šaltas grindis negalėjo žengti nė žingsnio, o širdis buvo pasiruošusi iššokti iš krūtinės ir palikti kūną. Fotelyje, stovinčiame pačiame kambario kampe sėdėjo Denas, rankoje laikydamas taurę brendžio. Sprendžiant iš žvilgsnio supratau, jog jis ne kaip nusiteikęs.

Vyras pažvelgė į mane, tuomet padėjo brendį ir lėtai atsistojęs pradėjo žingsniuoti link manęs. Kadangi negalėjau pajudėti, įstengiau tik nevykusiai nusišypsoti. Nežinojau ką jis žino. Ar Denas atvyko čia dėl to, nes sužinojo apie Meisoną ir mūsų sutartį? Ar iš lėto galvoja kaip mane nugalabys? Galva aptemo nuo tokių minčių, tačiau vyras, rodos, niekur neskubėjo. Labiausiai iš vėžių išmušė jo veide pasirodžiusi šypsena.

- Sveika Mege,- galiausiai po mirtinai trukusios tylos prakalbo

- Sveikas,- tyliai ištariau lyg bijodama, jog iš mano balso galėtų suprasti ką veikiau praėjusias valandas,- ką čia veiki? Ar kas nutiko?,- kreipdama temą paklausiau. Mano laimei jis papurtė galvą ir aš atsidusau. Galbūt per garsiai, kadangi sulaukiau įtaraus žvilgsnio. Bandydama taisyti padėtį šyptelėjau ir regis jis tai priėmė teigiamai

- Buvau netoliese. Mieste turėjau reikalų, todėl nusprendžiau aplankyti tave. Kur buvai visą šį laiką?,- prisimerkęs paklausė ir mano kūnu nuvildino šiurpulys. Jei tik jis sužinotų...

- Ai, nuvykau į miestą apsidairyti, juk net apylinkių jokių čia nepažįstu. Pagalvojau būtų kaip tik gerai šią dieną prasiblaškyti,- nusišypsojau. Vyras susiraukė

- Tomas man pranešė, kad prieš kelias valandas buvai lenktynių trasoje, pagal įrengtą sekimo prietaisą tavo mašinoje,- rimčiau prakalbo. Vos jam tai ištarus sustingau ir nustojau kvėpuoti. Mano akys prasiplėtė daug labiau nei tikėjausi. Denas tai pastebėjo ir greitai priėjęs sugriebė už rankos. Jo akys kaip mat patamsėjo. Denas visada suprasdavo, jeigu meluodavau, o ypač dabar, kai taip lengvai išsidaviau,- kur buvai Mege?!,-sušuko priversdamas mane krūptelėti,- ir nebandyk meluot, nes kaip mat grįši į ten iš kur atkeliavai,- pagrasino suspausdamas mano ranką taip, jog ryškiai jaučiau, kad liks mėlynė

- Sekiau jį!,- greitai ištariau ir vyras kiek atlaisvino ranką, tačiau nepaleido. Linktelėjęs galvą paskatino tęsti,- Sužinojau, jog jis turėjo su kažkuo susitikti, dėl to nuvykau į ten, tačiau kilo muštynės ir turėjau greitai pasišalinti,- išpyškinus melą Denas dar kelias akimirkas atidžiai žvelgė į mane, tačiau, regis, patikėjo. Lengvai atsidususi atsitraukiau pamasažuodama suspaustą ranką

- Jei tik sužinosiu, kad kažką nuo manęs slepi tuoj pat išvešiu atgal, o tuomet mieloji tavęs lauks tokios bausmės, kokių dar nesi regėjusi,- šaltai ištarė ir praėjęs pro mane trinktelėjo lauko durimis. Vis dar stovėdama toje pačioje vietoje susmukau ant grindų ir užsidengiau veidą rankomis. Ką ne taip padariau, jog gyvenimas mane baudžia? Vykdau kievieną jo paliepimą, tačiau neįtinku, jis visada prie kažko prikimba. Galbūt šį kartą ir nukrypau nuo misijos, tačiau neleidžiu laiko veltui.

Išgirdusi skambutį lėtai atsistojau. Denas kaip visada turi mane patikrinti kelis kartus, jog įsitikintų, kad nieko neatsitiktų ar nieko nepasidaryčiau, kaip kažkada bandžiau nusižudyti... Nusliūkinusi  prie durų jas atidariau išvysdama visai ne tą, ko tikėjausi. Prieš mane stovėjo Amelia rankose laikydama obuolių pyragą. Moteris savo šypsena kaip mat išsklaidė blogas mintis, tad nieko nelaukdama ją įsileidau ir pakviečiau į virtuvę. Nors viduje dar kankino bloga nuojauta, tačiau Amelia sugebėjo po truputį praskaidrinti nuotaiką. Visai ne tokių kaimynų tikėjausi. Galvojau, jog čia būsiu visų stebima ir apkalbinėjama. Jog niekam nepatiks, kad čia gyvenu, kol galiausiai įvykdžiusi užduotį neždinsiuosi. Tačiau nuo pirmos dienos jaučiau kaip esu šiltai priimama ir dėl to man šiek tiek palengvėjo

- Pagalvojau, jog reikėtų naują svečią priimti teisingai ir pagarbiai. Juk ne kiekvieną dieną į tokį mažą kaimelį gali atvažiuoti tokia jauna mergina. Tu esi antroji, kuri ištvėrė, gyvendama be jokio miesto šurmulio ir parduotuvių,- moteris nusijuokė, tačiau kažką prisiminusi surimtėjo

- O kas buvo pirmoji? Ar ta mergina vis dar čia gyvena?,- susidomėjusi paklausiau. Jei ji čia gyvena, manau, jau būčiau pastebėjusi... Amelia liūdnai papurtė galvą, o aš jau pradėjau gailėtis, jog uždaviau tokį klausimą. Nenorėjau jos liūdinti

- Ta mergina seniai čia negyvena. Niekas nežino kur ji dabar. Atrodo viskas įvyko visai neseniai, tačiau nuo to įvykio praėjo jau metai

- Nesmagu kištis į kitų asmeninę erdvę, tačiau kas tai per įvykis?,- nesusivaldžiusi paklausiau. Moteris suspaudė lūpas ir pasiėmusi peilį pradėjo pjaustyti pyragą. Kai jau galvojau, jog moteris nenori tęsti šios temos ji netikėtai prakalbo

- Daugiau nei prieš vienerius metus pas mane neilgą laiką gyveno mergina. Tiksliau slėpėsi nuo Meisono. Vieną dieną Džeimsas, vaikinas, kurį laikau kaip savo sūnumi atvežė ją į čia. Mergina buvo labai gera ir nuoširdi. Taip jau išėjo, jog sužinojau, kad mes giminės, tiksliau buvau jos teta, tačiau ne tai svarbiausia po visokiausių dramų ir nesibaigiančių kankynių mergina surado savo tėvus. Tačiau netgi ir tuomet Meisonas jai nedavė ramybės. Jau tuomet žinojau, kad vaikinas ją stipriai įsimylėjęs ir nesiruošia niekur paleisti. Kartą jam užėjo stiprus priepuolis ir jį išvežė į ligoninę. Pasirodo jau seniai jam buvo išsivystęs smegenų auglys... Dėl to visi labai pergyvenome. Net gi ir pati mergina. Kas labiausiai sušildė mano širdį buvo ta diena, kai padaviau Meisono rašytą laišką, kuriame jis prisipažino mylįs ją. Tuomet nutiko man protu nesuvokiamas dalykas... Vieną vakarą mes visos trys su merginos motina sėdime svetainėje ant lovos ir šnekučiuojamės, o kitą ji jau dingusi kaip į vandenį. Pagal kalbas visi spėja, jog ji išdavė Meisoną ir išvažiavo pas savo meilužį, tačiau aš niekada gyvenime tuo netikėjau ir netikėsiu. Kadangi mačiau, jog pati mergina jį taip pat mylėjo. Ne vieną kartą buvome apie tai kalbėję...

- Koks merginos vardas?,- po ilgos pauzės paklausiau

- Laila,- Amelia tyliai ištarė. Pajautusi kaip per kūną pereina šiurpulys greitai sumirksėjau

- O vyro, su kuriuo kaip sakoma išėjo?,- lėtai paklausiau. Moteris dar kartą suspaudė lūpas ir nusivalė ištryškusią ašarą. Sekantys jos žodis išmušė mane iš vėžių, o kraujas atrodo nustojo tekėti venomis

- To vyro vardas yra Denas