Nutirpusiomis kojomis lėtai išeinu iš vonios kambario jusdamas, koks įsitempęs šiuo metu esu. Rebecca sėdi ten pat, vis dar verkia. Atsargiai prieinu nežinodamas, ką turėčiau pasakyti. Rebecca tikrai laukiasi? Mano vaiko? Greitai silpnai papurtau galvą. Kaip galiu abejoti? Be abejo mano.
- Tai tiesa? - tyliai paklausiu atsisėdęs šalia merginos.
- Aš suprasiu, jeigu...- pagaliau išgirstu ir Rebeccos balsą, tačiau jis užsikerta. - Jeigu norėsi, kad išeičiau... - Nestipriai susiraukiu.
Dėl jos tokios reakcijos akimirkai suabejoju, ar ji visgi laukiasi mano vaiko. Galėčiau suprasti, jeigu ji lauktųsi ne mano vaiko, tuomet išties yra dėl ko jaudintis... tačiau papurtau galvą suprantu, jog kitaip ir neįmanoma. Pasitikiu Rebecca labiau nei bent kuo ir tikiu, jog ji nemelavo sakydama, jog tas dienas praleido su merginomis, o ne su kuo nors kitu. Ji man ištikima.
- Niekas nepriverstų manęs norėti, jog išeitum, - tariu ir pagaliau ji pakelia savo juodas apsiašarojusias akis į mane. Negaliu įsivaizduoti jokio scenarijaus, kuomet nenorėčiau su ja būti.
- Maniau nebenorėsi būti su manimi...
- Kodėl turėčiau nenorėti? Juk čia mano kaltės daugiau nei tavo, juk tai... - atsidūstu. - Aš būsiu pamiršęs saugotis... - ji vėl nuleidžia galvą. - Ką ketini daryti? - negarsiai paklausiu po trumpos tylos.
- Nežinau, - gergždžiančiu balsu ištaria.
Tai turėtų būti mudviejų sprendimas, tačiau tai Rebeccos kūnas ir jos pasirinkimas. Suprasiu ir būsiu laimingas, jeigu ji nuspręs negimdyti, tačiau taip pat džiaugsiuosi, jei ji pasirinks pasilikti vaiką. Nesiruošiu pyktis ar ginčytis dėl jo pasirinkimo. Nebūsiu vienas tų kontroliuojančių vaikinų. Ji turi teisę pati pasirinkti. Tačiau visgi norėčiau mudviejų santykius kilstelėti į dar aukštesnį lygį...
- Jei tau svarbi mano nuomonė, tuomet... - nutylu nežinodamas, ar turėčiau jai sakyti. Giliai atsidūstu. - Tuomet aš norėčiau pasilikti vaiką... - nuleidžiu galvą. - Tačiau gerbsiu bent kokį tavo sprendimą. Suprasiu, jei nesi pasiruošusi...
- Mums tik dvidešimt, nejau tikrai esi tam pasiryžęs? - juodaplaukė ir vėl pažvelgia į mane.
- Žinau, bet... - ir vėl užsikertu. - Kuomet siūliau tau gyventi kartu su manimi, jau tada buvau pasiryžęs bent kam su tavimi. Nenorėjau tik praleisti su kuo nors laiką, į mudu žiūrėjau rimtai nuo pat pradžių. - Apkabinu Rebeccos pečius ją priglausdama prie savęs. Jaučiu, kaip ji dreba vis dar verkdama. - Viskas gerai, - tariu švelniai glostydamas jos nugarą ir mėgindamas nuraminti merginą. - Gerai pagalvok apie tai, - lūpas priglaudžiu jai prie viršugalvio.
Rebecca dar kurį laiką verkia, bet nepaleidžiu jos, kol ji nenurimsta. Sunku įsivaizduoti, jog Rebecca gali lauktis. Žinau, jog mudu dar jauni, tačiau nereiškia, jog nesugebėtume užauginti vaiko, ypač, jei viskas ir būtų taip, kaip yra dabar. Tačiau mane taip pat žavi mintis būti susietiems visam gyvenimui. Tai ne santuoka - santuoką galima nutraukti, o štai turint vaikų- ryšys amžinas, jo nenutrauksi.
- Viskas? - paklausiu pajutęs, kaip ji pagaliau nurimsta.
Mergina šiek tiek atsitraukia ir pažvelgia į mane sunkiai šyptelėdama. Linkteli. Delnais suėmęs jos veidą nykščiais nuvalau šlapius jos skruostus.
- Mama mane nudės, - atsidūsta. - Galiu tik įsivaizduoti jos reakciją jai pranešant.
- Nusprendei pasilikti jį? - atsargiai paklausiu ir Rebecca akimirką stebi mane, o tuomet nežymiai linkteli.
- Tikriausiai, - sumurma.
Skubiai prisitraukiu merginą arčiau ir pabučiuoju vis dar jusdamas jos sūrias ašaras ant lūpų. Šiuo metu man mažiausiai rūpi ką pasakys jos mama. Dabar man svarbus šis momentas ir Rebecca. Aš būsiu tėtis... Kas galėjo pagalvoti? Būsime tėvai. Būsime tikra šeima. Viskas skamba taip paprastai, tačiau taip pat ir šiuo metu taip sunkiai suvokiama. Kuomet prieš keletą mėnesių ją ir vėl pamačiau, nemaniau, kad ji man kada nors tiek reikš... Arba, prieš tuos dvejus metus mokykloje net nebūčiau įsivaizdavęs, jog ta pati mergina lauksis man vaiko... Dabar tik noriu, kad viskas ir liktų taip gerai kaip yra. Ir aš pažadu sau bei jai, kad viskas taip ir bus.
* * *
parašykit, ką manoot!😁☺️
